Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

„Vidaros“ bendrovės savininkai: nesutarimus reikia palikti namuose

Marijampolėje ir visoje Lietuvoje neblogai žinoma uždaroji akcinė bendrovė „Vidara“ po trijų mėnesių, ateinančių metų vasario 12-ąją, minės 30-ąsias įkūrimo metines. Tai šeimos įmonė – bendrovę įkūrė marijampolietis Viktoras Kemeraitis, nemažai metų vadovavęs tuometei Kapsuko tarpkolūkinei statybos organizacijai, vėliau performuotai į Marijampolės statybų bendrovę „Statybos ritmas“, su savo dviem sūnumis Dariumi ir Ramūnu. Iš čia ir bendrovės pavadinimas – tai Viktoro, Dariaus ir Ramūno vardų trumpinys.

D. Kemeraičiui tėčio Viktoro nuomonė yra svarbi.

D. Kemeraičiui tėčio Viktoro nuomonė yra svarbi. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

– Daug metų dirbant Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje pastatėme šimtus, jei ne tūkstančius pačių įvairiausių pastatų kaimuose – tai ir mokyklos, kultūros namai, ir gyvenamieji daugiabučiai bei kiti statiniai. Kai ši organizacija tapo „Statybos ritmo“ bendrove, joje iš pradžių dirbau vyriausiuoju inžinieriumi, o vėliau tapau generaliniu direktoriumi.

Tais laikais, kai vadovavau šiai bendrovei, joje dirbo apie 800 žmonių, darbų apimtys ir atsakomybė buvo didžiulė. Pastatėme daugybę įvairiausių pastatų, iki šiol su džiaugsmu prisimenu kai kuriuos iš jų, pavyzdžiui, Lietuvos konsulato pastatą Lenkijoje, Seinuose, kuris pradėtas statyti man vadovaujant. Atsisveikinęs su „Statybos ritmu“, 1995 metais atėjau vadovauti mūsų šeimos valdomai „Vidarai“, o dabar iš manęs vadovo pareigas yra perėmęs sūnus Darius, – pasakojo V. Kemeraitis.

Pats Darius mokyklos suole apie statybininko profesiją negalvojo – jo mintis buvo užvaldęs sportas. 1982–1990 metais D. Kemeraitis sportavo labai aktyviai ir pasiekė nemažai – turbūt nedaugelis žino, kad nuo 1985 metų Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės nariu buvęs Darius tapo šalies trumpų nuotolių čempionu ir prizininku 60, 100 ir 200 metrų bėgimo distancijose.

– Tos išsiugdytos sportininko savybės vėliau labai padėjo versle. Bėgimo takelyje esi vienas, esi kovotojas, ir tai, ką pasieksi, priklauso tik nuo tavęs. Išmokau kovoti, būti atsakingas. Tiesa, vėliau su aktyviu sportu teko atsisveikinti, bet jis ir toliau man yra svarbus, – sakė „Vidaros“ vadovas.

D. Kemeraitis jau aštuonerius metus mūsų mieste rengia bėgimą „Bėgame už Marijampolę“, kuris sulaukia vis didesnio dėmesio. Verslininkas taip pat yra Marijampolės lengvosios atletikos sporto klubo pirmininkas, yra šiemet įkurtos asociacijos Marijampolės sporto veteranai prezidentas, aktyviai dalyvauja kuriant miesto sporto strategiją.

V. Kemeraitis, paklaustas, ar norėjo, kad sūnus būtų inžinierius, kaip ir jis pats, o ne sportininkas, sako, kad tuo metu iš sporto pragyventi nebuvo galima, tad reikėjo įgyti specialybę. Tuomečiame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) taip pat studijavo ir jį baigė ketveriais metais vyresnis Dariaus brolis Ramūnas, įgijęs inžinieriaus statybininko-technologo profesiją, tad brolio pėdomis pasekė ir Darius, pasirinkęs tą pačią specialybę.

Beveik šimtą darbuotojų turinčios „Vidaros“ specializacija yra statybinės medžiagos – bendrovė Lietuvoje ji labiausiai žinoma kaip stogų ir fasadų pardavėja. Didžiąją dalį apyvartos – apie 70 procentų būtent ir sudaro prekyba. Šalyje keliuose miestuose veikia 6 skyriai, likusi dalis – statybos darbai bei kultūros paveldo objektų restauravimas.

Būtent dėl tokių objektų restauravimo bendrovė labiau žinoma Sūduvos sostinėje, nes čia jos specialistai restauravo daugybę istorinių miesto pastatų. Tai – ir Marijampolės prokatedra, ir buvusi Marijampolės sinagoga, kur dabar įsikūręs Meilės Lukšienės švietimo centras, ir Krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus. Beje, sutvarkytas ir lankymui pritaikytas šio muziejaus rūsys Vytauto gatvėje esančiame pastate kaip tik šiomis dienomis pakvietė pirmuosius lankytojus. Itin gerai įvertintas ir Bulotų namų P. Vaičaičio gatvėje restauravimas – šis apšiuręs pastatas pasikeitė neatpažįstamai.

– Restauruoti istorinius pastatus – ir sudėtingas, ir labai atsakingas darbas. Jį gali atlikti tik atitinkamus sertifikatus turinčios įmonės, yra daug įvairių griežtų reikalavimų, saugant istorinį paveldą. Ir rekonstruojant tuos pačius Bulotų namus dalį naujų lentų teko specialiai „pasendinti“ specialiomis medžiagomis, kad jos vizualiai nesiskirtų nuo išlikusiųjų senųjų, – pasakojo V. Kemeraitis.

