Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Kas padaryta, kad Marijampolėje mažėtų anglies dvideginio (CO2) išmetimai į aplinką?

  • Marijampolės miesto gatvėse kursuoja aštuoni aplinkai draugiški autobusai, kuriais važiuojama daugiau nei 90 proc. maršrutų. Septyni iš jų naudoja suspaustas gamtines dujas, vienas – hibridas, naudojantis dujas ir elektrą. Planuojama įsigyti dar 9 netaršius autobusus, kurie kursuos ir tarpmiestiniais maršrutais.
  • 2020 m. pagrindinėje miesto arterijoje – Kauno gatvėje – pradėjo veikti išmanusis šviesoforas, kuris valdo transporto srautus, fiksuoja susidarančias spūstis, apdoroja duomenis ir reguliuoja šviesoforo signalus. Išmaniojo šviesoforo dėka susidaro mažesnės automobilių spūstys ir į orą patenka mažesnė CO2 dujų koncentracija. Toks pat išmanusis šviesoforas neseniai įrengtas Vilkaviškio–Tarpučių–Mokolų gatvių sankryžoje.
  • Marijampolėje įrengtos dvi elektromobilių įkrovimo stotelės (vienu metu jose gali būti įkraunami keturi automobiliai). Šio aplinkai draugiško transporto vairuotojai savo transporto priemones gali įkrauti nemokamai. Tikimasi, kad ši infrastruktūra paskatins marijampoliečius keisti taršias transporto priemones į elektromobilius. Numatyta, kad mieste turėtų būti įrengta dar 10 elektromobilių įkrovimo stotelių.
  • Nuo 2014 m., kai buvo renovuotas pirmasis Marijampolės daugiabutis, savivaldybės teritorijoje renovuota daugiau kaip 80 statinių. Šiuo metu statybos darbų laukia dar 25 namų bendrijos, penki daugiabučiai – projektavimo stadijoje, o darbai jau vyksta dešimtyje objektų. Skaičiuojama, kad renovuotuose namuose šiluminės energijos vidutinės sąnaudos sumažėjo daugiau nei 60 procentų. Tai yra gera žinia tausojant gamtą, nes kuro šilumai gaminti sunaudojama mažiau ir į aplinką patenka mažiau CO2 dujų.
  • Gyventojai, kurių namai šildomi centralizuotu būdu, turėtų žinoti, kad šilumą jiems teikia ne aplinką teršiantis iškastinis kuras, bet atsinaujinanti energija – biokuras. Būtent biokuro dėka į aplinką patenka mažiau CO2 dujų, sukeliančių šiltnamio efektą. Šilumą teikiančioje įmonėje yra sumontuoti du didelio galingumo biokuro katilai, kurie tenkina 100 procentų šilumos poreikio, taip pat sumontuotas kietųjų dalelių filtras iš biokuro katilų į aplinką išmetamų dūmų filtravimui. Tai 10 kartų sumažina kietųjų dalelių patekimą į aplinką.

