Gruodžio 7-ąją sukako šimtas metų, kai Marijampolėje, advokato Andriaus Bulotos ir jo žmonos Aleksandros namuose, mirė Žemaitė – rašytoja, publicistė, visuomenės veikėja, dabar įvardijama ir kaip viena feminizmo idėjų pradininkių. Šios dienos vidurdienį dešimties Lietuvos vietovių, kur gyveno ar kitaip su jomis buvo susijusi Žemaitė, bažnyčių varpai skambėjo po dešimtį kartų… O Marijampolės Jono Basanavičiaus aikštėje prie didžiosios parodos „Aleksandra ir Andrius Bulotai – rašytojos Žemaitės globėjai“ prasidėjo minėjimas, kuris yra Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus projekto, vykusio visus šiuos metus, baigiamasis akcentas.
Prie informatyvių stendų, kuriuose ir nuotraukos, ir dokumentų, tekstų faksimilės, gausiai susirinkusius marijampoliečius, svečius – tarp jų ir Žemaitės bei Bulotos giminaičius, kultūros ministro patarėją Sigitą Šliažą, Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo narį Edmundą Žalpį – pasveikino muziejaus direktorius Antanas Pileckas. Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda, akcentavęs, kad rašytojos atminimas čia saugomas, kad Žemaitės gyvenimu ir veikla domimasi, dėkojo muziejininkams ir visiems, prisidėjusiems prie parodos ir atminimo renginio organizavimo. Žodį tarė Seimo laikinosios Žemaičių grupės pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė.
…Prie rašytojos kapo senosiose Marijampolės kapinėse nuskambėjo „Suvalkijos“ choro daina, Žemaitės vietą ir reikšmę Lietuvos kultūroje trumpai apžvelgė jos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja dr. Ramunė Bleizgienė, iš Šiaulių atvykusi rašytojos giminaitė Ona Butkevičienė. Choro melodijai palydint, iškilmingai prie paminklo gėles ir vainikus padėjo savivaldybės vadovai ir svečiai, sužibo atminimo žvakelės…
Tai buvo įžanga į konferenciją „Rašytojos Žemaitės aktualumas vakar ir šiandien“. Muziejininkė Valė Klesevičienė, vadovavusi visiems šios dienos renginiams, pranešimams kvietė viešnias: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkes Ramunę Bleizgienę, Solveigą Daugirdaitę ir Dalią Pauliukevičiūtę, o susirinkusius Bulotų namuose – diskutuoti, išsakyti savo nuomonę.
Rašytojos proproanūkis Valdas Danielius iš Vilniaus sakė, kad anaiptol nevisais duomenimis, Žemaitės ainių yra apie du šimtus (rašytoja užaugino šešis vaikus).
Svečias – rašytojos dukros Pranės šakos atstovas… Pasak jo, kvietimas į šį minėjimą buvo proga dar kartą grįžti prie Žemaitės, pavartyti jos raštus – ne literatūros kūrinius, bet laiškus. Tik iš keleto nedidelių citatų atsiskleidžia įdomi, daugialypė asmenybė.
Dr. R. Bleizgienė pateikė įdomios informacijos apie tai, kad Žemaitės pažintis su Bulotų šeima galėjo prasidėti ir gerokai anksčiau, nei įprasta oficialiai teigti: jie buvo pažįstami, bendravo su tais pačiais aktyviais to meto Lietuvos žmonėmis, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Pranešėjos manymu, bendravimas galimai pirmiausia užsimezgė tarp abiejų moterų: Bulotienė buvo į katalikybę perėjusi rusė, išmokusi lietuviškai – su gerokai vyresne Žemaite ji kalbėdavo lietuviškai, bendravimas peraugo į draugystę, ir šios šeimos dėka rašytojos gyvenime buvo svarbių įvykių. Jie jai suteikė išgyvenimo ir pragyvenimo pamatus, be jų ji nebūtų iškeliavusi į Ameriką, Bulotai ji patikėjo savo raštų leidimą ir jis jos valią įvykdė. Besidomintieji gali panagrinėti ir Žemaitės raštų redagavimo peripetijas – tai irgi iki galo neišspręstas uždavinys.
