Judita Leišytė – marijampolietė, buvusi geografijos mokytoja. Iki šiol mėgaujasi pažintinėmis kelionėmis, pėsčiųjų žygiais, įsimylėjusi kalnus, aplankiusi 52 šalis. Paklausta, ar teko kada nors keliauti su programa „viskas įskaičiuota“, iš karto pradėjo linksėti galva: „Taip taip, visos mano kelionės yra „viskas įskaičiuota“: nuovargis, košės, net uodai įskaičiuoti, ir pokalbiai prie laužo, gražūs vaizdai, nepalankios oro sąlygos, bemiegės naktys“ (sąrašą galėtų tęsti ir tęsti).
Daiva KLIMAVIČIENĖ
„Neįsivaizdavau, kad galima keliauti be mokinių“
Judita yra aukštaitė, gyvenimo atviliota į Suvalkiją. Mokykliniais metais jos mokytojai įžiebė meilę gamtai ir kelionėms. Puikios Aukštaitijos vietos, Tauragno ežeras, baidarės, dviračiai, lygumų slidės – viskas išbandyta, prisijaukinta. Šią kelionių ugnelę ji atsivežė ir į Marijampolę, čia dirbo tuomečiame Moksleivių kūrybos centre, vadovavo turistų ir orientavimosi sporto būreliams, mokytojaudama Rygiškių Jono gimnazijoje su mokiniais išsiruošdavo pakeliauti ne tik po Lietuvą – aplankyti Kaukazo, Karpatų kalnai, Italija, Prancūzija, Danija, Vokietija, Austrija.
– Visada su būriu mokinių, visada – atsakomybė už grupę ir už kiekvieną atskirai. Bet kartą buvusi mokinė pakvietė mane į kelionę – į Slovėnijos Alpes. Ir „užsikabinau“ – anksčiau neįsivaizdavau, kad galima keliauti vienai, be mokinių. Ir tada prasidėjo mano kalnų etapas, – sako Judita.
Pašnekovė pasakoja, kad keliones visada renkasi taip, kad tai būtų aktyvus poilsis. Paklausta apie lietuvių įsimylėtus šiltuosius užsienio kurortus, pacituoja savo buvusios mokyklos vadovą, perfrazuodama, kad „Turkijai ji dar per jauna“.
Egzotikos ekstremalumai
Judita aplankiusi ne vieną egzotišką šalį – Peru, Boliviją, Etiopiją, Namibiją. Indijoje prieš dvejus metus, besilankydama Ladake (Tibeto regione, priklausančiame Indijai), patyrė, ką reiškia būti mieste, kuris yra 3,5 kilometrų aukštyje virs jūros lygio. Tačiau kai iš čia pakilo į 5,3 km aukštį, pajuto: kvėpuoti nėra kuo. Tiesa, oro uoste turistams buvo išdalinti deguonies balionai, tačiau keliautoja nusprendė išbandyti save be papildomų priemonių.
– Savijauta – kaip sulėtintame filme. Žmonės ir alpo, ir kraujospūdis kilo. Nuo organizmo ir aklimatizacijos priklauso – arba atlaikai, arba ne, – sako pašnekovė, kuri jau buvo anksčiau patyrusi tokius išbandymus, tad ir Ladake žinojo, ko laukti.
Kuprinės palaipsniui lengvėjo
Nepatyrę keliautojai kartais pernelyg apsikrauna daiktais, kurių, kaip paaiškėja, visai nereikia kelionėje. Dabar Juditos kuprinės svoris – vidutiniškai 10–12 kg. Joje telpa ir palapinė, ir miegmaišis, ir maistas bei keletas būtiniausių daiktų.
– Karakumų dykumoje ir vandenį reikėjo neštis. Bet patirtis parodė, kad, jei ko nepasiimi, tai ir neprireikia, užtenka to, ką turi, – šypsosi Judita. – Užtat kelionėje labai svarbu batai. Pradedantys keliautojai kartais nepataiko su avalyne. Patari jiems, kokie batai turi būti kalnuose, bet geriausiai suvokia patys, kai bent kartą į juos įkopia. Ir kalbu ne apie alpinizmą (ten dar kitokia specifika), kalbu apie žygius į kalnus, – sako keliautoja.
Kelionių pamokos
Paklausta, ko ji išmoko kelionėse, pašnekovė akcentuoja: „Man kiekviena kelionė – šventė. Ir dar su prieskoniais. Iš jos grįžti kitoks. Atlaidesnis. Tolerantiškesnis. Girdintis kitą žmogų. Išmokęs klausytis tylos ir gamtos. Kelionės išlaisvina – mažiau dėmesio kreipi į tai, kas ką pasakys, kaip pažiūrės. Po kelionių galva aukščiau pakyla!“.
Ir priduria, kad kelionės jai – ne tikslas, bet procesas.
– Man nesvarbu, ar kelionė Himalajuose, ar Varėnos miškuose. Turbūt turiu kelionių geną, turbūt todėl nenusiraminu, kol neiškeliauju. Pernai Vidurinę Aziją buvau nusižiūrėjusi – Pamyro, Fanų kalnus, bet dėl pandemijos kelionė neįvyko, – apgailestauja Judita.
