Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Pensijos kaupimo atidėti neverta

Žmogaus prigimčiai būdinga atidėti tai, kas nėra malonu ar patogu, pavyzdžiui, dantų taisymą, kol neskauda, kaip ir kaupimą pensijai, kol esi jaunesnis ir atrodo, kad pensija dar toli.
Pensijos kaupimo sistema iš pirmo žvilgsnio atrodo labai sudėtinga ir dažnai besikeičianti, visgi pasigilinti verta.

Valstybė skatina pridėdama 1,5 proc.

Šiuo metu visos trys pensijų sistemos pakopos yra atsietos: I pakopa yra „Sodros“ pensija, II ir III pakopos teoriškai nėra privalomos, žmonės savanoriškai apsisprendžia jose kaupti. Visgi į II pakopos pensijų sistemą nuo 2019 m. sausio 1 d. gyventojus pradėta automatiškai įtraukti. Dirbantieji iki 40 metų ir visi dabar kaupiantieji į naują pensijų kaupimo sistemą buvo įtraukiami su galimybe atsisakyti. Kaupti atsisakiusiam asmeniui prisijungti prie pensijų kaupimo pakartotinai siūloma kas trejus metus iki sukanka 40 metų – vėliau jis daugiau į kaupimą nebeįtraukiamas.
Taip pat atsirado nauja kaupimo formulė: kaupti pervedami 3 proc. nuo algos prieš mokesčius ir dar 1,5 proc. nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio kaip paskatinimą prideda valstybė.

Kiekvienam turėtų rūpėti jo pensija, ir domėtis tuo geriausia pradėti kuo anksčiau, kad dar spėtume sukaupti lėšų papildomai.

Kiekvienam turėtų rūpėti jo pensija, ir domėtis tuo geriausia pradėti kuo anksčiau, kad dar spėtume sukaupti lėšų papildomai.

Teoriškai kaupti II pakopoje nėra privaloma, bet laikas nuo laiko vis įtraukinėjamas pilietis turės būti labai atkaklus kaskart atsisakyti… Tie, kurie iki šiol nekaupė arba kaupė tik 2 proc. „Sodros“ įmokos, įmoką galės didinti pamažu: nuo 1,8 proc. įmokos 2019 metais, kol po penkerių metų 2023 m. pasieks 3 proc. lygį. Jei žmogus norėtų iškart pereiti prie standartinio 3 proc. kaupimo tarifo, apie tai jis turėtų informuoti pensijų kaupimo bendrovę. Tai reiškia, kad net ir tie, kurie buvo automatiškai įtraukti į sistemą, gali pareikšti norą iš karto kaupti maksimaliai. Jei pats apsisprendi kaupti II pakopos fonduose, gali pasirinkti, ar kaupsi maksimaliai, ar didinsi procentus palaipsniui.

Jei pasirašote pensijos kaupimo sutartį, II pakopos mokėjimai nuskaitomi automatiškai, tiesiogiai nuo algos, ir algalapyje galima matyti, kokia suma nuėjo pensijų kaupimo bendrovei jūsų pensijos kaupimui.

Į kaupimą III pakopoje jau nebandoma įtraukti, žmogus savanoriškai apsisprendžia, ar kaups ir kiek įmokės. Pats pasirenka, kiek kaups papildomai. Nėra jokio įsipareigojimo dėl mokėjimo periodo, galima mokėti įmokas kaip patogu, galima ir neperiodiškai, mokamos sumos taip pat gali būti skirtingos. Galima, aišku, nusistatyti ir periodinius mokėjimus, kai suma, pavyzdžiui, nurašoma nustatytą dieną nuo e. sąskaitos.

Ieškoti naudingiausio varianto

Žmonėms reikėtų gebėti atskirti III pakopos pensijų kaupimo fondus nuo investicinio gyvybės draudimo arba bent jau atidžiau įsigilinti. Sumaniusiam investuoti ar kaupti atliekamas lėšas piliečiui bankai paprastai parodo šias dvi alternatyvas, o skirtumų tikrai yra ir reikia į juos įsigilinti. Šie produktai siūlomi kaip panašūs variantai, bet turi kelis reikšmingus skirtumus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

Vienas iš skirtumų: pavyzdžiui, investicinio gyvybės draudimo atveju reikia mokėti įmokas bet kokiu atveju, net jei neteksi darbo. Nemokėsi, kaupsis skola. O III pakopos fonduose galima mokėti tada, kai turi pinigų. Jei žmogui aktualu ne draudimas, o investavimas, tada tikslingiau rinktis pensijų fondą. Kitas privalumas: III pakopos fondą, kuriame kaupi pensijai, galima keisti, pereiti į kitą pensijų fondą, ir nereikia nutraukti sutarties, pervedinėti pinigus kitur, sudarinėti naują sutartį. Tarp trečios pakopos pensijų fondų tas persivedimo procesas vyksta kaip paslauga, klientui nereikia nieko daryti, tik pareikšti norą.

