Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Kas padaryta, kad Marijampolėje mažėtų anglies dvideginio (CO2) išmetimai į aplinką?

  • Marijampolės miesto gatvėse kursuoja aštuoni aplinkai draugiški autobusai, kuriais važiuojama daugiau nei 90 proc. maršrutų. Septyni iš jų naudoja suspaustas gamtines dujas, vienas – hibridas, naudojantis dujas ir elektrą. Planuojama įsigyti dar 9 netaršius autobusus, kurie kursuos ir tarpmiestiniais maršrutais.
  • 2020 m. pagrindinėje miesto arterijoje – Kauno gatvėje – pradėjo veikti išmanusis šviesoforas, kuris valdo transporto srautus, fiksuoja susidarančias spūstis, apdoroja duomenis ir reguliuoja šviesoforo signalus. Išmaniojo šviesoforo dėka susidaro mažesnės automobilių spūstys ir į orą patenka mažesnė CO2 dujų koncentracija. Toks pat išmanusis šviesoforas neseniai įrengtas Vilkaviškio–Tarpučių–Mokolų gatvių sankryžoje.
  • Marijampolėje įrengtos dvi elektromobilių įkrovimo stotelės (vienu metu jose gali būti įkraunami keturi automobiliai). Šio aplinkai draugiško transporto vairuotojai savo transporto priemones gali įkrauti nemokamai. Tikimasi, kad ši infrastruktūra paskatins marijampoliečius keisti taršias transporto priemones į elektromobilius. Numatyta, kad mieste turėtų būti įrengta dar 10 elektromobilių įkrovimo stotelių.
  • Nuo 2014 m., kai buvo renovuotas pirmasis Marijampolės daugiabutis, savivaldybės teritorijoje renovuota daugiau kaip 80 statinių. Šiuo metu statybos darbų laukia dar 25 namų bendrijos, penki daugiabučiai – projektavimo stadijoje, o darbai jau vyksta dešimtyje objektų. Skaičiuojama, kad renovuotuose namuose šiluminės energijos vidutinės sąnaudos sumažėjo daugiau nei 60 procentų. Tai yra gera žinia tausojant gamtą, nes kuro šilumai gaminti sunaudojama mažiau ir į aplinką patenka mažiau CO2 dujų.
  • Gyventojai, kurių namai šildomi centralizuotu būdu, turėtų žinoti, kad šilumą jiems teikia ne aplinką teršiantis iškastinis kuras, bet atsinaujinanti energija – biokuras. Būtent biokuro dėka į aplinką patenka mažiau CO2 dujų, sukeliančių šiltnamio efektą. Šilumą teikiančioje įmonėje yra sumontuoti du didelio galingumo biokuro katilai, kurie tenkina 100 procentų šilumos poreikio, taip pat sumontuotas kietųjų dalelių filtras iš biokuro katilų į aplinką išmetamų dūmų filtravimui. Tai 10 kartų sumažina kietųjų dalelių patekimą į aplinką.

