Į „Suvalkiečio“ klausimus atsako Žmogaus studijų centro partneris psichologas Justinas BUROKAS.

Psichologas Justinas Burokas: „Gebėjimas matyti rizikas dažniausiai ateina su patirtimi“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
– Yra sena gera taisyklė: prieš priimant svarbius gyvenimo sprendimus susirašyti ant lapelio galimus jų pliusus ir minusus. Ar pakanka šios taisyklės priimant finansinius sprendimus ar įsipareigojimus?
– Mes linkę sprendimus priimti vedami emocijų. O pliusų ir minusų rašymasis padeda į situaciją pažvelgti labiau remiantis šaltu protu. Visgi prieš priimant sprendimus dėl ilgalaikio įsipareigojimo (šįkart finansinio) vertėtų pasitarti su kuo nors iš šalies – pokalbis su sritį išmanančiu specialistu gali suteikti daugiau supratimo apie rizikas, kurių patys galbūt nematome.
– Kiekvienas, priimdamas finansinius sprendimus, turbūt susiduria su skirtingais jausmais: baime ir drąsa, nusivylimu ir viltimi ar džiaugsmu, net su godumu. Kaip kontroliuoti šiuos jausmus, kad nepatektume į savo pačių paspęstas pinkles? Kokios emocijos, lūkesčiai, elgsena gali pakišti koją?
– Normalu, kad, priimdami atsakingus sprendimus, jaučiame tam tikrą nerimą. Nerimas – tai emocinis signalas apie galimas grėsmes. Visada vertėtų į tai įsiklausyti. Jei jaučiame labai intensyvias emocijas, svarbu dar kartą įsitikinti, ar darome tai, kas tinkama. Pavyzdžiui, jei investuodami jau svajojame apie uždirbtus milijonus, tikrai reikėtų suklusti, nes tokiais atvejais dažnai pradedame matyti pasaulį tik per rožinius akinius, nematydami galimų rizikų.
– Apie rožinius akinius ir optimizmą. Turbūt dažnas žmogus įsivaizduoja, kad tik kaimynui gali nutikti bėda, bet man tai tikrai viskas pavyks. Kaip savo optimizmą turėtų sukontroliuoti būsimasis investuotojas, paskolos ar greitųjų kreditų gavėjas? Kaip „dvasinio pakilimo stadijoje“ nelikti ant ledo?
– Gebėjimas matyti rizikas dažniausiai ateina su patirtimi. Kaip minėjau, visada vertinga pasitarti su nešališku asmeniu („šaltu protu“), kuris padėtų geriau suprasti galimas rizikas. Svarbu – sau pripažinti, kad investavimas visada yra rizika ir įsivardinti juodžiausią galimą scenarijų bei atsakyti sau į klausimą: „Jei taip atsitiktų, ar tai man būtų pakeliama situacija?“
– Sakoma, kad skubėjimas gerai tik gaudant blusas. Šis posakis turbūt tinka ir besiruošiantiems priimti finansinius įsipareigojimus ar sprendimus?
– Tikrai taip. Ir tuo kartais yra sąmoningai naudojamasi, kuriant deficito jausmą ir skatinant priimti kuo greitesnius sprendimus. Būtų svarbu šiai manipuliacijai nepasiduoti ir skirti sau laiko apgalvoti, nepriimti sprendimo vadovaujantis tik apėmusiomis emocijomis.
– Visi žinome, kad geriau žvirblis saujoj nei briedis girioj. Tačiau žmogui GALIMYBĖ LAIMĖTI milijoną (investavus į akcijas ar paprastoje loterijoje) vis tiek yra patrauklesnė nei GAUTI konkrečią dovaną už, sakykim, 100 eurų. Tuo žaidžia ir loterijų rengėjai, ir draudimo kompanijos, ir pan. Kaip neužkibti ant kabliuko?
– Desperatiškas noras laimėti – jau yra signalas mums. Būtų gerai savęs paklausti, iš kur tas noras kyla. Investavimas į akcijas ir loterijos – labai skirtingi dalykai. Bet abiem atvejais „investuojame“ iš desperatiško noro praturtėti. Gana didelė tikimybė, kad pralošime.
– Sakykime, žmogus įsigijo akcijų, kurios, vėliau paaiškėjo, buvo nuostolingos. Kaip „sutvarkyti“ savo protą – pripažinti tai kaip savo klaidą, rinkos nenuspėjamumą ar pasakyti sau, kad beširdė sėkmė aplenkė ir verkti kruvinomis ašaromis?
– Investavimas į akcijas yra atsakingas ir kartu rizikingas veiksmas. Tai nėra žaidimas. Dar prieš investuodami turime labai aiškiai sau atsakyti, kokio dydžio riziką prisiimame ir kartu suprasti, kad dalis mūsų investicijų tikrai neatsipirks, gali būti nuostolingos. Kitaip sakant, reikėtų normalizuoti savo lūkesčius atliekamo veiksmo atžvilgiu.
– Kokių asmenybės bruožų turintys žmonės turėtų rimtai pagalvoti, ar imtis investavimo, kad po nesėkmės nesužlugtų ir kaip asmenybės, ir kaip fiziniai asmenys?
– Atidžiausiai įsivertinti turėtų tie, kurie save apibūdina kaip labai azartiškus, emocingus, matančius pasaulį juodą arba baltą. Jiems egzistuoja didesnė rizika, kad sprendimus priiminės vedamas tik emocijų, o tai dažnu atveju susiję su klaidomis ir stipresniais nusivylimais.
– Kaip nesusirgti investavimo liga pirmą kartą užsidirbus iš akcijų?
– Kartais naudinga prisiminti apie naujoko sėkmę. Bendrai – į investavimą reikėtų žiūrėti kaip į ilgą procesą, kurį lemia ne sėkmė, bet išmanymas. Grįžtame prie lūkesčių normalizavimo: jei matysime investicijas kaip loteriją, tikrai gali tekti nusivilti. Jei žvelgsime kaip į vieną iš galimybių užsidirbti, kuri reikalauja ir žinių ir laiko, tada ir „ligų“ gali pavykti išvengti.
– Ar investavimas gali tapti priklausomybe? Kaip jos išvengti?
– Be abejo, gali. Būtent dėl to, kad investavimas tarsi siūlo mistinę galimybę staiga praturtėti (o tai reiškia, iš esmės pakeisti savo gyvenimą), žmonės gali tapti priklausomi nuo investavimo. Yra skirtingo lygio priklausomybės. Jei jaučiame, kad esame azartiški ir linkę „užsikabinti“, geriau tokios veiklos apskritai vengti ir net nepradėti, suprantant, kad galime įsitraukti daugiau nei norėtume. Jei jaučiame, kad pradedame įsitraukti ir vis dažniau pagauname save žaidžiančius investavimo žaidimus, būtų gerai tiesiog viską užbaigti. Pasakyti sau: „Stop, tai mane per daug emociškai „kabina“, jei nesustosiu, bus blogai“. Jei to padaryti negalime, panašu, kad turime priklausomybę, kuriai įveikti reikia profesionalios pagalbos. Pirmas žingsnis – pripažinti, kad pagalbos reikia ir jos kreiptis.