Marijampolietę Neilą Danilevičiūtę pokalbiui pakviečiau tik ką grįžusią iš Europos kiokušin karatė jaunučių, jaunių ir jaunimo čempionato, vykusio Rumunijoje. 18-metė Rygiškių Jono gimnazijos abiturientė, karatė klubo „Kariai“ sportininkė iš čempionato parsivežė du bronzos medalius ir mėlynę paakyje. Bet dėl mėlynės visai nesuko sau galvos – ji tik jos, Neilos. O va štai medaliai – Lietuvai, garbė – Marijampolei.
Dalyvavo dvejose varžybose
Neila turėjo du kartus patekti į finalą Lietuvoje, kad galėtų vykti į varžybas Europoje. Kiokušin karatė katos varžybose Lietuvoje mergina yra daugkartinė čempionė, nugalėjusi varžoves šešis kartus ir tik šiemet pirmą kartą likusi antra.
– Nedaug yra sportininkių, kurios dalyvauja abiejose – ir kata, ir kumitė kovose, jos gana skirtingos. Kumitė – kontaktinė kova, kata – smūgių ir blokų deriniai, – nežinantiems paaiškina sportininkė.
Europos čempionate Neila dalyvavo jaunių rungtyje 55–60 kg svorio kategorijoje. Kumitė kovoje, kurioje ir buvo pamušta Neilos akis, ji laimėjo prieš varžovę iš Lenkijos. Antroje kovoje su Vengrijos atstove (kuri tapo čempione) Neila dalyvavo su ištinusia akimi. Bet bronzą laimėjo!
Kata (kovų) varžybose Neila taip pat buvo viena geriausiųjų – ir čia laimėjo bronzą.
Verta didžiuotis, kad Europos čempionate per dvi dienas lietuviai iškovojo daugiausia prizinių vietų – net 43.
Apie mėlynes ir traumas
– Mėlynės – natūralu, jos užgis. O štai traumos – blogai, jos trukdytų sportuoti. Bet esu gana techniška kovotoja, nesu turėjusi traumų, pavyksta išsisaugoti, – sako pašnekovė.
Dar patikslina, kad smūgiai į akis sporte yra neleistini, po jų (pagal taisykles) nukentėjusiam kovotojui negalima toliau kovoti. Todėl patyrusi smūgį Neila teisėjams neparodė skausmo, apsimetė, kad nieko nebuvo. Nes labai norėjo kovoti iki galo. Po kovos rinktinės gydytojas, žinoma, apžiūrėjo kovotojos akį. Bet pati Neila iki šiol nesupranta, kaip varžovė galėjo pataikyti į akį, kai net pagal kovos specifiką tai sunkiai įmanoma.
Šeimoje – sportinė atmosfera
Neila – policijos pareigūnų dukra. Tėtis Gintaras Danilevičius jau išėjęs į atsargą, aktyviai sportuojantis, mama Vilija Danilevičė – nepakeičiama rankinio, krepšinio aikštelėse, pėsčiųjų žygių entuziastė. Taigi visai nenuostabu, kad mergaitė nuo vaikystės, kaip pati sako, gal kokioje antroje klasėje informavo tėvus, norinti sportuoti.
Tėvai dukrą nuvedė į sporto klubą pas trenerį Valių Rudį, kuris ir treniravo ją aštuonerius metus. Po to Neila pradėjo sportuoti Kauno vaikų ir jaunimo karatė kiokušin klube „Kariai“ pas trenerį Gediminą Varkalą. Tuoj bus dešimt metų, kai Neila ant tatamio praleidžia daug laiko – paprastai tris kartus per savaitę važiuoja treniruotis, o prieš varžybas – kasdien. Dar papildomai lanko fizinio pasirengimo treniruotes pas marijampolietį trenerį Renaldą Česnaitį – kad būtų fiziškai stipri.
O mokykla?
Man, kaip, tikiuosi, ir jums, dabar norisi paklausti: o tai kada mokaisi?
