Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

„Žmogus, apkabinęs vienatvės medį...“

Lapkričio 18 dieną sukanka 95 metai, kai gimė liaudies meno meistras, grafikas Romanas Krasninkevičius. Jei likimas būtų buvęs dosnus, sveikintume sulaukusį gražaus jubiliejaus, gal klaidžiotume po gausią retrospektyvinę parodą… Kažką panašaus jis ir tie, kas suvokė jo darbų reikšmę ir asmenybės unikalumą, palaikė ir jam padėjo, prieš ketvirtį amžiaus (1996-aisiais) ruošė mažesniam, bet irgi svarbiam jubiliejui artėjant. Deja, išėjo Romanas tų metų balandį, likus pusmečiui iki apvalios datos… Paliko savo įstabią kūrybą – ir nemažai mįslių bei kūrybos (ir ne tik) paslapčių, kurios dar ir šiandien tebekelia spėlionių.

Nijolė LINIONIENĖ

Prieš keletą dienų surengta konferencija „Nemari Romano Krasninkevičiaus kūryba“ ir pa­roda tapo baigiamuoju visus metus trukusio Marijampolės kultūros centro ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ projekto akcentu. Jau rašėme apie moksleivių ir nacionalinę suaugusiųjų piešinių ir grafikos darbų parodas, skirtas šio tautodailininko gyvenimui ir kūrybai, kitus renginius. Nors dėl buvusio karantino situacija buvo sudėtinga, įvyko malonių ir netikėtų atradimų, vėliau – susitikimų, gimė planų ateičiai.

Žodžiais, liaudies daina ir į Jo raižinius panašiomis dekoracijomis Romano Krasninkevičiaus paveikslą tapė „Kuparo“ artistės...

Žodžiais, liaudies daina ir į Jo raižinius panašiomis dekoracijomis Romano Krasninkevičiaus paveikslą tapė „Kuparo“ artistės…

Gražiai šį renginį pradėjo Puskelnių mėgėjų teatro „Kuparas“ (vadovė Birutė Labutytė) vaidintojų grupė, perteikusi šio kūrėjo gyvenimo istoriją originaliomis dekoracijomis, gyvaisiais paveikslais, biografijos faktus perpynusi dainomis ir taip sukūrusi savitą sakmę apie žmogų, apkabinusį vienatvės medį… Pradinės mokyklos „Smalsutis“, kuriame R. Krasninkevičius netrumpai dirbo ir gyveno, kuriame yra jį primenančių kūrinių ir tebegyvena prisiminimai, auklėtiniai perskaitė dažname jo raižinių įrašytus žodžius. Neretai jie yra iš liaudies dainų, posakių.

Menotyrininkė dr. Alė Počiulpaitė, dešimtmečius tyrinėjanti ir analizuojanti Lietuvos tautodailės palikimą ir raidą, savo įžvalgose kėlė klausimą: kas yra Romano Krasninkevičiaus kūryba šalies liaudies grafikos kontekste? Kokia jos vieta tarp praeities ir šios dienos – taip pat ir žvelgiant į ateitį. Medžio raižinių paveldas, skirtingai nei, tarkime, skulptūrų ar kryžių, nėra gausus, tyrinėjant jų buvo randama Žemaitijoje – tai tarsi šio regiono ženklas. Paulius Galaunė (su juo nemažai bendravo ir R. Krasninkevičius), tyrinėjęs ir sisteminęs liaudies kūrybą, išleidęs neįkainojamų leidinių, skatino į šį žanrą atkreipti dėmesį.

Ne pirmą kartą pas mus besilankanti menotyrininkė Vilma Kilinskienė šį kartą atvėrė liaudies meno lobyną.

Ne pirmą kartą pas mus besilankanti menotyrininkė Vilma Kilinskienė šį kartą atvėrė liaudies meno lobyną. Egidijaus BIČKAUS nuotraukos

Supažindinant su pačia technika būta seminarų, bet tautodailėje grafika reiškiniu nei tada, nei vėliau netapo. 1988 metais K. Žilinsko galerijoje Kaune buvo surengta visos šalies retrospektyvinė raižinių ir piešinių paroda, tačiau tokio atgarsio, kaip tikėtasi, nesulaukta. Tad šiame kontekste Romanas Krasninkevičius iškyla kaip unikalus kūrėjas, kurio darbuose – ir iš seniausių, daugiausia su tikėjimu susijusių medžio darbų, iš kitų tautodailės šakų (tekstilės) atėję paveikslų komponavimo, spalvinimo būdai. O svarbiausia – paties autoriaus saviraiškos laisvė, kurios niekas nepajėgė suvaržyti, kurią gal net būtų galima vadinti modernia… Ką bevaizduotų, visur – jis pats, išgyvenimus ir aplinką pateikiantis savaip.

Dr. A. Počiulpaitė, plačiai išanalizavusi įvairius aspektus, sakė, kad R. Krasninkevičius ir visai Lietuvai, ir šitam regionui yra toks pat reikšmingas, kaip Rokiškio kraštui Lionginas Šepka ar Žemaitijai Stanislovas Riauba (beje, juos ir kitus savo gerbiamus kūrėjus Romanas įamžino savo grafikoje). Deja, kol kas jo atminimas ir darbų reikšmė puoselėjama atskirų kultūros įstaigų ir žmonių dėka – nėra net jokio solidesnio katalogo…

Atidus ir pagavus kūrėjo žvilgsnis fiksavo ir smulkiausias detales...

