Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Kaip pradedant investuoti įveikti didžiausias savo baimes?

Didžiausia investuotojus aplankanti baimė – prarasti investuotas lėšas. Su šia baime susiduria ir patyrę, ir pradedantieji investuotojai, tačiau pastariesiems ji kelia daugiau nerimo. Investavimo ekspertai pataria, kad baimę galima pažaboti valdant savo investicijų portfelio riziką. Ką tai reiškia praktikoje ir nuo ko reiktų pradėti?

Apie tai pasakoja Marius IGNOTAS, „Swedbank“ Finansų rinkų tarnybos vadovas.

Marius Ignotas, „Swedbank“ Finansų rinkų tarnybos vadovas.

Swedbank Portretai. Vilnius, 2021-09-30 (Gedmantas Kropis/Fotobankas).

− Kur slypi investavimo sėk­mė?

− Gyventojai, kurie nėra susidūrę su investavimo praktika, jį kartais palygina su lošimu loterijoje. Tačiau tai yra vienas iš didžiausių mitų apie investavimą. Žaidžiant loterijose, tikimybė pralaimėti visada yra didesnė negu laimėti, o pralaimėjimo atveju dažniausiai netenkama visos sumos.

Investuojant į tradicines finansines priemones, tai yra akcijas, obligacijas, investicinius fondus, tikimybė uždirbti yra didesnė negu prarasti pinigus. Be to, net ir pasitvirtinus blogiausiam scenarijui, dalį investuotų pinigų praktiškai visada galima susigrąžinti, o apsišarvavus kantrybe per kelerius metus ir kompensuoti patirtą nuostolį.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad dalyvaudami loterijoje jokiais savo veiksmais dažniausiai nepadidinsite šansų laimėti. O štai investuodami savo galimybes uždirbti galite padidinti išskaidydami ir valdydami savo investicijų portfelio riziką.

Apibendrinant, dalyvaudami loterijoje turėtumėte jausti kur kas daugiau baimės, negu investuodami, nes pirmuoju atveju jūs mažai ką galite lemti, o antruoju – galutinė sėkmė didele dalimi priklauso nuo jūsų pasirinkimų.

− Kokie pagrindiniai investavimo principai?

− Išskiriami keli pagrindiniai investavimo rizikos valdymo principai, kuriais vadovaudamiesi galite gerokai padidinti galimybes uždirbti iš savo investicijų.

Investicinio portfelio diversifikacija – tai vienas iš pagrindinių patarimų pradedantiems investuotojams. Anglakalbiai vartoja kur kas paprastesnį posakį, kuris teigia, kad niekada nereikėtų sudėti visų kiaušinių į vieną pintinę. Pritaikant tai investicijų portfeliui − kuo daugiau skirtingų kompanijų ir kitų finansinių priemonių, taip pat kuo platesnė investicijų geografija, tuo mažesnė jūsų investicijų rizika.

Kitas svarbus rizikos valdymo principas – investavimo laikotarpis.

Kuo investavimo laikotarpis ilgesnis, tuo daugiau galimybių pasiekti teigiamos grąžos, nes ilguoju laikotarpiu finansų rinkos linkusios augti. Tačiau ši taisyklė galioja ir atvirkštine tvarka – kuo investavimo laikotarpis trumpesnis, tuo labiau padidėja tikimybė patirti nuostolių tuo atveju, kai investuojama į didesnės rizikos priemones, pavyzdžiui, akcijas.

Trečiasis principas apibrėžiamas kaip periodiškumas − nuoseklus investavimas padeda suvienodinti akcijų ir kitų finansinių priemonių įsigijimo kainą. Šis principas tinka investuojant ir į fondus, ir į konkrečias finansines priemones. Jis padeda išlyginti rinkų svyravimus ir priartina finansinių priemonių įsigijimo kainą prie ilgamečio vidurkio.

− Kaip sumažinti portfelio riziką?

− Kaip šie išvardyti principai veikia realybėje? Įsivaizduokite, kad turite 1 tūkst. eurų, kuriuos nusprendžiate investuoti į vienos perspektyvios bendrovės akcijas. Jų vertė per metus gali padidėti arba sumažėti 50 proc. Tai reiškia, kad sėkmės atveju jūs uždirbsite 500 eurų, o nesėkmės – tiek pat pinigų prarasite.