– Kol važiuojam į Kauną į treniruotes, tėtis vairuoja, o man ant kelių – kompiuteris: ruošiu namų darbus, mokausi. Išnaudoju kiekvieną laisvą valandėlę, kad pasiruoščiau pamokoms. Neblogai sekasi: iki aštuntos klasės mokiausi dešimtukais, esu gavusi net suvenyrinį pelėdžiuką. Dabar ruošiuosi abitūros egzaminams. Kai nori, viską spėji, – paprastai paaiškina aštuoniolikmetė.
Kaip draugai mokykloje reagavo į bendraklasę, kuri į pamokas atėjo su mėlyne paakyje?
– Jokio išskirtinumo nejaučiu, bet gal ta mėlynė šį kartą ir buvo išskirtinumas, – šypsosi Neila. – Draugai supranta, kad čia rimtas sportas ir gali būti visokių, net ir skaudžių traumų. Bet po varžybų pasveikina, džiaugiasi kartu, – bendraklasiais patenkinta mergina.
Ir dar apie skausmą
Kiokušin karatė kumitė kova – kontaktinis sportas. Jei sportuoji – vadinasi, skaudės. Todėl reikia nuolat grūdintis, kad nejaustum skausmo ar jaustum jo mažiau. Bet kaip tai padaryti?
– Yra tokie pratimai, kai partneriai smūgiuoja vienas kitam – tuomet tam tikri raumenys prisitaiko priimti smūgius, – paaiškina sportininkė. – Dažniausiai kenčia visas korpusas: krūtinė, presas. Labiausiai reikia saugotis ir vengti smūgių į saulės rezginį, kepenis ir inkstus. Net jei esi užsigrūdinęs, bet jei prasileidi tokį smūgį – maža tikimybės, kad atlaikysi.
– O kas tada, jei neatlaikysi?
– Vadinasi, nelaimėjai kovos. Jei, paprastai kalbant, „atjungi“ varžovą, esi laimėjęs kovą. Jei varžovas „atjungia“ tave – pralaimėjai.
Paklausta, ar buvo kada „atjungta“, Neila juokiasi:
– Mane sunku „atjungti“, esu labai užsigrūdinusi ir techniška.
Tik kasdienybėje viskas galima
Mergina pasakoja, kad varžybose sportininkai, pasiruošę varžytis tam tikrose svorio kategorijose, visada sveriami – jei sveria bent gramu daugiau, varžybose negali dalyvauti. Tačiau Neilai dėl šios priežasties nereikia sukti galvos – ji puikiai „tilpo“ svorio kategorijoje (55–60 kg). Paklausta, ar laikosi dietos, m
ergina ramiai paaiškina, kad tikrai ne – valgo viską, ko nori ir kiek nori, tik priduria, kad maitinasi namuose pagamintais sveikais patiekalais. Jokio ten greito maisto.
Taip pat atskleidžia dar keletą sportininkams kaip „Tėve, mūsų“ žinomą tiesą: sportuojant – jokių auskariukų, grandinėlių ar žiedukų, nes gali sužeisti ir save, ir priešininką. Nagai turi būti trumpai nukirpti, plaukai – surišti.
– O kasdienybėje viskas galima! – priduria sportininkė.
Apie ateitį
– Dar nežinau, – paklausta, kur planuoja studijuoti toliau, sako Neila.
Kadangi merginos mokslo rezultatai geri, ji dabar tyrinėja įvairių universitetų programas. Namuose jokio spaudimo šiuo klausimu nejaučia, tad, sako, stosianti ten, kur tą dieną norės.
O kol kas – vėl kasdienybė. Truputį pailsėjusi po Europos čempionato ir pradžiuginusi Lietuvą medaliais, Neila kimba į mokslus, savaitgaliais vyksta į sportines stovyklas, o šiokiadieniais, kaip jau įpratusi, treniruojasi. Kitais metais marijampolietė tikisi dalyvauti Lietuvos jaunimo karatė čempionate. Linkime, kad vėl iškovotų kelialapį į Europą ir parvežtų Lietuvai dar tauresnio metalo medalį.