Lapkričio 18 dieną sukanka 95 metai, kai gimė liaudies meno meistras, grafikas Romanas Krasninkevičius. Jei likimas būtų buvęs dosnus, sveikintume sulaukusį gražaus jubiliejaus, gal klaidžiotume po gausią retrospektyvinę parodą… Kažką panašaus jis ir tie, kas suvokė jo darbų reikšmę ir asmenybės unikalumą, palaikė ir jam padėjo, prieš ketvirtį amžiaus (1996-aisiais) ruošė mažesniam, bet irgi svarbiam jubiliejui artėjant. Deja, išėjo Romanas tų metų balandį, likus pusmečiui iki apvalios datos… Paliko savo įstabią kūrybą – ir nemažai mįslių bei kūrybos (ir ne tik) paslapčių, kurios dar ir šiandien tebekelia spėlionių.
Nijolė LINIONIENĖ
Prieš keletą dienų surengta konferencija „Nemari Romano Krasninkevičiaus kūryba“ ir paroda tapo baigiamuoju visus metus trukusio Marijampolės kultūros centro ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ projekto akcentu. Jau rašėme apie moksleivių ir nacionalinę suaugusiųjų piešinių ir grafikos darbų parodas, skirtas šio tautodailininko gyvenimui ir kūrybai, kitus renginius. Nors dėl buvusio karantino situacija buvo sudėtinga, įvyko malonių ir netikėtų atradimų, vėliau – susitikimų, gimė planų ateičiai.
Gražiai šį renginį pradėjo Puskelnių mėgėjų teatro „Kuparas“ (vadovė Birutė Labutytė) vaidintojų grupė, perteikusi šio kūrėjo gyvenimo istoriją originaliomis dekoracijomis, gyvaisiais paveikslais, biografijos faktus perpynusi dainomis ir taip sukūrusi savitą sakmę apie žmogų, apkabinusį vienatvės medį… Pradinės mokyklos „Smalsutis“, kuriame R. Krasninkevičius netrumpai dirbo ir gyveno, kuriame yra jį primenančių kūrinių ir tebegyvena prisiminimai, auklėtiniai perskaitė dažname jo raižinių įrašytus žodžius. Neretai jie yra iš liaudies dainų, posakių.
Menotyrininkė dr. Alė Počiulpaitė, dešimtmečius tyrinėjanti ir analizuojanti Lietuvos tautodailės palikimą ir raidą, savo įžvalgose kėlė klausimą: kas yra Romano Krasninkevičiaus kūryba šalies liaudies grafikos kontekste? Kokia jos vieta tarp praeities ir šios dienos – taip pat ir žvelgiant į ateitį. Medžio raižinių paveldas, skirtingai nei, tarkime, skulptūrų ar kryžių, nėra gausus, tyrinėjant jų buvo randama Žemaitijoje – tai tarsi šio regiono ženklas. Paulius Galaunė (su juo nemažai bendravo ir R. Krasninkevičius), tyrinėjęs ir sisteminęs liaudies kūrybą, išleidęs neįkainojamų leidinių, skatino į šį žanrą atkreipti dėmesį.
Supažindinant su pačia technika būta seminarų, bet tautodailėje grafika reiškiniu nei tada, nei vėliau netapo. 1988 metais K. Žilinsko galerijoje Kaune buvo surengta visos šalies retrospektyvinė raižinių ir piešinių paroda, tačiau tokio atgarsio, kaip tikėtasi, nesulaukta. Tad šiame kontekste Romanas Krasninkevičius iškyla kaip unikalus kūrėjas, kurio darbuose – ir iš seniausių, daugiausia su tikėjimu susijusių medžio darbų, iš kitų tautodailės šakų (tekstilės) atėję paveikslų komponavimo, spalvinimo būdai. O svarbiausia – paties autoriaus saviraiškos laisvė, kurios niekas nepajėgė suvaržyti, kurią gal net būtų galima vadinti modernia… Ką bevaizduotų, visur – jis pats, išgyvenimus ir aplinką pateikiantis savaip.
Dr. A. Počiulpaitė, plačiai išanalizavusi įvairius aspektus, sakė, kad R. Krasninkevičius ir visai Lietuvai, ir šitam regionui yra toks pat reikšmingas, kaip Rokiškio kraštui Lionginas Šepka ar Žemaitijai Stanislovas Riauba (beje, juos ir kitus savo gerbiamus kūrėjus Romanas įamžino savo grafikoje). Deja, kol kas jo atminimas ir darbų reikšmė puoselėjama atskirų kultūros įstaigų ir žmonių dėka – nėra net jokio solidesnio katalogo…
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotoja Vilma Kilinskienė, dar kartą akcentavusi kai kuriuos biografijos faktus, apžvelgė šiame muziejuje sukauptą kūrybą: be grafikos čia yra ekslibrisų – jie, kaip kai kurie kiti darbai, yra pasiekę Italiją, kitas šalis, jie skirti konkretiems žmonėms, su kuriais autorius bendravo, taip pat čia yra ir kitų žanrų kūrinių.
Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus šiais metais ne vieną darbų skyrė grafiko jubiliejui. Fotografas, muziejininkas Romas Linionis yra nemažai bendravęs su R. Krasninkevičiumi, jį fotografavęs, rengęs jo darbų parodų. Apie gyvenimo ir kūrybos paraleles pasakojo vaizdais, kuriuos parengė su kolega Egidijumi Bičkumi.
Kultūros centro parodų organizatorė (ir šio projekto vadovė) Onutė Surdokienė pasidalijo susitikimų su šiuo kūrėju įspūdžiais ir įtaka, kurią jis padarė jai asmeniškai bei jos vadovaujamo „Mūzos“ liaudies menininkų klubo žmonėms. Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerijoje surengta paroda iš Kazimiero Barišausko, Romo Šapoko, Zigmo Kalesinsko asmeninių kolekcijų bei muziejaus fondų – ji tebeveikia.
…Kai kalbėdavo apie kūrybą, šį žodį Romanas tardavo kažkokia ypatinga tonacija, nes tai nebuvo tik žodis. Jame tilpo visas jo gyvenimas. Su gimtinės Stulgelių kaime, vaikystės prisiminimais, su jaunystėje patirtais siaubais ir žinojimu (iš kur?), kad tik dėl kūrybos žmogus gali išlikti žmogumi. Tie, kas jį pažinojo, su juo bendravo, gali patvirtinti, kad buvo ne tik vizualaus meno kūrėjas, bet ir gerai valdė plunksną, vaizdingai pasakojo. Realistas – o kai kada tikras mistikas, geranoriškas ir dosnus. Bet tuo pat metu galėjo staiga užsisklęsti ar tapti atšiaurus, pajutęs „falšą“ ar neteisybę. Žvelgė prisimerkęs pro akinius – ir lyg kiaurai verdavo…