Birželio pradžioje Marijampolės kultūros centre prasidėjęs ir spalį pasibaigęs teatrų festivalis „Perženk slenkstį“ intrigavo keletu dalykų. Tuo, kad šio žanro ir tokios apimties renginių (projektų) čia nebūta, programa, kuri siūlė daug įdomybių, skambėjo garsiomis pavardėmis bei solidžiais pavadinimais ir, žinoma, galimybe visur dalyvauti nemokamai. Bet ar daug kas susimąstė, kas užkoduota pavadinime – ir kas iš tiesų yra slenkstis? Tarsi aišku, nors pastaruoju metu tradicinių slenksčių naujuose pastatuose beveik ir neliko… Tai kodėl jis, kaip daugiareikšmis simbolis, figūruoja ne tik tautosakoje? Nes jau šimtmečius ir dar seniau slenkstis – tai riba tarp išorinio ir vidaus (namų, dvasios) pasaulio, tarp savo ir svetimo, tarp išėjimo ir grįžimo – ar atvirkščiai. O šiuo konkrečiu atveju pavadinimas tapo kvietimu: išdrįskite peržengti slenkstį, esantį tarp kasdienos ir stebuklo, kurio vardas teatras…
Nijolė LINIONIENĖ
Projekto vadovė Nijolė Vasylienė, kalbinta festivaliui vos pasibaigus, sakė, kad svarbiausia visų jį rengusių misija – kuo plačiau ir išsamiau pristatyti profesionalųjį teatrą kuo didesniam žmonių ratui. „Dėliodami būsimo festivalio planus daug ieškojome, gilinomės į įvairių teatrų repertuarą ir savo galimybes, tarėmės su būsimais (galimais) projekto dalyviais. Norėjome atspindėti teatro raiškos esmę ir įvairovę – ir žanrais, ir autoriais – parodyti ir akademinį, ir naująjį šiandienos teatrą. Kvietėme kolektyvus, režisierius su stipriais spektakliais, bet taip pat norėjome, kad jie būtų skirtingi, įvairūs, kad kuo įvairesnė publika jais susidomėtų, juos pamatytų, – sakė Nijolė Vasylienė. – Buvo dvylika renginių, siekėme, kad nebūtų nieko atsitiktinio. Tiesa, galutiniame variante neliko kai kurių pirminių sumanymų (dėl finansinių galimybių taip pat), bet džiaugiamės, kad projektui pritarė ir jį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba bei Marijampolės savivaldybė. Tokia parama svarbi norint užpildyti kultūrinio gyvenimo spragas, kurių, sutikime, regionuose tikrai nemažai“.
Dabar jau galima sakyti, kad pasisekė ir dėl to, jog per vasarą nebuvo „uždarymo“, tad numatytas renginių datas teko keisti tik kartą kitą. Beje, bene sunkiausiai sekėsi… su registracija – vis dar nesame prie to įpratę, neatkreipiame dėmesio į šį raginimą. Pašnekovė sakė, kad dabar, kai jau matyti visa dėlionė, pačiai sunku būtų įvardinti, kas iš tų dvylikos įvairiaspalvių vyksmų labiausiai pavyko ar paliko didžiausią įspūdį. Be abejo, ryškus akcentas – Valentino Masalskio režisuotas Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Žiurkiagalviai“ bei susitikimas su režisieriumi. Tiesa, susitikimas įvyko anksčiau, o spektaklį dėl objektyvių priežasčių marijampoliečiai pamatė po kurio laiko. Ir gal tai nebuvo blogai. Dalyvavusieji susitikime su Nacionalinės premijos laureatu turėjo retą progą pabendrauti su išmintingu, giliai mąstančiu ir paprastai apie svarbiausius kiekvienam iš mūsų dalykus kalbančiu žmogumi. O jo režisuotas spektaklis, raiškia ir negailestinga teatrine kalba prabyla apie šių dienų aktualijas – kitoniškumą ir mūsų požiūrį į „kitokį“, apie patyčias ir skausmą, apie emocinių ir socialinių problemų visumą – nors to ir nenorime pripažinti… Kai kas mano, kad apie tai scenoje nereikėtų kalbėti – bet ar ne dėl mūsų tylėjimo tai ir vyksta? Režisierius žiūrovams palieka ir laisvę interpretuoti.
Kitokio – tradicinio (liaudiško) teatro mėgėjai irgi galėjo pasidžiaugti: Kauno valstybinis dramos teatras parodė spektaklį „Žemės ar moters“ pagal Juozo Tumo-Vaižganto kūrinį. Linksmas pasakojimas apie nebejauno vyriškio svarstymus ir abejones (ar ne tas pats dažną kartą nutinka ir su mumis?), kuo pasikliauti – išskaičiavimu ar jausmais – džiugino pasiilgusius komedijos, „senovinio“ teatro. Na, o Vytauto Rumšo režisuoti „Intymūs pokalbiai“ (pagal I. Bergmaną) pakvietė prisiminti rimtąją klasiką.
Vaikus pradžiugino „Tikroji Pelenės istorija“ (Kauno lėlių teatras) ir marijampoliečių „Bjaurusis ančiukas iš Odensės“, jaunuosius žiūrovus kvietė teatriniai žaidimai. Projekto vadovė džiaugiasi, kad režisierės Mildos Mažėtytės vadovaujama Marijampolės dramos teatro lėlių spektaklio trupė pasirodė tikrai puikiai, nors būta abejonių, ar iš mažos į didelę sceną „išėjęs“ spektaklis nepraras intymaus savitumo. Neprarado!
Edukaciniuose renginiuose viskas buvo pritaikyta prie rodomų spektaklių, tiek teorija, o ypač – patirtimi dalijosi festivalį pradėjęs aktorius Jokūbas Bareikis („Teatrinė raiška miuzikle“), aktorė Jolita Ros, parodžiusi lėlių spektaklio virtuvę, kur meniniai reikalai pinasi su ne mažiau svarbiais techniniais dalykais – apie tai, žvelgdami į sceną juk negalvojame… Sceninio judesio paslaptis atskleidė doc. Zita Dulinskienė: juk iš tiesų scenoje daugybė dalykų vyksta ne taip, kaip mums atrodo… Marijampolės kultūros centro scenografė Aušrinė Dubauskienė intrigavo pasakojimu apie scenografiją ir teatro rekvizitą, o teatro studijos vadovas Zigmantas Baranauskas kvietė… žaisti teatrą.
Tai, kas paminėta, dar ne viskas, nes ne vienas susitikimų ar mokymų turėjo po keletą klodų – temos ar pasiūlymai, praktiniai bandymai vyniojosi kaip tos stebuklingos pasakos gijos. „Labai džiaugiuosi ir visu projektu, ir kiekvienu vyksmu (įvykiu) atskirai, – sako Nijolė Vasylienė. – Renginiuose apsilankė apie 2000 dalyvių – ir ne tik iš Marijampolės, bet ir iš aplinkinių miestų ar rajonų: liaudies teatrų režisieriai ir artistai, besidomintieji teatru ar ketinantys patys žengti į sceną. Daug žmonių bei įstaigų ir organizacijų mums padėjo, tad, nevardindama konkrečiai, noriu visiems tarti nuoširdžiausią ačiū. Būtų smagu taip bendrauti ir ateityje, nes planų jau turime. Tai gal nebus visiškai toks pat renginys, bet principai – tie patys: viskas susiję su teatru, viskas nukreipta į žmogų ir jo tobulėjimą.“