Didelis būrys Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos gimnazistų ir mokytojų praėjusią savaitę keliavo į Kauną, kur Nacionaliniame Kauno dramos teatre buvo atidaryta paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“, skirta šio legendinio teatro režisieriaus 85-osioms gimimo metinėms. Pirmieji apžiūrėję įspūdingą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parengtą parodą svečiai iš Marijampolės teatro scenoje žiūrėjo J. Jurašo režisuotą spektaklį „Balta drobulė“ pagal to paties pavadinimo Antano Škėmos romaną.

Ekspozicijoje – ir klasės žurnalas

Rygiškių Jono gimnazijos atstovai į šios parodos atidarymą pakviesti neatsitiktinai – šioje gimnazijoje, kuri anksčiau vadinosi 1-ąja vidurine mokykla, mokėsi ir ją baigė J. Jurašas. Į Marijampolę jis pateko būdamas vos penkerių metų po to, kai abu jo tėvus nužudė baltaraiščiai 1941 metais. Marijampolėje buvo gimusi jo motina, tad giminės čia priėmė našlaitį. Jis gyveno tuometėje Z. Angariečio gatvėje, netoli buvusio karinio dalinio, iki pat 1954-ųjų, kai įstojo mokytis į Lietuvos žemės ūkio akademiją Kaune.

Pirmieji naująją parodą apžiūrėjo Rygiškių Jono gimnazijos atstovai. Autoriaus nuotrauka

Rygiškių Jono gimnazijos muziejuje yra saugomi eksponatai, susiję su garsaus režisieriaus asmenybe. Muziejaus vadovė Judita Zubavičienė šiai parodai iš archyvo surado 11b klasės, kurioje mokėsi J. Jurašas, žurnalą. Žurnalo originalas parodoje saugomas po stiklu, bet šalia yra specialiai pagaminta jo kopija, tad kiek­vienas gali jį pavartyti ir įsitikinti, kad J. Jurašui mokslai Marijampolėje sekėsi prastai, dažnai ties jo pavarde galima rasti dvejetus.

– Mokiausi labai prastai. Buvau susižavėjęs krepšiniu, o matematiką, fiziką ir kitus „sunkius“ mokslus visiškai apleidau. Uždavinius, namų darbus neretai už mane paruošdavo draugai. Per pamokas skaitydavau romanus ir bemaž visai nesidomėjau dėstomais dalykais. Tiesą pasakius, mokykloje mane labiausiai domino literatūra ir kalbos. Bet vis dėlto svarbiausias dalykas mano gyvenime tuomet buvo krepšinis, kurį sekėsi žaisti visai neblogai. Baigdamas mokyklą jau žaidžiau Lietuvos jaunimo rinktinėje, – apie savo mokslo metus Marijampolėje yra rašęs režisierius.
J. Zubavičienė parodai paskolino ir muziejuje saugomą režisieriaus tuomečiam gimnazijos direktoriui Vincui Peckui siųstą sveikinimo telegramą, taip pat jo rašytą laišką iš Miuncheno, kuriame J. Jurašas 1992 metais sveikino gimnaziją 125-mečio proga. Pasak muziejaus vadovės, tai rodo, kad režisierius nenutraukė ryšių su pirmąja mokykla, ją prisimindavo.

– Man teko kalbėti su žinomu ilgamečiu Marijampolės pedagogu Lionginu Šepkum, kuris dabar gyvena Vilniuje. Jis buvo Jono Jurašo mokytojas ir prisiminė būsimą režisierių kaip išsiskiriančią asmenybę, truputį maištininką, labai sumanų, bet išties mokslams neskyrusį daug dėmesio ir laiko, – pasakojo muziejaus vadovė „Suvalkiečiui“.

Parodą apžiūrėjo pirmieji

Nacionaliniame Kauno dramos teatre svečius iš Marijampolės pasitiko šios parodos kuratorė Liucija Armonaitė, kuri išsamiai papasakojo apie įdomiausius parodos eksponatus, nemažai dėmesio skyrė ir Marijampolės laikotarpiui J. Jurašo gyvenime, dėkojo Rygiškių Jono gimnazijai, kuri yra viena iš šios parodos partnerių. Po ekskursijos Rygiškių Jono gimnazijos direktorius Vilhelmas Petkevičius dėkojo parodos kuratorei L. Armonaitei už galimybę apsilankyti parodos atidaryme ir išreiškė viltį, kad tas bendradarbiavimas tęsis, bus naujų projektų, o tarp abiturientų gal taip pat ateityje atsiras aktorių ar režisierių.