  • Ant stogų įrengtos saulės baterijos jau nieko nebestebina. Tokį aplinkai draugišką sprendimą renkasi ir nuosavų namų, ir daugiabučių namų gyventojai. Nuo aplinkai draugiškų sprendimų neatsilieka ir Savivaldybės įstaigos. Saulės elektrinės bus įrengtos 12-oje savivaldybės ugdymo įstaigų. Skaičiuojama, kad vidutiniškai fotovoltinė elektrinė galės tenkinti apie 99 proc. ugdymo įstaigos energijos poreikio. Ant Marijampolės ligoninės stogo sumontuota dar viena 100 KW saulės elektrinė prie jau esančios 30 kW.
  • Taupant elektros energijos sunaudojimą, Marijampolėje kasmet atnaujinamas gatvės apšvietimas – seni šviestuvai keičiami į LED šviestuvus. ES finansuojamo projekto dėka netrukus net 36-iose gatvėse LED lempomis bus pakeista beveik 1000 šviestuvų. Planuojama, kad įgyvendinus projektą daugiau nei 50 proc. sumažės elektros energijos, naudojamos gatvėms apšviesti, suvartojimas. Šiuo metu ruošiama antra paraiška gatvių apšvietimui modernizuoti. Jei bus gautas finansavimas, dar apie 750 senųjų šviestuvų bus pakeista energiją taupančiais LED šviestuvais.
  • Savivaldybės biudžeto lėšomis LED šviestuvai bus įrengiami ir kaimiškosiose vietovėse. Skaičiuojama, kad įgyvendinus apšvietimo modernizavimo projektus, daugiau nei 50 proc. šviestuvų bus su energiją tausojančiomis LED lempomis. Įrengus modernų LED apšvietimą, vėlyvuoju nakties metu jis pritems automatiškai, o tai sumažins šviesos taršą.
  • Marijampolėje tiekiamas vanduo yra tiriamas kas savaitę ir jo kokybė yra išties puiki Panaudotas vanduo surenkamas į valymo įrenginius, kurie nešvarų vandenį išvalo ir išleidžia į natūralius vandens telkinius. Nuotekų vanduo taip pat yra reguliariai tiriamas. Valymo įrenginiuose susidaro dumblas, kuris yra panaudojamas elektros energijos gamybai. Išskyrus biodujas, dumblas sutankinamas, išdžiovinamas ir naudojamas laukų tręšimui ir rekultivacijai.
  • Marijampoliečiai kasmet išmeta beveik 17 tūkst. tonų mišrių komunalinių atliekų bei 11,21 proc. išrūšiuotų atliekų. Nors išrūšiuotų atliekų skaičius nėra didelis, tačiau tendencija teikia vilčių – mišrių atliekų kiekiai mažėja, o išrūšiuotų atliekų kiekis yra augantis. Surinktos neišrūšiuotos atliekos patenka į Marijampolės mechaninio-biologinio apdorojimo įrenginius ir čia būna 100 proc. išrūšiuojamos atskiriant perdirbimui tinkamas antrines žaliavas, energetinę vertę turinčias atliekas ir biologiškai skaidžias atliekas.
  • Plastiko, metalo, popieriaus atliekos sąvartynuose neprisideda prie šiltnamio dujų kiekio. Bet – dėmesio – šios dujos išsiskiria gaminant plastiko, metalo ar popieriaus prekes, kurios vėliau virsta atliekomis. Todėl ypač svarbu skatinti pakartotinį daiktų panaudojimą, stengtis išmesti daiktus tik tada, kai jų nebeįmanoma dar kartą panaudoti.
  • Netrukus Marijampolėje atsiras naujos rūšiuojamų atliekų konteinerių aikštelės ir tekstilės atliekų konteineriai. Šiuo metu pasaulyje tekstilės atliekos (naudoti drabužiai) nėra perdirbami, nes neįmanoma atskirti natūralaus ir sintetinio pluošto. Geriausiu atveju nebenaudojama tekstilė yra sudeginama. Tačiau svarbu žinoti, kad viso pasaulio tekstilės pramonė sukuria apie 10 proc. pasaulio šiltnamio dujų. Kol nėra būdo kaip perdirbti tekstilę, vienintelis pasirinkimas yra stengtis tuos pačius drabužius, patalynę, avalynę naudoti kiek įmanoma ilgiau ir nepirkti drabužių, kurie nešiojami tik vieną ar kelis kartus per gyvenimą.
  • Į sąvartyną laidojimui patenka apie 19 proc. atliekų. Sąvartyne susidaro filtratas, kuris tvarkomas atvirkštinės osmozės įrenginiu ir galiausiai filtratas tampa švariu skysčiu, kurį galima išleisti į aplinką. Taip pat sąvartyne kaupiasi dujos, kurios patenka į biodujų jėgainę, kurioje gaminama elektra.
  • Marijampolėje net 46 proc. bendros teritorijos užima žaliosios erdvės. Iš tiesų galime pagrįstai didžiuotis nuostabiais miesto parkais. Juolab kad augalai ne tik teikia estetinį vaizdą, bet ir sugeria CO2. Todėl medžių ir žaliųjų plotų niekada nebus per daug. Daugiabučių namų gyventojai vis daugiau dėmesio skiria savo gyvenamajai aplinkai, rengia apželdinimo projektus ir naudojasi Marijampolės savivaldybės finansuojama galimybe nemokai įsigyti pageidaujamų želdinių, kad daugiabučių kiemai taptų jaukūs ir žydintys, o oras būtų kuo švaresnis.
  • Marijampolė – kompaktiškas miestas, daugelis objektų lengvai pasiekiama pėsčiomis, dviračiu ar paspirtuku, todėl daug dėmesio skiriama pėsčiųjų ir dviračių takų atnaujinimui ir naujų takų įrengimui. Planuojama, kad visi esami ir naujai įrengti dviračių takai galėtų susijungti į vieną ištisą sistemą, kad, žmogui palikus automobilį namuose ir persėdus ant dviračio, judėti būtų patogu ir saugu.

Daiva KLIMAVIČIENĖ

Ričardo PASILIAUSKO ir Marijampolės savivaldybės archyvo nuotraukos

 

 

 

Finansinę paramą teikia Europos Sąjunga

Ši svetainė parengta ir prižiūrima naudojantis Europos Sąjungos finansine parama. Už jos turinį atsako tik UAB SUVALKIETIS ir jis nebūtinai atspindi Europos Sąjungos nuomonę.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.