…prikrauta, priklota, prisluoksniuota visokiausių rankšluosčių! Baltų ir gražiai raštuotų, ornamentais ir gėlėmis, o kai kur – ir posmais – išrašytų, apnertų, kutuotų, pasiuvinėtų… Gurgžda linas, kai pakeli (ne veltui sakoma, kad „begulėdamas linas išguli šilką…“), šviečia įmantrūs nėriniai galuose iš baltų siūlų… Toji skrynia atverta Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejuje, o pamatyti jos turtus kol kas galima tik pavarčius neseniai pasirodžiusį katalogą (albumą) „Rankšluosčiai“. Tai jau septintas muziejaus leidinys, skirtas susipažinti su čia esančia gausia įvairiausios tekstilės kolekcija.
Danutė Katkuvienė vis iš naujo įsitikina, kad tekstilės lobiai muziejuje neišsemiami…
Kaip ir ankstesnius šešis katalogus (pirmas „Marijampolės krašto juostos“ išleistas 2005 metais), šį sudarė tautodailininkė, tradicinės tekstilės meistrė Asta Vandytė ir Marijampolės muziejaus vyr. fondų saugotoja Danutė Katkuvienė. Ji sakė, kad rengiant kiekvieną naują leidinį jau atrodydavo, kad fonduose išsemta viskas, kas įdomiausia, tačiau pajudinus kitos paskirties tekstilę, iš saugyklų iškėlus ir išvydus ne tik gausą (konkretūs dalykai užfiksuoti dokumentuose), bet ir įvairovę bei grožį, nekildavo ranka viską vėl saugiai padėti niekam plačiai neparodžius. O didžiausia sklaida – per tokius leidinius, tad vėl buvo rašomi projektai… Ir šio katalogo leidybą rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Marijampolės savivaldybė.
Dabar rankšluosčius (aišku, pirktinius) naudojame praktiškai – nedažnai berasi namų, kur lino rankšluostis kabotų garbingoje vietoje, saugomas kaip brangus atminimas, šeimos relikvija ar kaip dekoratyvinis akcentas. Vis dėlto, sako ponia Danutė, žmonės daug rankšluosčių, kitų tekstilės eksponatų dar išsaugojo, į muziejų jie atkeliauja ir šiandien, o smagiausia tai, kad ne tik vyresnieji, bet ir jaunesni žmonės, suvokdami jų vertę, neišmeta, nesuniokoja. Ir rengiant šį katalogą muziejus vis gaudavo naujų eksponatų, kai kas iš jų dar spėjo čia patekti…
Pastaruoju metu fondai pasipildė Vilijos Jasulevičienės tekstile: padovanota įvairių gaminių – austų, siuvinėtų, siūtų (taip pat ir drabužių), ir retesnių – karūnėlės, pagamintos iš namuose austų juostelių… Zita Zajankauskaitė, Eugenija Brusokienė, Irena Pabedinskienė, Ksavera Brusokienė, Mitrulevičių šeima praturtino ir papildė muziejaus tekstilės kolekciją įvairiais eksponatais. „Esu pastebėjusi, kad šie mūsų katalogai, parodos, kurias rengiame juos pristatydami, sukelia „judesį“: žmonės išgirsta, pamato, pasikalba – ir užuot laikę mamų, anytų ar močiučių rankų sukurtus daiktus kur palėpėse, atneša į muziejų. Katalogus leidžiame ne tik tam, kad parodytume, kuo esame turtingi. Tai ir praktinės knygos, kuriose gali rasti ir schemų, ir detalių aprašymų. Pirmasis juostų, taip pat ir prijuosčių katalogai buvo tokie populiarūs, kad būtume galėję jų išplatinti kelis kartus daugiau – deja, tiražas yra toks, koks yra, o kartoti… Jeigu kalbame apie ateitį, tai, tikiuosi, pavyks parengti dar vieną leidinį: atskira knygute išleisti muziejuje esančius nėrinių, mezginių, įsiuvų, pinikų pavyzdžius su schemomis, kad kiekvienas galėtų naudotis.“
Grįžtant prie katalogo reikia pažymėti, kad jame stengtasi kuo išsamiau atspindėti šios tekstilės rūšies įvairovę šiame krašte, parodant paplitusius, būdingus rankšluosčių pavyzdžius (muziejuje jų per 200), taip pat akcentuojant išskirtinius dalykus. Štai Monikos Žėglienės iš Skardupių 1956 m. muziejui perduotame rankšluostyje išausta visa daina „Burkuoja balandis po langu…“ Mokytoja Genovaitė Jarumbavičiūtė yra perdavusi giminaitės Veronikos Krupavičiūtės kraičiui 1905 m. išaustą rankšluostį su išsiuvinėta monograma ir (neryškiai) skaičiumi 14. Gal tai kraičiui skirtų daiktų numeravimas? Rankšluosčių su monogramomis – lakoniškomis ir puošniomis, baltai, dažniau – raudonai – siuvinėtomis, kartais apipintomis gėlėmis, nereta. Išskirtinis eksponatas – kunigo, istoriko ir visuomenės veikėjo Jono Totoraičio rankšluostis su jo monograma. O štai vienintelis toks ilgas, kaip manoma, apie 1920 metus išaustas, suklostuotas kone per visą ilgį rankšluostis uždavė mįslę – kodėl toks, kam skirtas?..
Leidinio viršelis. Egidijaus BIČKAUS nuotraukos
Dar vienas rankšluosčių puošybos būdas – kutai, nėriniai ar pinikai jų galuose. Kai kurie nėriniai stebina savo įmantrumu, o katalogo gale pateikta nemažai pinikų pavyzdžių. Kiekvienas jų, kaip ir patys rankšluosčiai, aprašyti, įvardinti autoriai ar pateikėjai. Beje, leidinio apžvalgoje pažymima, kad visiems muziejininkams iškyla problemų dėl konkretaus eksponatų datavimo. Kai nėra tikslių aprašų, dažnai padeda ne tik senųjų ir naujų technikų, raštų, bet ir puošybos elementų palyginimas. Pagal tai Marijampolės muziejaus rinkinyje senesnio laikotarpio (iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio) rankšluosčių yra 140, vėlesnių – 66.
„Keičiantis papročiams ir šeimos švenčių tradicijoms rankšluosčiai išlaikė simbolinę vertę. Dar iki XX a. aštunto dešimtmečio vestuvėse rankšluostį užrišant ant peties būdavo „gelbėjamas“ piršlys. Keičiantis interjero madoms dar ir šio amžiaus antroje pusėje baltai ir pilkai raštuoti rankšluosčiai buvo naudojami interjere, kaip staltiesėlės ant žurnalinių staliukų arba televizorių ekranų uždangos. Saugodami daiktus jie turėjo ir kitą – tautiškumo išraiškos – prasmę. Ir mūsų dienomis kai kada rankšluostis yra simbolinė dovana, ypač skiriama tautiečiams užsienyje.“ O gal, kas žino, apsisuks laiko ir mados ratas – ir rankų darbo rankšluostis vėl atsidurs garbingiausioje namų vietoje?
Katalogą „Rankšluosčiai“ išleido leidykla „Printėja“ Kaišiadoryse. Fotografas Egidijus Bičkus, dailininkė maketuotoja Diana Tomkuvienė, kalbos redaktorė Marija Žvinakevičienė. Visuomenei pristatyti knygą ir surengti parodą planuojama ateinančių metų sausio mėnesį.
Nijolė LINIONIENĖ
