Romėnai sakė: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ – žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikai. „Suvalkiečio“ žurnalistė Loreta Akelienė su istoriku Benjaminu MAŠALAIČIU pasikartojo Marijampolės miesto istorijos fragmentus.
– XVII a. antroje pusėje Prienų seniūnas Aleksandras Butleris valdė žemes, į kurias po 1655–1560 metų švedų ir kazokų invazijos ėmė keltis ir slėptis naujakuriai iš Prienų ir dešiniojo Nemuno kranto. Tuomet Užnemunės viduryje ir įsikūrė nemažai kaimų. Dabar Marijampolės teritorijoje esantys kai kurie egzistavę kaimai buvo paminėti tuo laikotarpiu: Degučiai, Triobiškiai – 1677 ir 1682, Mokolai – 1683 metais. Deja, nerandama jokios patikimos XVII amžiaus datos, kurią būtų galima sieti su centrine miesto dalimi.
Matyt, sėsliau čia apsigyventa po kitos svetimšalių švedų invazijos į Lietuvą 1701 m. pabaigoje – 1702 m. pradžioje. Tarpukario Marijampolės spaudoje pasirodė anoniminės žinutės apie pirmuosius naujakurius, 1702 metais įsikūrusius dabartinio miesto teritorijoje: minimas Jevonėlis (ar Jevonis), bevardė upė pietinėje miesto dalyje. Deja, tokios žinutės turinio negalima laikyti tvirtu faktu, bet dabar aiškėja, kad autorius galėjo remtis patikimais šaltiniais.
Kai 2019 m. mano knyga „Kelionė į praeities Marijampolę“ buvo paruošta spaudai, man buvo pasiūlyta susipažinti su istoriko, profesoriaus, marijono vienuolio Jono Totoraičio rankraščių archyvu, kuriame radau jo užfiksuotų ir iki tol visuomenei neskelbtų faktų ar įžvalgų. Tuomet man buvo leista į galutinę knygos redakciją įterpti porą sakinių apie seniausią Marijampolės pirmtako – Staros Būdos – kaimo paminėjimo datą – 1703 metus. Ją istorikas aptiko Prienų bažnyčios metrikuose.
Žinoma, kaimas galėjo egzistuoti ir anksčiau, tačiau ši metrikų knyga prasidėjo 1703 metų įrašais. Ankstesnėje laiko „iškarpytoje“ knygoje, pradėtoje 1644 metais, Stara Būdos kaimo J. Totoraitis neaptiko. Iš 1703 m. knygos jis išsirašė keliasdešimt kaimų, kurių keliolika eilės tvarka paminėsiu: Šilavoto Pajiesis, Degučiai (Pašešupio, – J. Totoraičio prierašas), Stara Būda, Raišupis, Ilgowiec (neidentifikuota), Puskelniai, Igliškis (?), Šakališkiai, Utalina, Menčtrakis, Samaniškiai, Nartas, Kumelionys, Padovinys, Kuktai, Valčiuva, Varnupiai, Gudinė, Daukšiai (?), Puskepuriai (?), Naujiena, Surgučiai, Narteliai, Nendryninė, Patašinė.
Beje, klaustukus sudėjau ne aš, o metrikus studijavęs istorikas. Sąraše yra keturios Būdos, kurių pavadinime yra ir dar koks nors vienas žodis. Maždaug ketvirtadalio kaimų pavadinimus sunku įskaityti. Įdomu, kad profesorius išsirašė ir Siponis, Butlerių asmeninę valdą dešiniajame Nemuno krante (netoli Birštono).
Gali kilti klausimas, kodėl 1703 metų data ir Staros Būdos kaimas neatsirado 1938 m. išspausdintoje J. Totoraičio studijoje „Sūduvos Suvalkijos istorija“? Galima tik spėlioti. Kadangi ši data ten beveik neminima, matyt, istorikas su šaltiniais susipažino, kai knyga jau buvo paruošta; iš kai kurių kitų dokumentų, buvusių šalia čia minimo, galima spręsti, kad profesorius metrikus vartė 1937–1938 metais. Manau, kad Staros Būdos (kaip ir daugelio kitų Būdų) buvimo vietos jis neidentifikavo ar nesiejo su dabartine Marijampole. Nors tai anksčiau darė istorikas, kraštotyrininkas Jonas Reitelaitis, profesorius Juozapas Stakauskas… Šį rudenį aptikau ir kitą J. Totoraičio įrašą apie 1703 metais paminėtą Staros Būdos kaimą.
Jokiuose šaltiniuose nėra tiksliai lokalizuota Stara Būda, tačiau iš mokesčių mokėtojų surašinėjimo maršrutų galima manyti, kad kalbama apie centrinę miesto dalį: iš Staros Būdos turėjo išsivystyti Starapolė.
Neteigiu, kad 1703 metus reikia laikyti seniausia data, sietina su Marijampolės miesto pradžia, nes Degučiai ir Mokolai (ar jų dalis) dabar jau įeina į miesto sudėtį. Visgi tai yra reikšminga data mūsų neseno miesto biografijoje. Šiaip miesto bendruomenė, o ne atskiri asmenys, turėtų apsispręsti, kurią datą derėtų garbingiau ir dažniau minėti. Tačiau ir po vienokio ar kitokio apsisprendimo tos datos turi savybę „senti“. Tai irgi nėra blogai.
Prienų bažnyčios knygos yra saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve; dalis jų buvo perduota sovietmečiu, kita dalis – 2008 metais. Galbūt jose yra ir kitų įdomių, vertingų įrašų, kurių turėtų ieškoti ir visuomenei skelbti iš valstybės duoną uždirbantys istorikai…