Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

„Mantinga“ surado savo sėkmės raktą

„Mantingos“ bendrovės įkūrėjas marijampolietis Klemencas Agentas sako, jog prieš 23-ejus metus kurdamas šią įmonę nemanė, kad šiandien ji bus tokia, kokia yra – turės tris gamyklas, bus didžiausia darbdavė Marijampolės regione, įdarbinusi apie 1500 žmonių, gamins per tūkstantį įvairių gaminių, kuriuos eksportuos į dešimtis pasaulio šalių. Paprašytas prisiminti pačią verslo pradžią, verslininkas teigia, kad ta verslo gyslelė viduje slypėjusi nuo mažumės.

„Mantingos“ įkūrėjas Klemencas Agentas patenkintas, kad jo sūnus Mantas perėmė vadovavimą bendrovei į savo rankas.

„Mantingos“ įkūrėjas Klemencas Agentas patenkintas, kad jo sūnus Mantas perėmė vadovavimą bendrovei į savo rankas. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Triušiai, balandžiai, dainos ir cirkas

– Kai dar buvau vaikas, savų pinigų užsidirbdavau augindamas ir parduodamas triušius, balandžius, o vasaromis, kai pasibaigdavo mokslo metai, dirbdavau krovėju ūkinių prekių parduotuvėje. Nuolat buvau užimtas ir turėjau įvairios veiklos. Su tėčiu, kuris buvo įkūręs tuomečio Kapsuko miesto cirką ir atlikdavo ten akrobatinius triukus, rengėme pasirodymus, aš daug kartų dalyvavau „Dainų dainelės“ finaluose, su klasės draugais mokykloje buvome sukūrę vokalinį instrumentinį ansamblį.

Baigęs mokyklą, pasirinkau studijas Kauno veterinarijos akademijoje. Studijų metais taip pat užsidirbdavau pinigų, veisdamas kailinius žvėrelius, augindamas daržoves. Vėliau užsiėmiau vynų importu ir prekyba, iš ten atėjau į prekybą degalais „Lukoil“ bendrovėje, – prisimena pašnekovas.

Būtent dirbdamas pastarojoje bendrovėje ir domėdamasis degalinių statyba, įranga, prekių jose išdėstymu užsienio šalyse K. Agentas pastebėjo, kad jose labai paklausios yra šviežios bandelės, kava, o Lietuvoje to dar nebuvo. Marijampolietis sužinojo, kad užšaldyti gaminiai atvežami į degalines ir čia krosnelėse iškepami. Tada trijose dešimtyse „Lukoil“ degalinių Lietuvoje jo siūlymu buvo įsigytos tokios krosnelės ir pradėta vežti produkciją – sluoksniuotas bandeles, prancūziškus batonus, duoną, spurgas iš Prancūzijos ir vietoje kepti.

Ėmėsi naujo šeimos verslo

Netrukus K. Agentui teko priimti nelengvą sprendimą – atsisakyti kitų jo vystytų verslų ir imtis naujo šeimos verslo. Tuo metu, 1998-aisiais, kai buvo įkurta „Mantinga“, šaldytų produktų technologija Lietuvoje buvo naujovė ir vyravo nuomonė, kad šviežias gaminys yra tik tas, kurio tešla sumaišoma ir iš karto iškepama. Buvo sunku įsivaizduoti, kad šaldytas produktas gali būti šviežias, tačiau K. Agentas tikėjo šio verslo idėja ir ėmėsi ją įgyvendinti.

Technologiškai kepti paruošti užšaldyti duonos ir pyrago gaminiai iš Prancūzijos keliavo pas mus, bet tais pačiais 1998-aisiais prasidėjus Rusijos ekonominei krizei, kurios pasekmės skaudžiai užgulė ir Lietuvą, importuojami gaminiai pirkėjams tapo per brangūs. Tada „Mantingos“ įkūrėjo galvoje ėmė suktis mintis pirmą šaldytų gaminių gamyklą statytis Lietuvoje. Taip 1999 m. Marijampolėje prasidėjo pirmosios 550 kvadratinių metrų ploto „Mantingos“ gamyklos statyba, o 2000-aisiais čia buvo pagaminta pirmoji produkcija, kurią pradėta eksportuoti.

– Nuo pat pirmųjų naujosios įmonės žingsnių man buvo visiškai aišku, kad tai bus šeimos verslas ir šeimos įmonė. Tai užkoduota ir pačiame įmonės pavadinime. „Mant-“ yra mano sūnaus Manto, kuris jau beveik pustrečių metų vadovauja bendrovei, vardo dalis, o „-inga“ sutampa su dukters Ingridos, taip pat dirbančios bendrovėje, vardo pradžia.

Nuo 1998 metų, kai šeimos verslas žengė pirmuosius žingsnius, daug kas pasikeitė, tačiau šeimyniškumas ir socialinė atsakomybė šeimos verslui ir miesto bendruomenei buvo, yra ir bus pagrindinė vertybė, – teigia „Mantingos“ įkūrėjas.

Karjeros laiptais kilo palaipsniui

Mantas Agentas, paklaustas, ar jo atėjimas į „Mantingą“ buvo savaime aiškus dalykas, atsako, kad kai jis dar mokėsi vidurinėje mokykloje, iš darbo grįžęs tėtis daug pasakodavo apie bendrovę, savo verslą, bet kažkokios ypatingos prievartos ateiti dirbti į ją nebuvę.

– Jaunesnėse mokyklos klasėse man tai nelabai rūpėjo, o jau baigiant Rygiškių Jono gimnaziją buvo aišku, kad rinksiuosi studijuoti tiksliuosius mokslus, nes jie patiko labiau už humanitarinius. Pasirinkau ekonomikos studijas Vilniaus universitete, kur įgijau bakalaurą, vėliau buvo magistro studijos, lankiau daug įvairių kursų ir ruošiausi darbui „Mantingoje“, – prisimena Mantas.