Ekspozicijoje pirmą kartą taip išsamiai pristatomas J. Jurašo gyvenimas ir kūryba, apžvelgiama daugiau kaip penkiasdešimt J. Jurašo spektak­lių, pastatytų sovietmečio cenzūros laikais Lietuvoje ir Rusijoje, taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, Japonijoje, Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

Parodos Nacionaliniame Kauno dramos teatre plakatas.

Tarp vertingų eksponatų, nuotraukų, laiškų, rankraščių – ir Barboros Radvilaitės suknelė su karūna, kuria spektaklyje puošėsi aktorė Rūta Staliliūnaitė, taip pat Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija. Kitąmet bus minimas J. Jurašo pastatytos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ (1972), lėmusios režisieriaus likimą, penkiasdešimtmetis.
Tada, kai 1972-ųjų pavasarį Kauno dramos teatre J. Jurašas pastatė J. Grušo „Barborą Radvilaitę“, jis tapo Lietuvos kultūros legenda. Valdžia, susidorodama su „nepatogiu, per daug dvasingu ir nacionalistiniu“ režisieriumi, įsakė spektaklio finale atsisakyti Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo.

Režisierius, protestuodamas prieš nuolat jo spektaklius darkiusią cenzūrą, parašė atvirą laišką tuomečiam LTSR kultūros ministrui – tai buvo pirmas toks protesto laiškas sovietinio režimo metais Lietuvoje. J. Jurašas, išdrįsęs pasipriešinti sovietinei sistemai, buvo pašalintas iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre, o 1974 metais jį kartu su šeima KGB išprašė iš Lietuvos. Į tėvynę jis vėl grįžo 1989 metais.

Abiturientams – galimybė pasigilinti į kūrinį

Naujoji paroda „Būties kaina“ teatre atidaryta prieš režisieriaus J. Jurašo spektaklį „Balta drobulė“, dalyvaujant pilnutėlei salei jaunimo ir iš Marijampolės, ir iš kitų miestų. Buvo įdomu girdėti, kaip jauni žmonės po spektaklio dalijosi nuomonėmis, ginčijosi, ką reiškia vienas ar kitas įvaizdis, lygino spektaklį su romanu.

Kelionės namo metu pakalbintas Rygiškių Jono gimnazijos abiturientas Ignas Svitojus sakė, kad apsilankymas parodos atidaryme ir spektaklyje paliko puikių įspūdžių. Pasak vaikino, A. Škėmos „Baltą drobulę“ visai neseniai gimnazistai nagrinėjo pamokose, tad pamatytas spektaklis sustiprino ir pagilino įspūdžius.

– Buvo labai įdomu pamatyti, kaip vieną ar kitą romano vietą parodė režisierius. Pastebėjau, kad kai kurioms detalėms, romane vaizduojamoms gana plačiai, spektaklyje skirta mažiau vietos, ir atvirkščiai. Buvo įdomu palyginti, įsigilinti, analizuoti. Šiame teatre esu buvęs jau seniai, tad įspūdis puikus, ir ypač dėl to, kad J. Jurašas mokėsi mūsų gimnazijoje, tuo mes tikrai didžiuojamės, – sakė gimnazistas, svajojantis apie būsimą mediko karjerą.

– Ir šiandien J. Jurašas kai kam nepatogus, nes vadovaujasi nekintančiomis pamatinėmis vertybėmis: visur ir visada – gyvenime ir kūryboje – elgtis pagal savo sąžinę. Laisvo žmogaus sąžinę. Dėl to verti dėmesio J. Jurašo gyvenimas ir darbai, skatinantys mąstyti apie menininko kūrybą, jo vietą visuomenėje. Džiugu matyti tiek daug jaunų ir šviesių veidų, kurie, manau, žiūrėdami parodą pajaus ir asmenybę, ir laikmetį, – sakė parodos kuratorė L. Armonaitė.

Algis VAŠKEVIČIUS