Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

„Per ilgai apie juos nežinojome...“

Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus padalinys Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus marijampoliečius pakvietė į knygos „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“ pristatymą, vykusį Bulotų namuose. Jos autorė žurnalistė Virginija Skučaitė atvyko su žmonėmis, kurie jai, tris dešimtmečius rinkusiai medžiagą apie savo dėdės tragišką likimą, daug padėjo vykdant šią misiją. Tai LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas istorikas Rytas Narvydas, režisierius Virgilijus Kubilius, viena knygos redaktorių, žurnalistė Regina Pupalaigytė. Etnografinio ansamblio „Žibinyčia“(vadovas Žydrūnas Rutkauskas) dainomis perpintas renginys atskleidė nežinomų, skausmingų faktų, sukėlė minčių spiečius ir pravėrė emocijų klodus – jam pasibaigus norėjosi tik patylėti ir pamąstyti…

Nijolė LINIONIENĖ

Kazimieras Skučas (kai kur šaltiniuose – Kazys) – paskutinės tarpukario Lietuvos Respublikos vyriausybės vidaus reikalų ministras – gimė Mauručiuose 1894 metais kovo 14 d. Mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, mokytojavo, I pasaulinio karo metu mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1918 m. grįžo į Lietuvą, kitais metais įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tobulėjo, kilo karjeros laiptais: nuo 1919 m. kovo buvo Marijampolės miesto ir apskrities, o vėliau – ir Suvalkų apskrities komendantu, 1923-aisiais – Kalvarijos įgulos viršininkas. Tiek biografijos faktų konkrečiai sieja šį žmogų su šiuo regionu.

Knyga ne tik apie vieną žmogų – tai apie mūsų valstybės vingiuotą ir akmenuotą kelią.

Knyga ne tik apie vieną žmogų – tai apie mūsų valstybės vingiuotą ir akmenuotą kelią.

1928-aisiais tapo pulkininku, nuo 1934 m. – Lietuvos karo atašė Maskvoje, dalyvavo sovietų kariuomenės pratybose ir manevruose kaip stebėtojas (vėliau tai tapo vienu iš pretekstų įvardinti jį kaip šnipą, kenkusį sovietinei Rusijai). 1938-aisiais paskirtas Kauno karo mokyklos viršininku, 1939-aisiais jam suteiktas brigados generolo laipsnis.

Virginija Skučaitė, režisierius Virgilijus Kubilius ir istorikas Rytas Narvydas pateikė įspūdingą pasakojimą apie generolą Kazimierą Skučą.

Virginija Skučaitė, režisierius Virgilijus Kubilius ir istorikas Rytas Narvydas pateikė įspūdingą pasakojimą apie generolą Kazimierą Skučą.

…1941 metų liepos 30 d. Kazimieras Skučas nužudytas pamaskvėje. Nuo 1940 metų birželio 15 d. iki 1945 metų gegužės 8 d. kartu su daugybe kitų žmonių buvo nužudyti ir 17 tarpukario Lietuvos ministrų. Daugumos jų palaikai atsidūrė nežinia kur…

Ilgus dešimtmečius tiek artimieji, tiek istorijos tyrinėtojai daug ko nežinojo, kas iš tiesų vyko tuo baisiu laiku, būta daug svarstymų bei spėlionių. Kodėl tuometė Lietuvos vyriausybė pakluso Maskvos reikalavimui atleisti iš pareigų svarbiausius valstybės asmenis, o paskui – patraukti baudžiamojon atsakomybėn neva dėl šnipinėjimo? (Beje, panašios operacijos buvo vykdomos ir Latvijoje bei Estijoje.) Kodėl K. Skučas, nors dar ir galėjo, nepaliko Lietuvos ir nepasitraukė į užsienį? Daug dalykų apaugo gandais, o keisčiausia tai, kad per dešimtmečius, kai jau buvo galima į tai pasigilinti, daugiausia buvo padaryta iš asmeninių paskatų, o ne valstybės rūpesčiu…

Gausiai susirinkę...