Šią riziką galima sumažinti investuojant į kur kas didesnį įmonių skaičių, pavyzdžiui, už minėtą sumą įsigijus fondo vienetų, kurį sudaro 500 didžiausių JAV įmonių akcijos („S&P 500“ indeksas). Tokio krepšelio metinė rizika sieks apie 10 proc., o tai reiškia, kad jo vertė per metus gali dešimtadaliu padidėti arba sumažėti.

Toliau mažinti investicinio portfelio riziką padeda kito tipo finansinių priemonių įtraukimas. Klasikinė rekomendacija – į savo investicijų portfelį įtraukti obligacijas ar kitas fiksuoto pajamingumo priemones, pavyzdžiui, indėlį, kurių procentinė dalis atitiktų investuojančiojo amžių.

Pakankamai gerai subalansuotas trisdešimtmečio investicinis fondas galėtų atrodyti taip – 70 proc. sudaro investicijos į akcijų krepšelį, o 30 proc. – patikimų vyriausybių obligacijos, indėlis ar grynieji pinigai. Tokiu atveju viso portfelio investicinė rizika sumažėja iki 7 proc.

Gyventojai nerimauja, kad jų santaupos nuvertės.

Gyventojai nerimauja, kad jų santaupos nuvertės. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

− Kokius tikslus reikia sau kelti nusprendus investuoti?

− Siekiant subalansuoti savo investicijų portfelio riziką, reikėtų atsižvelgti ir į investavimo laikotarpį. Trumpalaikis investavimas į tokias dideliais kainų svyravimais išsiskiriančias finansines priemones, kaip akcijos ar fondai, yra pakankamai rizikingas.

Pavyzdžiui, jei minėtas 1 tūkst. eurų portfelis turi 7 proc. riziką, tai susiklosčius nepalankioms aplinkybėmis, jo vertė per metus gali sumažėti iki 930 eurų. Kitąmet dėl palankių tendencijų jo vertė išaugs 7 proc. ir po metų sieks apie 995 eurus. Taigi jei investavote turėdami tikslą per dvejus metus santaupas padidinti iki maždaug 1,1 tūkst. ir jas panaudoti pirkiniui, tikslo nepasiekėte.
Siekiant, kad turimų lėšų investavimas bent minimaliai atsipirktų greičiau nei per 3 metus, geriausia pinigus laikyti taupomojoje sąskaitoje ar pirkti obligacijas, o ne investuoti į fondus ar akcijas. Visgi natūralu, kad užkirtus kelią rizikoms sumažėja ir grąža. Laikant indėlį ar investuojant į saugių vyriausybių obligacijas, šiuo metu galima tikėtis iki 1 proc. siekiančios metinės grąžos.

Aišku, visada išlieka tikimybė, kad investicija taps pelninga per palyginti trumpą laiką. Galite pataikyti į finansų rinkų augimo ciklo pradžią ir iš to užsidirbti per palyginti trumpą laiką. Nebūtų teisinga sakyti, kad trumpalaikis investavimas į didelės rizikos finansines priemones niekada neatneša pelno. Bet kuo ilgiau ir kuo reguliariau investuosite, tuo labiau priartėsite prie ilgametės vidutinės finansų rinkos grąžos, kuri sudaro 6−9 proc. per metus.

− Kaip neapsigauti: nerizikuoti per daug ir ne per mažai?

− Pradėjus investuoti ir pamačius, kad investicijos greitai davė grąžos, kyla pagunda orientuotis tik į pelną ir smarkiai padidinti riziką. Tačiau visada pirmiausia reikėtų galvoti apie galimus praradimus – kokio dydžio ir kaip ilgai juos galime toleruoti. Tolerancijos lygį geriausiai gali padėti nustatyti aiškiai apibrėžtas investavimo tikslas.

Pavyzdžiui, jei norite investuoti pinigus, kuriuos sutaupėte, nes dėl pandemijos neišvykote atostogauti, ir galite šių pinigų neliesti gerą dešimtmetį − tai jūsų tikslas bus padidinti tikėtiną grąžą ir rinktis rizikingesnes investicijas.

Tačiau jei sutaupytą sumą norite greitai padidinti, kad po kelerių metų ją galėtumėte skirti vaikų studijoms ar pradiniam būsto įnašui, reikėtų atidžiai pasverti galimas rizikas ir investuotų lėšų trumpalaikį nuvertėjimą.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.