Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus padalinys Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus marijampoliečius pakvietė į knygos „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“ pristatymą, vykusį Bulotų namuose. Jos autorė žurnalistė Virginija Skučaitė atvyko su žmonėmis, kurie jai, tris dešimtmečius rinkusiai medžiagą apie savo dėdės tragišką likimą, daug padėjo vykdant šią misiją. Tai LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas istorikas Rytas Narvydas, režisierius Virgilijus Kubilius, viena knygos redaktorių, žurnalistė Regina Pupalaigytė. Etnografinio ansamblio „Žibinyčia“(vadovas Žydrūnas Rutkauskas) dainomis perpintas renginys atskleidė nežinomų, skausmingų faktų, sukėlė minčių spiečius ir pravėrė emocijų klodus – jam pasibaigus norėjosi tik patylėti ir pamąstyti…
Nijolė LINIONIENĖ
Kazimieras Skučas (kai kur šaltiniuose – Kazys) – paskutinės tarpukario Lietuvos Respublikos vyriausybės vidaus reikalų ministras – gimė Mauručiuose 1894 metais kovo 14 d. Mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, mokytojavo, I pasaulinio karo metu mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1918 m. grįžo į Lietuvą, kitais metais įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tobulėjo, kilo karjeros laiptais: nuo 1919 m. kovo buvo Marijampolės miesto ir apskrities, o vėliau – ir Suvalkų apskrities komendantu, 1923-aisiais – Kalvarijos įgulos viršininkas. Tiek biografijos faktų konkrečiai sieja šį žmogų su šiuo regionu.
Knyga ne tik apie vieną žmogų – tai apie mūsų valstybės vingiuotą ir akmenuotą kelią.
1928-aisiais tapo pulkininku, nuo 1934 m. – Lietuvos karo atašė Maskvoje, dalyvavo sovietų kariuomenės pratybose ir manevruose kaip stebėtojas (vėliau tai tapo vienu iš pretekstų įvardinti jį kaip šnipą, kenkusį sovietinei Rusijai). 1938-aisiais paskirtas Kauno karo mokyklos viršininku, 1939-aisiais jam suteiktas brigados generolo laipsnis.
Virginija Skučaitė, režisierius Virgilijus Kubilius ir istorikas Rytas Narvydas pateikė įspūdingą pasakojimą apie generolą Kazimierą Skučą.
…1941 metų liepos 30 d. Kazimieras Skučas nužudytas pamaskvėje. Nuo 1940 metų birželio 15 d. iki 1945 metų gegužės 8 d. kartu su daugybe kitų žmonių buvo nužudyti ir 17 tarpukario Lietuvos ministrų. Daugumos jų palaikai atsidūrė nežinia kur…
Ilgus dešimtmečius tiek artimieji, tiek istorijos tyrinėtojai daug ko nežinojo, kas iš tiesų vyko tuo baisiu laiku, būta daug svarstymų bei spėlionių. Kodėl tuometė Lietuvos vyriausybė pakluso Maskvos reikalavimui atleisti iš pareigų svarbiausius valstybės asmenis, o paskui – patraukti baudžiamojon atsakomybėn neva dėl šnipinėjimo? (Beje, panašios operacijos buvo vykdomos ir Latvijoje bei Estijoje.) Kodėl K. Skučas, nors dar ir galėjo, nepaliko Lietuvos ir nepasitraukė į užsienį? Daug dalykų apaugo gandais, o keisčiausia tai, kad per dešimtmečius, kai jau buvo galima į tai pasigilinti, daugiausia buvo padaryta iš asmeninių paskatų, o ne valstybės rūpesčiu…
Gausiai susirinkę…
Trys K. Skučo broliai su šeimomis buvo išvežti į Sibirą, seserys išvyko į Vakarus. Virginija Skučaitė, brolio Prano dukra, į Lietuvą iš tremties grįžo būdama dešimties. Susitikime su marijampoliečiais ji sakė, kad ši knyga bei prieš tai tris dešimtmečius trukę tyrinėjimai – duoklė tėvui. Artimieji težinojo, kad K. Skučas yra miręs, ir tik 1989-aisiais gavo tikrą dokumentą su konkrečia data, kad generolas, kaip ir dar dešimtys tūkstančių žmonių tuo laiku, sušaudytas… Tėvo žodžiai buvo įpareigojimas dukrai prikelti iš užmaršties nusipelniusio Lietuvos valstybei žmogaus atminimą ir jį įamžinti. Po trupinį teko rinkti informaciją (namie net nebuvo nė vienos dėdės nuotraukos), atsiminimų nuotrupas, gretinti ir atsijoti faktus – padėjo nemažai geros valios žmonių. Ne tik lietuvių – tarptautinė organizacija „Memorialas“, tirianti ir viešinanti Stalino nusikaltimus ir rusų tautai (dabar paskelbta užsienio agentų organizacija), irgi tyrė panašius dalykus.
Tik 2017 metais Virginijai Skučaitei pavyko pamaskvėje, specialiajame NKVD objekte „Komunarka“ Butovo poligone aptikti apytikrę ne tik K. Skučo, bet ir kitų Lietuvos valstybės veikėjų užkasimo vietą – pagal įrašus apie nuteistųjų sušaudymo dienas ir vietą. 18 hektarų mišku apaugusio ploto, kur tranšėjose – tūkstančiai tūkstančių žmonių palaikų… Šis NKVD objektas vėliau buvo perduotas pravoslavų bažnyčiai. Daug dalykų, apie kuriuos kalbėta šiame susitikime, pamatėme režisieriaus Virgilijaus Kubiliaus filme „Traukinys į mirtį“.
Knygoje „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“ autorė glaustai, argumentuotai, nuosekliai pasakoja, kada, kodėl ir kaip buvo suimti K. Skučas su saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu, kaip jie buvo vežami į Maskvą, ten tardomi, kalinami ir nužudyti. Knygos redaktorė Regina Pupalaigytė akcentavo, kad ši knyga yra tikras tiriamosios žurnalistikos pavyzdys.