Kuo Žemaitė reikšminga šiandien, kaip mes dabar įamžiname rašytojų atminimą, ar mums dar reikia vienokios ar kitokios literatūros? Šiuos ir panašius klausimus palietė dr. Solveiga Daugirdaitė, atskleisdama situacijos paradoksalumą. „Laimingais atvejais asmenybės atsiduria tinkamu laiku tinkamoje vietoje – taip galima sakyti ir apie Žemaitę. To meto pradedančių rašyti moterų kartai ji buvo pavyzdys, jos figūra buvo svarbi ne tik kaip rašančios, bet ir kaip iš kaimo gyvenimo rutinos išsivadavusios, aktyvios moters pavyzdys. Pagarsėjo, tačiau vėliau jau ėmė atrodyti per prasta ar paprasta, nes atsirado ir intelektualesnės, ir modernesnės kūrybos.“ Vis dėlto nei kūryba, nei asmenybė per tiek laiko nenublanko. Nes ji įdomi – ir ne tik dėl pastaruoju metu eksploatuojamų vienokių ar kitokių bruožų, biografijos detalių. Pasikeitė jos įvaizdis: ilgai tai buvo kaimo moterėlė su „amžina“ skarele – o pasirodė, kad ji buvo be galo energinga, išsilavinusi (mokėjo kelias kalbas), aštraus proto ir oriai sugebanti jaustis bet kokioje situacijoje. S. Daugirdaitė sakė, kad Žemaitės tekstai viešojoje erdvėje dabar daug retesni, negu jos atvaizdai. „Reikėjo sulaukti laiko, kai viešumoje nebebus moterų, apsigaubusių skarutėmis – ir Žemaitės atvaizdų atsirado ant marškinėlių, krepšių – atvaizdai gyvena savo gyvenimą, kuriama patraukli prekė… Populiarioji kultūra sugeba greit pasisavinti bet kokią naują idėją.“ Viešnia sakė nesiimanti spręsti, ar komiksais perteikiamas pasakojimas apie rašytoją yra tai, ko labiausiai reikia jaunimui. Kaip bebūtų – Žemaitė dar vis įkvepia kitus rašytojus kaip asmenybė, gimsta apsakymai, pjesės.
Dr. Dalia Pauliukevičiūtė kalbėjo apie Žemaitės skverą Vilniuje. 1970 metais čia pastatytas skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus paminklas, ir jau ne pirmą kartą vis kyla idėjų bei siūlymų, kaip šį skverą reikėtų padaryti šiuolaikiškesnį (net buvo metas, kai atrodė, kad Žemaitei vietos jame tiesiog neliks…). Kaip tik dabar vėl grįžtama prie šio skvero transformacijos temos. Buvo klausiama vilniečių nuomonės, situaciją tyrė net kelios organizacijos ir specialistai. Ar liks ši vieta (deramai atnaujinta) kaip ramybės oazė, ar, kaip yra buvę siūlymų, taps šurmuliuojančia, spalvinga erdve? Kol kas atsakymų dar nežinome.
Visi konferencijos pranešimai tikrai buvo įdomūs, ir klausytojams buvo apie ką padiskutuoti. O grįžtant prie to, kas pasakyta, norėtųsi priminti, kad Žemaitė – tai ne tik jos literatūrinis palikimas, bet ir laiškai, autobiografija, dokumentai (beje, ne vienas rašytojų ar kitų kūrėjų kaip tik ir atsiskleidžia per tai). Skaitykime – kol dar neužmiršome lietuviškai. Juk vienas jos iššūkių ir buvo – rašyti lietuviškai (pirmasis kūrinys išspausdintas 1894 metais), kai tokios literatūros menkai tebuvo…
Nijolė LINIONIENĖ