Gausiai susirinkę…

Trys K. Skučo broliai su šeimomis buvo išvežti į Sibirą, seserys išvyko į Vakarus. Virginija Skučaitė, brolio Prano dukra, į Lietuvą iš tremties grįžo būdama dešimties. Susitikime su marijampoliečiais ji sakė, kad ši knyga bei prieš tai tris dešimtmečius trukę tyrinėjimai – duoklė tėvui. Artimieji težinojo, kad K. Skučas yra miręs, ir tik 1989-aisiais gavo tikrą dokumentą su konkrečia data, kad generolas, kaip ir dar dešimtys tūkstančių žmonių tuo laiku, sušaudytas… Tėvo žodžiai buvo įpareigojimas dukrai prikelti iš užmaršties nusipelniusio Lietuvos valstybei žmogaus atminimą ir jį įamžinti. Po trupinį teko rinkti informaciją (namie net nebuvo nė vienos dėdės nuotraukos), atsiminimų nuotrupas, gretinti ir atsijoti faktus – padėjo nemažai geros valios žmonių. Ne tik lietuvių – tarptautinė organizacija „Memorialas“, tirianti ir viešinanti Stalino nusikaltimus ir rusų tautai (dabar paskelbta užsienio agentų organizacija), irgi tyrė panašius dalykus.
Tik 2017 metais Virginijai Skučaitei pavyko pamaskvėje, specialiajame NKVD objekte „Komunarka“ Butovo poligone aptikti apytikrę ne tik K. Skučo, bet ir kitų Lietuvos valstybės veikėjų užkasimo vietą – pagal įrašus apie nuteistųjų sušaudymo dienas ir vietą. 18 hektarų mišku apaugusio ploto, kur tranšėjose – tūkstančiai tūkstančių žmonių palaikų… Šis NKVD objektas vėliau buvo perduotas pravoslavų bažnyčiai. Daug dalykų, apie kuriuos kalbėta šiame susitikime, pamatėme režisieriaus Virgilijaus Kubiliaus filme „Traukinys į mirtį“.

Knygoje „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“ autorė glaustai, argumentuotai, nuosekliai pasakoja, kada, kodėl ir kaip buvo suimti K. Skučas su saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu, kaip jie buvo vežami į Maskvą, ten tardomi, kalinami ir nužudyti. Knygos redaktorė Regina Pupalaigytė akcentavo, kad ši knyga yra tikras tiriamosios žurnalistikos pavyzdys.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba ...
  • Rimorius V. Burčikas – paskutinis savo amato mohikanas?

    2016-05-03
    1Šiame informacinių technologijų amžiuje mums svarbu išsaugoti senuosius, tradicinius amatus, kurie skatina domėtis krašto istorija. Tai prisilietimas prie praeities – tėvų ir protėvių gyvenimo. Saugodami kultūrinį palikimą ir perduodami jį šiandienos kartai, turime viltį, kad tradicijos neišnyks, nors nemažai tradicinių amatų nenumaldomai artėja prie išnykimo ribos. Vienas tokių – rimorystė (odinių pakinktų gaminimas).   Nepriklausomos prieškario Lietuvos kaime žmogus neišsiversdavo be arklio. Ūkininkai pasipuikuodavo, vienas su kitu pasivaržydavo, kurio arklys stipresnis, pakinktai gražesni. Susikūrus kolūkiams arkliukas taip pat buvo pagrindinis pagalbininkas, ne tik žemę dirbant, krovinius vežant, bet ir pramogaujant. Dabar, deja, vis rečiau pamatysi kaimo lauku dardantį vežimaitį, traukiamą arkliuko. Nebėra ...
  • Dovanos idėja – „Suvalkiečio“ prenumeratos kuponas

    2015-11-27Dovanos idėja – „Suvalkiečio“ prenumeratos kuponas
    Siūlome dovanos idėją: pradžiuginkite artimąjį ar bičiulį „Suvalkiečio“ prenumerata. Laikraštį galima padovanoti pusmečiui ar ketvirčiui. Tikimės, kad tokia dovanos idėja pasinaudos ne tik mūsų gyventojai, bet ir emigrantai ar kraštiečiai, turintys savųjų čia, Suvalkijoje. Jei gyvenate toli, jūsų internetu užsakytą prenumeratos kuponą adresatui galime išsiųsti paštu. Dėl dovanų kuponų prašome kreiptis į redakciją (Ūkininkų g. 6, 1 kab.), telefonu (8 343) 51925 arba el. paštu reklama@suvalkietis.lt.
  • Marijampolės savanoriai bando įpūsti gaivaus oro į Marijampolės kultūrinį gyvenimą

    2012-04-03
    Tris kovo ketvirtadienius, pradedant kovo 15 diena ir baigiant kovo 29 diena, kino teatre ,,Spindulys‘‘ šurmuliavo jaunimas. Čia jauni žmonės susirinko į nekomercinių dokumentinių filmų ciklą „Nesuterštas kinas“. Poreikį Marijampolėje matyti daugiau nekomercinio kino vykdydama marijampoliečių apklausas pastebėjo projekto „Savanorių fabrikas“ kultūros ir meno savanorių grupė. Organizuodama netradicinio kino vakarus ši jaunų bei iniciatyvių žmonių grupė jaunimą bandė suintriguoti retoriniu klausimu „Ar dar neatsibodo holivudinis šlamštas?“. Atrodo, pastaroji mažytė intriga suveikė ir parodė marijampoliečių širdyse gyvenantį kultūros ilgesį, kadangi pirmą ketvirtadienį startavę mažojoje „Spindulio“ kino teatro salėje, ciklą organizatoriai užbaigė stebėdami beveik sausakimšą didžiają salę, talpinančią keletą šimtų žiūrovų. Filmų ciklas ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.