Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Žmonės „įjungia“ taupymo režimą

Žinia, kad nuo liepos 1 d. brangs gamtinės dujos, gyventojus pasiekė dar pavasarį, kai Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) patvirtino naujus tarifus, 26–50 proc. didesnius negu buvo lig tol.
Ne paslaptis, kad gamtinių dujų kainų augimą labiausiai pajus jomis šildantys būstus. Tad prasidėjus šildymo sezonui ir pirmiems mokėjimams individualiuose namuose gyvenantys marijampoliečiai lygina gautas sąskaitas su pernykštėmis ir baiminasi šalčių.

Marija BURBIENĖ

Belieka tikėtis, kad žiema nebus labai šalta

Nustačiusi 2020–2021 metų sezono dujų kainą VERT ramino gyventojus, jog dujos kainuos panašiai kaip ir 2018–2019 m. Čia pat akcentuota, kad didžiausias kainos augimas būtų trečios grupės vartotojams, kuriems tai mokėjimų problemų neturėtų sukelti, nes jiems dujos – labiau kaip prabangos prekė. Pirmos grupės vartotojų, kurie dujas naudoja ruošti maistui ir jų suvartoja 4,5 kub. m per mėnesį, sąskaitos augs mažiausiai – vidutiniškai apie 1,5 euro ir sieks apie 5 Eur.

„Per 47 darbo metus tokios kainos dar nebuvo“, – pastebėjo dujų balionais prekiaujančios UAB „Virdujis“ vadovas Alvydas Knyza.

Labiausiai kainų skirtumą pajus antroji vartotojų grupė – tie, kurie dujas vartoja būstams šildyti. Jų sąskaitos vidutiniškai padidėtų 34 eurais per mėnesį ir sudarytų 83 Eur.

Prieš 23-ejus metus – 1996 metų rudenį – dujinį namų šildymą įsirengę marijampoliečiai, dabar atsidūrę vadinamojoje Užbėgių respublikoje, kainų kilimus patyrė ne kartą. Ne vienų apdairesnių šeimininkų namuose greta dujinio šildymo likę neišardyti kietojo kuro katilai, kurie ir lig šiol sąskaitas „gelbėdavo“ spaudžiant šalčiams.

– Kai jungėmės dujas, pasilikome ir kietojo kuro katilą, – sako Saulės gatvės individualių namų kvartale gyvenanti L. L. (visų kalbintųjų vardai redakcijai žinomi – aut. past.). – Ir tuo labai džiaugiuosi. Mūsų namas neapšiltintas, tai šiluma neužsilaiko. Ir jeigu vien dujomis šildytumės, būtų labai brangu. Kad greičiau sistemoje per šalčius pakiltų temperatūra ir įšiltų antras aukštas, pakuriu medžio briketais ir anglimis. Kai nešąla, pirmame aukšte įjungiu tik dujinį šildymą. Taip per didžiausius šalčius už dujas pernai sausio–vasario mėnesiais mokėjau po 40 eurų. Džiaugiuosi, kad kai vedė dujų įrangą palikome ir kietojo kuro katilą, taip lengviau peržiemodavome. Aišku, kainavo ir kietasis kuras. Kaip bus šiemet, kai ir briketų, ir anglių, ir dujų kainos pakilo, baisu pagalvoti. Belieka tikėtis, kad žiema nebus labai šalta, – viliasi moteris.

Žmonės ir vėl kurs krosnis

Kad mokesčiai už šildymą nebūtų labai dideli, I. M. šildo tik pusę 150 kv. m namo.

– Devynerius metus šildomės tik dujomis, senąjį malkinį „pečių“ išgriovėme. Patogumas neišpasakytas – ir vanduo sušyla, ir viryklė kaista, ir kambariuose šilta, ir suodžių nėra, ir tampytis su kuru nereikia. Name – keli termometrai, ir juos nuolat seku. Pirmame aukšte ir rūsyje, kur yra vonios kambarys, nustatyta visą laiką vienoda temperatūra – 21 laipsnis. Antrame, kuriame dabar niekas negyvena, kai nešalta, palaikau minimalią 6–8 laipsnių šilumą, kai šąla, atsuku daugiau, – pasakoja moteris.

Dujų kainos keičiasi kas pusmetis. Iki šių metų liepos už išdegintą kubinį metrą dujų marijampolietė mokėjo 28 centus, nuo liepos 1 d. – 41 centą. Pernai už spalio mėnesį mokėjo po 36 centus. Po pabrangimo šiemet už per spalio mėnesį sunaudotus 142 kub. m dujų, pridėjus nepakitusį pastoviosios dalies mokestį – 3,99 Eur – sumokėjo 62,21 Eur.

– Kai nuo Naujųjų metų kaina nukrito, buvo labai gerai, bet jeigu dabar vėl pakels ir dar daugiau negu buvo, bus nekas. Juo labiau jeigu bus taip šalta, kaip pernai, kai per mėnesį sunaudojau 425 kub. m dujų, – baiminasi senjorė.
Kaimynystėje gyvenantis K. K. pasakoja, kad šilumą 133 kv. m name reguliuoja pats ir kol nesurado taupiausio varianto, atidžiai sekė skaitiklio rodmenis.

– Iš pradžių temperatūrą nustatęs buvau vienodą visai parai, bet oras išsausėdavo, būdavo net per šilta, nes namas apšiltintas, šiluma niekur nedingsta. Pradėjome įjungti tik po darbo, o nakčiai, kol nešąla, visai išjungiame. Pastebėjome, kad taip ne tik geriau miegame, bet ir mokame mažiau. Vasarą, kai dujas naudojome tik maistui gaminti ir vandeniui šildyti, mokėjome tik 6–7 eurus, o praėjusį vasarį – patį šalčiausią žiemos mėnesį – didžiausia sąskaita buvo 107 eurai, sausį 92 eurai, – pasakoja vyras.