III pakopos pensijų fonduose minimali įmokos suma, atrodo, yra 10 eurų, o didinti galima, kiek klientas pageidauja. Jei svarbu turėti galimybę daryti mokėjimo pertraukas, šis variantas patogesnis. Taip pat išlieka galimybė pasinaudoti gyventojų pajamų mokesčio lengvata (GPM) ir, kai deklaruojamos pajamos, susigrąžinti dalį mokesčių.
Ši lengvata taikoma kaupiantiems ir II pakopos, ir III pakopos fonduose. GPM lengvata suteikiama grąžinant 20 proc. nuo sumos, bet yra tam tikra riba – 300 eurų GPM per metus. Jei susikaupė daugiau, nuo didesnės sumos neatgausi procentų.

Niekas nesvajojame skursti senatvėje ar gerokai apriboti savo poreikius dėl sumažėjusių pajamų.

Niekas nesvajojame skursti senatvėje ar gerokai apriboti savo poreikius dėl sumažėjusių pajamų. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

I pensijų pakopoje, jei žmogus pasirenka kaupti daugiau nei tuos 3 proc., nuo tos pridedamos sumos taip pat galima susigrąžinti GPM. Kai kas renkasi tokį variantą: tiesiog nekaupia III pakopoje, o moka papildomai į II pakopos fondą. GPM lengvata sumuojasi: jei norėsite susigrąžinti ir iš II pakopos, ir iš III pakopos, vis tiek bendra maksimali susigrąžinama suma sudėjus bus ne daugiau kaip 300 eurų per metus.

abar jau galima investavimu mažiau rūpintis pačiam

Patogus pasikeitimas II pakopos pensijų kaupimo tvarkoje įvyko atsiradus gyvenimo ciklo fondams.

Kol nebuvo gyvenimo ciklo fondų, žmogui reikėjo pačiam asmeniškai rūpintis, kaip jo sukaupti pinigai pensijų fonde bus investuojami. Pavyzdžiui, pasirūpinti kas 10 metų pereiti į mažiau rizikingą fondą.

Gyvenimo ciklo fondai sudaromi pagal gimimo metus, tam tikrais intervalais, pavyzdžiui, nuo 1989 iki 1996 m. ir panašiai. Skatinama rinktis fondą, kuris yra investuojančiojo piliečio gimimo metų intervale. Principas toks – kuo arčiau yra pensijos amžius, tuo mažiau rizikingai reikia investuoti. Iš pradžių, kol kaupiantysis yra jaunesnis, daugiau investicijų daroma į akcijas, kurios labiau rizikingos: yra didesni finansinės grąžos svyravimai, taip pat didesnė ir finansinė rizika. Artėjant pensijos amžiui jau investuojama į obligacijas – valstybės išleidžiamus vertybinius popierius. Obligacijos yra mažiau rizikinga investicija negu akcijos, tačiau mažesnė rizika reiškia ir mažesnę tikėtiną investicinę grąžą.

Dabar, kai atsirado gyvenimo ciklo fondai, žmogui nereikia sukti galvos iki pensijos, patys investiciniai pensijų fondai mažina riziką laikui bėgant. Toks palengvinimas padarytas, kad žmonėms nebūtų problemų kaupti. O kai kaupi papildomai pensijai, didėja tikimybė, kad netapsi našta valstybei ir neteks verkti, jog pensija per maža. Deja, pasaulinės tendencijos rodo, kad „Sodros“ pensija, labai tikėtina, bus per maža, nes kuo toliau, tuo labiau valstybė negalės tik savo lėšomis išlaikyti pensininkų, kadangi visuomenė sensta, o jaunimo daug emigruoja. Taip dirbančių žmonių skaičius mažėja, lyginant su pensininkų skaičiumi. Poreikis kaupti pensijai kitais būdais tik auga.

 

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.