  • Ant stogų įrengtos saulės baterijos jau nieko nebestebina. Tokį aplinkai draugišką sprendimą renkasi ir nuosavų namų, ir daugiabučių namų gyventojai. Nuo aplinkai draugiškų sprendimų neatsilieka ir Savivaldybės įstaigos. Saulės elektrinės bus įrengtos 12-oje savivaldybės ugdymo įstaigų. Skaičiuojama, kad vidutiniškai fotovoltinė elektrinė galės tenkinti apie 99 proc. ugdymo įstaigos energijos poreikio. Ant Marijampolės ligoninės stogo sumontuota dar viena 100 KW saulės elektrinė prie jau esančios 30 kW.
  • Taupant elektros energijos sunaudojimą, Marijampolėje kasmet atnaujinamas gatvės apšvietimas – seni šviestuvai keičiami į LED šviestuvus. ES finansuojamo projekto dėka netrukus net 36-iose gatvėse LED lempomis bus pakeista beveik 1000 šviestuvų. Planuojama, kad įgyvendinus projektą daugiau nei 50 proc. sumažės elektros energijos, naudojamos gatvėms apšviesti, suvartojimas. Šiuo metu ruošiama antra paraiška gatvių apšvietimui modernizuoti. Jei bus gautas finansavimas, dar apie 750 senųjų šviestuvų bus pakeista energiją taupančiais LED šviestuvais.
  • Savivaldybės biudžeto lėšomis LED šviestuvai bus įrengiami ir kaimiškosiose vietovėse. Skaičiuojama, kad įgyvendinus apšvietimo modernizavimo projektus, daugiau nei 50 proc. šviestuvų bus su energiją tausojančiomis LED lempomis. Įrengus modernų LED apšvietimą, vėlyvuoju nakties metu jis pritems automatiškai, o tai sumažins šviesos taršą.
  • Marijampolėje tiekiamas vanduo yra tiriamas kas savaitę ir jo kokybė yra išties puiki Panaudotas vanduo surenkamas į valymo įrenginius, kurie nešvarų vandenį išvalo ir išleidžia į natūralius vandens telkinius. Nuotekų vanduo taip pat yra reguliariai tiriamas. Valymo įrenginiuose susidaro dumblas, kuris yra panaudojamas elektros energijos gamybai. Išskyrus biodujas, dumblas sutankinamas, išdžiovinamas ir naudojamas laukų tręšimui ir rekultivacijai.
  • Marijampoliečiai kasmet išmeta beveik 17 tūkst. tonų mišrių komunalinių atliekų bei 11,21 proc. išrūšiuotų atliekų. Nors išrūšiuotų atliekų skaičius nėra didelis, tačiau tendencija teikia vilčių – mišrių atliekų kiekiai mažėja, o išrūšiuotų atliekų kiekis yra augantis. Surinktos neišrūšiuotos atliekos patenka į Marijampolės mechaninio-biologinio apdorojimo įrenginius ir čia būna 100 proc. išrūšiuojamos atskiriant perdirbimui tinkamas antrines žaliavas, energetinę vertę turinčias atliekas ir biologiškai skaidžias atliekas.
  • Plastiko, metalo, popieriaus atliekos sąvartynuose neprisideda prie šiltnamio dujų kiekio. Bet – dėmesio – šios dujos išsiskiria gaminant plastiko, metalo ar popieriaus prekes, kurios vėliau virsta atliekomis. Todėl ypač svarbu skatinti pakartotinį daiktų panaudojimą, stengtis išmesti daiktus tik tada, kai jų nebeįmanoma dar kartą panaudoti.
  • Netrukus Marijampolėje atsiras naujos rūšiuojamų atliekų konteinerių aikštelės ir tekstilės atliekų konteineriai. Šiuo metu pasaulyje tekstilės atliekos (naudoti drabužiai) nėra perdirbami, nes neįmanoma atskirti natūralaus ir sintetinio pluošto. Geriausiu atveju nebenaudojama tekstilė yra sudeginama. Tačiau svarbu žinoti, kad viso pasaulio tekstilės pramonė sukuria apie 10 proc. pasaulio šiltnamio dujų. Kol nėra būdo kaip perdirbti tekstilę, vienintelis pasirinkimas yra stengtis tuos pačius drabužius, patalynę, avalynę naudoti kiek įmanoma ilgiau ir nepirkti drabužių, kurie nešiojami tik vieną ar kelis kartus per gyvenimą.
  • Į sąvartyną laidojimui patenka apie 19 proc. atliekų. Sąvartyne susidaro filtratas, kuris tvarkomas atvirkštinės osmozės įrenginiu ir galiausiai filtratas tampa švariu skysčiu, kurį galima išleisti į aplinką. Taip pat sąvartyne kaupiasi dujos, kurios patenka į biodujų jėgainę, kurioje gaminama elektra.
  • Marijampolėje net 46 proc. bendros teritorijos užima žaliosios erdvės. Iš tiesų galime pagrįstai didžiuotis nuostabiais miesto parkais. Juolab kad augalai ne tik teikia estetinį vaizdą, bet ir sugeria CO2. Todėl medžių ir žaliųjų plotų niekada nebus per daug. Daugiabučių namų gyventojai vis daugiau dėmesio skiria savo gyvenamajai aplinkai, rengia apželdinimo projektus ir naudojasi Marijampolės savivaldybės finansuojama galimybe nemokai įsigyti pageidaujamų želdinių, kad daugiabučių kiemai taptų jaukūs ir žydintys, o oras būtų kuo švaresnis.
  • Marijampolė – kompaktiškas miestas, daugelis objektų lengvai pasiekiama pėsčiomis, dviračiu ar paspirtuku, todėl daug dėmesio skiriama pėsčiųjų ir dviračių takų atnaujinimui ir naujų takų įrengimui. Planuojama, kad visi esami ir naujai įrengti dviračių takai galėtų susijungti į vieną ištisą sistemą, kad, žmogui palikus automobilį namuose ir persėdus ant dviračio, judėti būtų patogu ir saugu.

Daiva KLIMAVIČIENĖ

Ričardo PASILIAUSKO ir Marijampolės savivaldybės archyvo nuotraukos

 

 

 

Finansinę paramą teikia Europos Sąjunga

Ši svetainė parengta ir prižiūrima naudojantis Europos Sąjungos finansine parama. Už jos turinį atsako tik UAB SUVALKIETIS ir jis nebūtinai atspindi Europos Sąjungos nuomonę.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.