Marijampolėje paminėtos kraštiečio – ateitininko, karininko, vieno jauniausių Steigiamojo Seimo narių – Antano Matulaičio, kritusio kovose už Lietuvos laisvę, 101-osios mirties metinės. Senosiose miesto kapinėse prie Antano Matulaičio kapo jam nusilenkė marijampoliečiai, Lietuvos Seimo nariai bei kiti svečiai, nuaidėjo karių pagarbos salvės. Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus Bulotų namuose surengta A. Matulaičio vardo konferencija „Pilietinis pasipriešinimas: vakar, šiandien, rytoj“. Šio renginio iniciatorius, Seimo narys Andrius Vyšniauskas akcentavo, kad Antanas Matulaitis buvo išskirtinė asmenybė, dažnai minėta kaip pavyzdys jaunajai kartai ir deramai gerbta tarpukariu, deja, užmiršta… Tikimasi, kad ši konferencija nebus paskutinė – prisimenant ir pagerbiant, mokantis iš praeities ir galvojant apie ateitį. Sveikinimo žodžius tarė Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, Seimo narė Irena Haase, muziejaus direktorius Antanas Pileckas.
Marijampolės muziejaus istorikas Tomas Kukauskas apžvelgė Antano Matulaičio gyvenimą bei veiklą, pateikdamas paralelių ir su Palaimintojo Jurgio Matulaičio darbu Lietuvai. Pasak jo, jaunuolio pasaulėžiūrą ir vertybes suformavo katalikiška šeima ir aplinka (gimnazija ir kt.), kur svarbią vietą užėmė lietuvybės, valstybės reikalai.
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
Antanas Matulaitis gimė 1895 m. Netičkampio kaime (Marijampolės apskrityje). Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, I pasaulinio karo nublokštas į Rusiją mokėsi pabėgėlių įsteigtoje lietuvių gimnazijoje Voroneže, įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą. Buvo įkalintas, o į Lietuvą grįžo tik paskelbus Nepriklausomybę; gyveno Marijampolėje, įsitraukė į darbininkų ir moksleivių organizacijų veiklą, įstojo į krikščionių demokratų partiją. Buvo vienas Lietuvos darbo federacijos steigėjų. 1919 m. mokėsi Karo mokykloje Kaune. Ją baigusiam A. Matulaičiui suteiktas leitenanto laipsnis ir jaunas karininkas paskirtas į pirmojo atsargos bataliono kuopą Marijampolėje. 1920 m. gegužę buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Priklausė Lietuvos darbo federacijos frakcijai, net buvo jos pirmininku. Taip pat jis buvo Krašto apsaugos komisijos narys. Antanas Matulaitis vienas pirmųjų į Seimo darbotvarkę įtraukė darbininkams palankius įstatymus, rūpinosi Lietuvos karių padėtimi…
1920 m. spalį Lenkijos kariuomenei užgrobus Vilnių ir veržiantis gilyn į Lietuvą A. Matulaitis vėl išėjo į kariuomenę. 1920 m. lapkričio 17 d. jis buvo sunkiai sužeistas per susirėmimą su Lenkijos kariais Varėnos valsčiuje, Babriškėse. Lapkričio 21 d. A. Matulaitis Alytaus karo ligoninėje mirė. Palaidotas senosiose Marijampolės kapinėse. Jis buvo vienas jauniausių (25 metų) Steigiamojo Seimo narių…
Istorikė dr. Audronė Velentienė apžvelgė sudėtingą Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi laikotarpį – Steigiamojo Seimo veiklą ir situaciją ir Lietuvoje, ir aplink ją. Užsienio reikalų ministerija tik formavosi, kariuomenė tik buvo kuriama – o reikėjo atlaikyti ir diplomatinius, ir karinius išpuolius. Tik kartu susitelkusios visos politinės frakcijos pakėlė tautą, tokių pasiryžėlių, kaip A. Matulaitis dėka buvo atsilaikyta.
Seimo narys dr. Valdas Rakutis įtaigiai ir vaizdingai nušvietė politinę ir karinę situaciją, kurioje apie 1920 metus buvo Lietuva: vyravo nuomonė, kad karas baigėsi, kariškius pradėta demobilizuoti (nors jie buvo įsitikinę, kad per anksti – ir tai buvo tiesa). Dar vyko sovietų–lenkų karas, dar nebuvo galutinai nustatytos sienos, buvo daug nežinomybės… Ir kai iškilo realus pavojus Lietuvai, į kovą už Nepriklausomybę pakilo ir buvę kariai, ir savanoriai. Pranešėjas akcentavo A. Matulaičio patriotiškumą: Seimo nario mandatas galėjo jį apsaugoti, bet jis neabejojo, kur jo, karininko, vieta. Alytus buvo laisvės kovų centras, mūšiai dėl Varėnos, kur žuvo A. Matulaitis, buvo pavojingi ir svarbūs tolesnei istorijos eigai… „Jis išėjo kovoti todėl, kad Tėvynei tikrai grėsė pavojus. Turime to neužmiršti – ši Antanui Matulaičiui skirta konferencija reiškia, kad artėjame prie savo istorijos pažinimo.“
Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės vadas dr. Egidijus Papečkys akcentavo, kad ši sąjunga įkurta piliečių valia ir iniciatyva, 1935 metais tapo pavaldi Lietuvos kariuomenės vadui. Istorija rodo, kad šios sąjungos veikloje gali dalyvauti visa visuomenė, o vienas 1989-aisiais atkurtos sąjungos dalyvių Stasys Ignatavičius sakė, kad reikia „įgyvendinti teisę ginti valstybę visiems ir tai galima įgyvendinti per Šaulių sąjungą“.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko dr. Lauryno Kasčiūno įžvalgos buvo tarsi tęsinys: jis aiškiai pasakė, kad geopolitinė situacija keičiasi labai greitai, nusitrina ribos tarp taikos ir karo, nes karai dabar prasideda ir vyksta kitaip – visi tai matome. Tad labai svarbu visuomenės atsparumas ir pilietinė valia. Čia dar daug neišspręstų klausimų ir užduočių, kurias vykdydami turėtume prisiminti savo didvyrius.
…Po konferencijos Vytauto Didžiojo parke iškilmingai prisiekė nauji Lietuvos šaulių sąjungos nariai, iškilmingą pasižadėjimą ištarė jaunieji šauliai – per dvi dešimtys žmonių. Ceremonijoje dalyvavo ir konferencijos svečiai.
Nijolė LINIONIENĖ