Jo atėjimas į šeimos verslą buvo tarsi savaime suprantamas, ir tėčiui tikrai nereikėjo naudoti kažkokios prievartos. Bendrovėje sūnus darbavosi dar besimokydamas gimnazijoje atostogų metu. Studijuodamas ketvirtame kurse jis čia atėjo dirbti projektų vadybininku, vėliau užsiėmė prekių eksporto, rinkodaros klausimais, po to dvejus metus vadovavo kitai šeimos įmonei Vilniuje ir vėl grįžo į Marijampolę. Čia toliau kilo karjeros laiptais, dirbo „Mantingos“ vieno iš departamentų vadovu, generalinio direktoriaus pavaduotoju, o 2019 metais tapo bendrovės vadovu.

– Šis žingsnis subrendo natūraliai. Mes su Mantu susėdome, pasikalbėjome, jis bendrovėje dirbo jau nemažai metų, sukaupė tam tikros reikiamos patirties ir galėjo imtis vadovaujančio darbo. Aš dirbau ir tebedirbu bendrovės valdybos pirmininku ir man pačiam teko susitaikyti su tuo, jog sūnus perėmė atsakomybę ir toliau būtent jis vadovaus. Taip susiklostė aplinkybės, kad kuriam laikui teko kažkiek atitolti nuo bendrovės reikalų, daug laiko praleisdavau Vilniuje, ir taip atsirado puiki proga sūnui įrodyti savo sugebėjimus šeimos versle, – sakė „Mantingos“ savininkas.

M. Agentas, paklaustas, kaip darbuotojai sureagavo į jo naujas pareigas, sako, kad pradžia buvo nelengva – jis turėjo įrodyti, kad būdamas 28-erių metų sugebės vadovauti pusantro tūkstančio žmonių kolektyvui. Tą pasitikėjimą reikėjo užsitarnauti, ir per neilgą laiką tai pavyko padaryti. Pasak Manto, verslo sėkmę didele dalimi lemia būtent komandinis darbas, ir komandos vaidmuo yra labai svarbus.

Tą patį akcentuoja ir K. Agentas, įvardindamas strategišką žmonių parinkimą: „Pats vienas negali pasiekti tikslo, tam reikia vienodai mąstančios komandos. Sėkmingas verslas – nuoseklus ir ilgalaikis tikslo siekimas. Versle – kaip daugiavaikėje šeimoje: tėvai vieni neužaugina savo atžalų. Vaikai augina vaikus, t. y. broliai, seserys prižiūri vieni kitus.“ Todėl kalbant apie šios bendrovės verslą nuolat pabrėžiama, kad tai ne vien tik gamykla ar kepykla, kad tai – daugiau kaip 1500 darbuotojų „Mantingos“ šeima, kurioje svarbus kiekvienas narys, nes jis – savo srities profesionalas.
Per daugiau kaip du veiklos dešimtmečius „Mantingos“ gaminiai tapo populiarūs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Šiandien įmonės produkcija eksportuojama į 37 pasaulio valstybes, tarp jų ir Jungtines Amerikos Valstijas, Kiniją, Singapūrą, Japoniją, Azerbaidžaną, Afrikos šalis. „Mantingoje“ juokaujama, kad Marijampolėje sukurti produktai aromatą skleidžia visame pasaulyje. Įmonės gaminių galima rasti prekybos centruose, viešbučiuose, restoranuose, kavinėse, degalinėse, mokyklose.

Vartotojų skoniai įvairiose šalyse – skirtingi

Šiandien jau trijose „Mantingos“ gamyklose, kurių plotas apie 60 tūkst. m2, gaminamos šaldytos bandelės, duona, spurgos, kiti kepiniai, pikantiški gaminiai, sumuštiniai, šaldyta tešla, picos. Gaminių asortimentas nuolat plečiamas, nes keičiasi pirkėjų įpročiai ir skonis.

– Tie skoniai skirtingose šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, prancūzai šioje srityje labiau konservatyvūs, jie metų metais renkasi tuos pačius penkis šešis gaminius, o lietuviai nuolat nori išbandyti ką nors nauja, tad vienus gaminius nustojus gaminti, juos pakeičia kiti.

Skiriasi ir Baltijos šalių gyventojų skonis – pavyzdžiui, latviai labiau mėgsta mūsų gaminiuose naudojamą vištieną, kai ji būna supjaustyta smulkesniais, o lietuviai – stambesniais mėsos gabalėliais. Apskritai Latvijoje populiari rūkyta vištiena, ko negalima pasakyti apie Lietuvą, kur populiaresnė kepta, – aiškina K. Agentas.

Šiandien „Mantinga“ yra didžiausia tokio veiklos pobūdžio bendrovė Baltijos šalyse, o ir Vakarų Europos mastu ji būtų vidutinio dydžio. Vokietijoje, Prancūzijoje, kitose Europos šalyse yra gerokai didesnių panašia gamyba užsiimančių šeimos įmonių, bet turint omenyje, kad jos veikia jau po šešiasdešimt ar dar daugiau metų, tad „Mantinga“, palyginus su jomis – labai jauna bendrovė.
– Vienas iš mano mėgstamų posakių yra „Nemąstyk iki lubų. Mąstyk iki dangaus“. Mes turime labai aiškią strategiją ir ateities tikslus, kurių ir toliau kryptingai sieksime. Laukia ilgas ir įvairių iššūkių pilnas kelias, kurį kartu su visais „Mantingos“ darbuotojais nueisime ir augsime kartu: tiek įmonė, tiek jos žmonės, – sako „Mantingos“ įkūrėjas.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.