Svarbu, kad išsiruošus į kelionę, visas išankstines nuostatas paliktum namuose, priimtum šalį ir žmones tokius, kokie jie yra. Tai jų kultūra, jų gyvenimas, juk nevažiuojam ten tvarkos daryti. Žinoma, pačiai, prisipažįsta pašnekovė, apsilankius Indijoje (joje keliavo du kartus) kartais norėdavosi kur nulindus į kamputį išsižliumbti, „nusielektrinti“, kad galėtum eiti pirmyn. Bet kai visa tai praeina – palengvėja.
Ar aplankius 52 pasaulio šalis, kelionės netampa rutina? Pašnekovė patikslino: „Rutina – kai sėdi namie“.
Užtat pandemijos laiką ji išnaudojo pėsčiųjų žygiams Lietuvoje. Jų vyksta daug, tereikia pasirinkti, maršrutai „žmoniški“ – apie 20–25 km. O savijauta juose – pakylėjanti! Lietuvoje tiek daug gražių vietų!
Avantiūra
Paklausta, ar kada buvo patekusi į kokią nedėkingą situaciją, kai sau pasakė: „Nu daugiau tai niekada!“, Judita sudvejoja – pasakoti ar ne apie savo avantiūrą, kuri galėjo baigtis prastai. Bet papasakojo. Tada keliavo Vietname. Vienoje iš salų, kurioje apsistojo jų grupė, buvo baidarės (Juditai tai įprasta vandens transporto priemonė). Ji sugalvojo baidare apiplaukti salą. Paklausė, kas norėtų plaukti drauge. Iš keleto norinčių į baidarę sėdo moteris, nė karto ja neplaukusi.
– Tai buvo baisiausias kelionių įvykis. Iki šiol šiurpas eina per kūną pagalvojus, kuo viskas galėjo baigtis. Pietų Kinijos jūroje tądien nebuvo ramu – vėjas, bangos didžiulės, stačios uolos ir absoliučiai jokios gyvybės pakrantėse, – prisimena pašnekovė.
Pakeleivė baidarę irkluoja tik gaudama Juditos instrukcijas: „Dabar kairiu irklu… Dabar dešiniu“ ir pan. O pačios širdyje – nerimas, kokio dar nebuvę. Gerai, sako pašnekovė, kad toji moteris nesuvokė, į kokią avantiūrą buvo įtraukta.
Savęs „inventorizacija“
– Į kalnus fiziškai pasirengiu. Svarbu – juose nebūti našta kitiems. Kalnai – tai savotiška savęs „inventorizacija“ – įsivertini, kiek gali, kiek pajėgi. Todėl svarbu gyvenime neprarasti sportinės formos. Atpildas už išlietą prakaitą – viršukalnės! Nenusakomas dalykas: širdyje – laisvė, pasididžiavimas, lengvumas, – pasakoja keliautoja, žvelgusi į pasaulį nuo Alpių, Kaukazo, Uralo, Pamyro kalnų, pajutusi Skandinavijos akmenį, veidą vilgiusi Baikalo vandeniu. Mačiusi rūkstantį ugnikalnį Indonezijoje. Ir tai – ne visas sąrašas.
Liūdesiai
Geografijos mokytoja į keliones ne kartą vyko ir su kolegomis geografais. Tos kelionės dar kitokios, kadangi jie į gamtą žiūri kitomis akimis – dalinasi žiniomis, pastebi dalykus, kurių ne specialistas dažniausiai nepamato. Tačiau Juditą liūdina tai, kam pastebėti jokio geografo diplomo nereikia. Kalnuose (ypač tai ryšku Tibete) vis daugėja šiukšlių, čia kartais pamatai ištisus plastiko kalnus. Kai tokios kelionės įgavo komercinį pobūdį, į jas išsiruošia labai skirtingi žmonės, ir apmaudu, kad savo stovyklavietėse ar bet kur kalnuose, tiesiog gamtoje, išmėto maisto likučius, tuščias plastiko pakuotes ir kt.
– Kalnuose tu esi svečias. Tai ir elkis kaip svečias. Jei ateini į juos su teigiamomis emocijomis – jie tave gražiai priima. Sakoma, kalnuose negalima šūkauti, dainuoti – kalnai prašosi ramybės ir tylos. Ir toji ramybė tave įtraukia! Tas pats ir dykumose. O štai didžiuliuose miestuose to nepatirsi, todėl nemėgstu juose lankytis.
O Everestas?
Paklausta, ar planuoja kelionę į aukščiausią pasaulio kalną Everestą, virš jūros lygio iškylantį 8850 m, Judita, atrodo, yra parengusi atsakymą: „Šiame gyvenime Everesto nebus“. Ir patikslina:
– Kiekvienas naujas įvykis, nauja kelionė žmogui yra jo everestas, jei pasieki savo tikslą. Manau, kad everestų kiekvieno mūsų gyvenime gali būti daug.
Artimiausi Juditos everestai – Pamyro ir Fanų kalnai. O į paskutinį klausimą – kokia yra jos kelionė Nr. 1, atsako kaip tikra geografė:
– Kiekviena kelionė gali būti Nr. 1 – ir įspūdingiausia, ir įsimintiniausia.
Ir dar. Jei laimėtų kokioje loterijoje daug pinigų, būtinai keliautų į Nepalą ir jo kalnus arba į Antarktidą – norėtųsi pamatyti visai kitokį kraštovaizdį, jos ledynus ir aisbergus.
Viskas priklauso nuo noro – jei jis yra, atsiranda ir galimybių, ir laiko, – sako Judita.
Nuotraukos iš Juditos Leišytės asmeninio archyvo