Jeigu nuo Naujųjų metų dujos dar labiau pabrangs, pasak marijampoliečio, mažas pajamas gaunantiems žmonėms, ypač vienišiems pensininkams, už namo šildymą teks atiduoti didesnę dalį pensijos. „Tai bus nepakeliama našta, ir žmonės vėl kurs krosnis, degins viską, kas papuola, ir terš aplinką“, – baiminasi gyventojas.

Šilumą suplanuoti galima savaitės, dienos ar valandų tikslumu. Pasiekus nustatytą temperatūrą, dujų tiekimas sustoja – taip taupoma.

Pabrango ir dujos balionuose

Prieš ketverius metus vienkiemyje apsigyvenusi V. M. šeima 100 kv. metrų namui šildyti pasirinko suskystintų dujų balionus, kuriuos pastatė ir eksploatacija rūpinasi įmonė „Saurida“. Jos darbuotojai nuolat pakeičia ištuštėjusius balionus pilnais, tad šilumos tiekimas visada buvo užtikrintas, ir gyventojai džiaugėsi tokiu pasirinkimu.

– Per mėnesį išnaudojame 4–5 balionus. Pradžioje vienas kainavo 33 eurus, išleisdavome per mėnesį 120–150 eurų. Dabar balionas kainuoja jau 40 eurų, taigi ir kaina atitinkamai didesnė. Šį rudenį, kai oras buvo geras, o name nustatyta 22 laipsnių temperatūra, per šešias savaites – nuo rugsėjo vidurio ir visą spalį – išnaudojome tik tris balionus, bet išleidome net 21 euru daugiau. Deja, kiek tai bekainuotų, tenka mokėti, nes kito pasirinkimo nėra. Kai namie du mažamečiai vaikai, šaltyje negyvensi, – apie šildymo kaštus kalba šeimininkas.

– Per 47 darbo metus tokios kainos dar nebuvo, – liūdną faktą konstatuoja propano-butano dujų balionais prekiaujantis UAB „Virdujis“ vadovas Alvydas Knyza. – Dujų balionas beveik kasmet vis brangesnis. Nuo liepos l-osios kaina pakilo apie penkis eurus, ir dabar pardavinėju po 29 eurus, nors tiek pat jie kainuoja ir dujų kolonėlėse. Neskaičiuoju atvežimo, prijungimo, nes žmonėms ir taip brangu. O kaip jie taupo! Užkaičia bulvių puodą ir nukelia nuo ugnies, apklosto šiltai ir laukia, kol bulvės suminkštės… Vieni per metus išdegina 3 balionus, o senutėms 8–9 mėnesiams vieno užtenka. Sako: nevežk tokių pilnų. Ne viena šeimininkė pabrėžė, kad mano balionai normaliai pripildyti, betgi viskas nuo virėjos priklauso. Ne kartą pastebėjau, kaip močiutė į virdulį puodeliais vandenį matuoja, tiek, kiek tuo metu reikia – taip taupo ir vandenį, ir dujas, – pasakoja dujininkas.

Pasak UAB „Virdujis“ vadovo, dujų balionų pirkimas pastaraisiais metais ryškiai sumažėjo. „Daug kas įsivedė gamtines dujas, daug namų stovi tušti, nes vieni išvažiavo užsienin, kiti numirė. Be to, net 52 Marijampolės savivaldybės gyvenamuosiuose daugiabučiuose nutarta atsisakyti naudojamų dujų balionų ir pereiti prie kitų energijos šaltinių, pavyzdžiui, elektros“, – sako jis.

Dujų balionų pirkimas pastaraisiais metais ryškiai sumažėjo.

P. S. Remiantis ilgamečiais Lietuvos oro temperatūros matavimais ir įvairiais šildymo sąnaudų skaičiavimais, nuo šių metų liepos iki 160 kv. m namo šildymas dujomis ir karšto vandens ruošimas per metus kainuos apie 830 eurų. Tokio pat namo šildymas kietuoju kuru (granulėmis) atsieis apie 990 eurų, o vis populiarėjantis šildymas šilumos siurbliu oras-vanduo – 1080 eurų.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...
  • Buvo ryškus…

    2016-09-26
    Vytautas VILIŪNAS, ilgametis Marijampolės kolegijos darbuotojas: Pedagogas, kūrėjas, vokalo meistras – K. Knoro asmenybė buvo daugialypė. Gana reiklus ir griežtas pedagogas, tačiau tuometinių pedagoginės mokyklos dėstytojų ir auklėtinių kontekste – išskirtinė asmenybė. Buvo darbštus, reiklus, šiek tiek žemaitiškai užsispyręs. Moksleiviai jo griežtumo gal kiek ir prisibijojo, tačiau jis pats buvo labai ryškus visuomenėje, gabumų nestokojantis žmogus – tai, be abejo, imponavo studentams ir tarsi kompensavo pedagogo griežtumą. Įsimintinas vokalistas, atlikdavęs ir boso, ir baritono partijas (kaip solo atlikėjas mėgėjas yra pelnęs net prizinių vietų konkursuose). Vyrų choro „Garsas“ vadovas. Kūrėjas, intensyviai rašęs dainas bei didesnės apimties kūrinius, taip pat ir sakralinius. ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.