Prieš septynerius metus „Vidara“ įsigijo buvusių miesto kultūros rūmų Stoties gatvėje pastatą. Didžiulis, daugiau kaip 3000 kvadratinių metrų ploto statinys dar ilgokai po įsigijimo stovėjo tuščias. Pasak V. Kemeraičio, reikėjo sukaupti lėšų, kad čia būtų galima perkelti dalį veiklos, tad neskubėta, įrangos darbai palaipsniui vyko viduje. Dabar čia jau veikia profesionalus stogų ir fasadų centras, greitai bus betonuojamos buvusios koncertų salės grindys, kur įsikurs bendrovės sandėlis, šalia esančioje patalpoje, kur anksčiau buvo sporto salė, atsiras gamybinės patalpos.
Paklaustas, kur yra „Vidaros“ sėkmingo verslo paslaptis ir kokią įtaką daro tai, jog bendrovė yra šeimos įmonė, V. Kemeraitis sako, kad kažkokių stebuklingų receptų nėra. Svarbu, kad dirbama tariantis, ieškant geriausių sprendimų, už kuriuos atsakingi šios šeimos nariai. „Vidaros“ bendrovės statybos skyriuje projektų vadovu dirba ir R. Kemeraičio sūnus Karolis, tad galima teigti, jog įmonėje šeimininkauja jau trečioji Kemeraičių šeimos karta.

Ar visada pavyksta susitarti, ar neišsiskiria nuomonės? Darius teigia, kad į tėčio nuomonę įsiklauso, jo patirtis yra svarbi, bet naujas, greitai besikeičiantis laikmetis kartais reikalauja modernių, kartais ir nestandartinių sprendimų. Jis prisipažino, kad ir dėl buvusių kultūros rūmų pirkimo tėčio nuomonė iš pradžių buvo gana skeptiška.

– Turiu pripažinti, kad Darius, norėjęs įsigyti šį pastatą „Vidarai“, buvo teisus. Aš laikausi tokios taktikos, kad visus nesutarimus, ginčus reikia palikti namuose, o darbe kartu ieškoti geriausių sprendimų. Man yra ramu, kad šeimos verslas yra patikimose rankose, kad koronaviruso pandemija mūsų darbų apimčių nesustabdė, kad bendrovė dirba stabiliai ir plečiasi, – sakė V. Kemeraitis.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba ...
  • Rimorius V. Burčikas – paskutinis savo amato mohikanas?

    2016-05-03
    1Šiame informacinių technologijų amžiuje mums svarbu išsaugoti senuosius, tradicinius amatus, kurie skatina domėtis krašto istorija. Tai prisilietimas prie praeities – tėvų ir protėvių gyvenimo. Saugodami kultūrinį palikimą ir perduodami jį šiandienos kartai, turime viltį, kad tradicijos neišnyks, nors nemažai tradicinių amatų nenumaldomai artėja prie išnykimo ribos. Vienas tokių – rimorystė (odinių pakinktų gaminimas).   Nepriklausomos prieškario Lietuvos kaime žmogus neišsiversdavo be arklio. Ūkininkai pasipuikuodavo, vienas su kitu pasivaržydavo, kurio arklys stipresnis, pakinktai gražesni. Susikūrus kolūkiams arkliukas taip pat buvo pagrindinis pagalbininkas, ne tik žemę dirbant, krovinius vežant, bet ir pramogaujant. Dabar, deja, vis rečiau pamatysi kaimo lauku dardantį vežimaitį, traukiamą arkliuko. Nebėra ...
  • Dovanos idėja – „Suvalkiečio“ prenumeratos kuponas

    2015-11-27Dovanos idėja – „Suvalkiečio“ prenumeratos kuponas
    Siūlome dovanos idėją: pradžiuginkite artimąjį ar bičiulį „Suvalkiečio“ prenumerata. Laikraštį galima padovanoti pusmečiui ar ketvirčiui. Tikimės, kad tokia dovanos idėja pasinaudos ne tik mūsų gyventojai, bet ir emigrantai ar kraštiečiai, turintys savųjų čia, Suvalkijoje. Jei gyvenate toli, jūsų internetu užsakytą prenumeratos kuponą adresatui galime išsiųsti paštu. Dėl dovanų kuponų prašome kreiptis į redakciją (Ūkininkų g. 6, 1 kab.), telefonu (8 343) 51925 arba el. paštu reklama@suvalkietis.lt.
  • Marijampolės savanoriai bando įpūsti gaivaus oro į Marijampolės kultūrinį gyvenimą

    2012-04-03
    Tris kovo ketvirtadienius, pradedant kovo 15 diena ir baigiant kovo 29 diena, kino teatre ,,Spindulys‘‘ šurmuliavo jaunimas. Čia jauni žmonės susirinko į nekomercinių dokumentinių filmų ciklą „Nesuterštas kinas“. Poreikį Marijampolėje matyti daugiau nekomercinio kino vykdydama marijampoliečių apklausas pastebėjo projekto „Savanorių fabrikas“ kultūros ir meno savanorių grupė. Organizuodama netradicinio kino vakarus ši jaunų bei iniciatyvių žmonių grupė jaunimą bandė suintriguoti retoriniu klausimu „Ar dar neatsibodo holivudinis šlamštas?“. Atrodo, pastaroji mažytė intriga suveikė ir parodė marijampoliečių širdyse gyvenantį kultūros ilgesį, kadangi pirmą ketvirtadienį startavę mažojoje „Spindulio“ kino teatro salėje, ciklą organizatoriai užbaigė stebėdami beveik sausakimšą didžiają salę, talpinančią keletą šimtų žiūrovų. Filmų ciklas ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.