Atidus ir pagavus kūrėjo žvilgsnis fiksavo ir smulkiausias detales… Romo LINIONIO nuotrauka

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotoja Vilma Kilinskienė, dar kartą akcentavusi kai kuriuos biografijos faktus, apžvelgė šiame muziejuje sukauptą kūrybą: be grafikos čia yra ekslibrisų – jie, kaip kai kurie kiti darbai, yra pasiekę Italiją, kitas šalis, jie skirti konkretiems žmonėms, su kuriais autorius bendravo, taip pat čia yra ir kitų žanrų kūrinių.
Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus šiais metais ne vieną darbų skyrė grafiko jubiliejui. Fotografas, muziejininkas Romas Linionis yra nemažai bendravęs su R. Krasninkevičiumi, jį fotografavęs, rengęs jo darbų parodų. Apie gyvenimo ir kūrybos paraleles pasakojo vaizdais, kuriuos parengė su kolega Egidijumi Bičkumi.

Kultūros centro parodų organizatorė (ir šio projekto vadovė) Onutė Surdokienė pasidalijo susitikimų su šiuo kūrėju įspūdžiais ir įtaka, kurią jis padarė jai asmeniškai bei jos vadovaujamo „Mūzos“ liaudies menininkų klubo žmonėms. Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerijoje surengta paroda iš Kazimiero Barišausko, Romo Šapoko, Zigmo Kalesinsko asmeninių kolekcijų bei muziejaus fondų – ji tebeveikia.

…Kai kalbėdavo apie kūrybą, šį žodį Romanas tardavo kažkokia ypatinga tonacija, nes tai nebuvo tik žodis. Jame tilpo visas jo gyvenimas. Su gimtinės Stulgelių kaime, vaikystės prisiminimais, su jaunystėje patirtais siaubais ir žinojimu (iš kur?), kad tik dėl kūrybos žmogus gali išlikti žmogumi. Tie, kas jį pažinojo, su juo bendravo, gali patvirtinti, kad buvo ne tik vizualaus meno kūrėjas, bet ir gerai valdė plunksną, vaizdingai pasakojo. Realistas – o kai kada tikras mistikas, geranoriškas ir dosnus. Bet tuo pat metu galėjo staiga užsisklęsti ar tapti atšiaurus, pajutęs „falšą“ ar neteisybę. Žvelgė prisimerkęs pro akinius – ir lyg kiaurai verdavo…

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba ...
  • Rimorius V. Burčikas – paskutinis savo amato mohikanas?

    2016-05-03
    1Šiame informacinių technologijų amžiuje mums svarbu išsaugoti senuosius, tradicinius amatus, kurie skatina domėtis krašto istorija. Tai prisilietimas prie praeities – tėvų ir protėvių gyvenimo. Saugodami kultūrinį palikimą ir perduodami jį šiandienos kartai, turime viltį, kad tradicijos neišnyks, nors nemažai tradicinių amatų nenumaldomai artėja prie išnykimo ribos. Vienas tokių – rimorystė (odinių pakinktų gaminimas).   Nepriklausomos prieškario Lietuvos kaime žmogus neišsiversdavo be arklio. Ūkininkai pasipuikuodavo, vienas su kitu pasivaržydavo, kurio arklys stipresnis, pakinktai gražesni. Susikūrus kolūkiams arkliukas taip pat buvo pagrindinis pagalbininkas, ne tik žemę dirbant, krovinius vežant, bet ir pramogaujant. Dabar, deja, vis rečiau pamatysi kaimo lauku dardantį vežimaitį, traukiamą arkliuko. Nebėra ...
  • Dovanos idėja – „Suvalkiečio“ prenumeratos kuponas

    2015-11-27Dovanos idėja – „Suvalkiečio“ prenumeratos kuponas
    Siūlome dovanos idėją: pradžiuginkite artimąjį ar bičiulį „Suvalkiečio“ prenumerata. Laikraštį galima padovanoti pusmečiui ar ketvirčiui. Tikimės, kad tokia dovanos idėja pasinaudos ne tik mūsų gyventojai, bet ir emigrantai ar kraštiečiai, turintys savųjų čia, Suvalkijoje. Jei gyvenate toli, jūsų internetu užsakytą prenumeratos kuponą adresatui galime išsiųsti paštu. Dėl dovanų kuponų prašome kreiptis į redakciją (Ūkininkų g. 6, 1 kab.), telefonu (8 343) 51925 arba el. paštu reklama@suvalkietis.lt.
  • Marijampolės savanoriai bando įpūsti gaivaus oro į Marijampolės kultūrinį gyvenimą

    2012-04-03
    Tris kovo ketvirtadienius, pradedant kovo 15 diena ir baigiant kovo 29 diena, kino teatre ,,Spindulys‘‘ šurmuliavo jaunimas. Čia jauni žmonės susirinko į nekomercinių dokumentinių filmų ciklą „Nesuterštas kinas“. Poreikį Marijampolėje matyti daugiau nekomercinio kino vykdydama marijampoliečių apklausas pastebėjo projekto „Savanorių fabrikas“ kultūros ir meno savanorių grupė. Organizuodama netradicinio kino vakarus ši jaunų bei iniciatyvių žmonių grupė jaunimą bandė suintriguoti retoriniu klausimu „Ar dar neatsibodo holivudinis šlamštas?“. Atrodo, pastaroji mažytė intriga suveikė ir parodė marijampoliečių širdyse gyvenantį kultūros ilgesį, kadangi pirmą ketvirtadienį startavę mažojoje „Spindulio“ kino teatro salėje, ciklą organizatoriai užbaigė stebėdami beveik sausakimšą didžiają salę, talpinančią keletą šimtų žiūrovų. Filmų ciklas ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.