Po pokalbio su Rita Dijokiene buvau taip įkvėpta, kad, kol „neataušo“, išėjau į lauką ieškoti gražių šakelių, iš kurių namuose būtų galima sukomponuoti šventinius papuošimus. Gerai sakė Rita – reikia eiti ir dairytis, tada ir pamatysi, kiek grožio gamtoje. Jis jau sukurtas, mums mažai ką belieka daryti, tik padėti tinkamoje vietoje, dar kažką širdžiai mielo šalia „patupdyti“, žvakę uždegti ir jau galime laukti Kalėdų! Ką pamačiau lauke? Raudonuojančius „erškėtukus“ (šakelė puikiai tiks keraminiame kavinuke), raitytas gluosnio šakeles. Kieme išsirinkau gražią eglės šaką. Pagalvojau, kad pušies kankorėžiai taip pat „į temą“. Elementaru, ane?
Tereikia vaizduotės
O dabar, sako mano pašnekovė, Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos biologijos ir technologijų mokytoja Rita Dijokienė, įjunkite vaizduotę! Griebkite žibintuvėlį ir – į rūsį ar į palėpę! Taip, ne į prekybos centrus, ne į išpardavimus, kur 50 proc. nuolaidos, o ten, kur daug metų ramybėje ilsisi seni ąsočiai, molinės puodynės, pintinės, senoviški bulvių maišai, nenaudojamos statinės ar prakiurę puodai. Visa tai gali būti pagrindas, kuriame sukursime tooookių kompozicijų! Ir namuose, ir kieme, net laiptinėje.
Nuo pjaustymo lentelės iki pypkės
Turite medinę pjaustymo lentelę? Puiku! Pridėkite dailią žvakę, būtinai – eglės ar pušies šakelę, kankorėžį, vasarą vaiko ar anūko surastą gražų akmenuką. Papuoškite dirbtiniu sniegu. Viskas! Paprasta, jauku ir gražu.
Kaip sako Rita, namus mes puošiame sau, ne svetimam, tad ir puošmenos turi būti tokios, kurios kalbėtų už pačius šeimininkus – dekoracijose puikiai „skambės“ ir cinamono lazdelė, ir puodelis su keletu kavos pupelių, – kas tik nori, kas gražu, jauku, kas teikia geras emocijas ir prisiminimus. Galbūt šioje jaukumo dekoracijoje atsiras net senelio pypkė ar močiutės mylimiausias puodelis su jos sidabriniu šaukšteliu. Arba jos numegztas meškiukas, kurį pernai anūkėlė gavo dovanų Kalėdoms.
Jei senelių eglės žaisliukų dėžėje rasite senoviškų žaisliukų (grybukų, voveraičių, kiškučių, laikrodžių ir pan.) – vadinasi, radote tikrą lobį! Net vienas toks žaisliukas, užkabintas ant eglės šakos, suskambės taip, kad ir patys negalėsite atitraukti akių, ir svečiams prisiminimų jaukuma širdį užlies. Nes tai žaisliukai su istorija – senelių, tėvų vaikystės istorija. O jei šie žmonės dar tebėra su mumis ir gali papasakoti apie TO METO Kalėdas (sovietmečiu), kai jos buvo trinamos iš šeimų gyvenimų, viskas atrodys dar kitaip. Taigi tokie žaisliukai – proga pakalbėti apie tradicijas, apie jų išsaugojimą, apie Kalėdų prasmę, kuri apima ne materiją, bet širdžių bendrystę ir džiaugsmą, kad esame, kad mylime, kad esame mylimi.
Ai, dar apie palėpes. Ypač įdomių dalykų jose randa vaikai. Net senas veidrodis gali tapti nuostabia dekoracija arba padėklu, ant kurio dėliosime sau brangius Kalėdų akcentus. Arba seno paveikslo rėmas, kurio viduje įkurdinus kokį seną žalvario indą su obuoliais, eglės ar kitokiomis šakelėmis, kompozicija suskambės kaip šedevras dailininko dirbtuvėje. Tik nepamirškite jo apšviesti! O jei dar iš vynuogių medžio šakų supinsite vainiką ar rutulį kartu su girlianda, surišite žaliuojančių augalų (tujų, pušų ar pan.) šakų – oho! Visi pavydės. Ir pajusite, kad jums tikrai nereikia tų kalėdinių išpardavimų. Na, nebent Kalvarijos turgun palėksite kokių sendaikčių, žalvarinių indų ar paveikslų rėmų dekoracijoms nusipirkti.
Vos nepamiršome langų! Tik nekabinkite ir neklijuokite ant jų pirktinių dekoracijų, nes, žinot, kaimynai iš karto pasakys, kurioje parduotuvėje pirkote ir kiek kainavo. Geriau jau vaikai tegul snaigių iš popieriaus iškarpo. O jei pasistengsite karpyti kartu, ant langų gali atsirasti net pasakų herojai, gamtos vaizdai ar patys įmantriausi ornamentai.
Dar dėl kaimynų. Jei tikslas – kad jie pavydėtų, juokiasi Rita, jums tereikia prisipirkti daug daug lempučių! Tik jos, žinoma, nešildys jūsų širdžių, nes tai – tik lemputės.
Išskirtinumai
Rita pasakoja, kad jos šeimoje yra graži tradicija, kuriai reikia ruoštis iš anksto. Į eglės žaisliuką – stiklinį ar plastikinį burbulą – įdedama nedidelė nuotrauka. Toks „įasmenintas“ burbulas su vaiko nuotrauka – gera dovana seneliams ar krikšto tėveliams. Ritos namuose burbuluose „tūno“ vaikų nuotraukos nuo 2013-ųjų. Atsidarai burbulą – ir prisiminimai sugrįžta! Žinoma, sako Rita, yra reikalų ruošiant tokias staigmenas – reikia ne tik nusifotografuoti (ką visi mokame), bet ir popierines nuotraukas padaryti. Suprantu, kad dabar jau suraukėte nosis – čia gi reikia laiko! „Nenorėkime, – sako pašnekovė, – kad viskas būtų greitai ir be vargo, nes greitas gyvenimas, greitas maistas, nuolatinis skubėjimas atima iš mūsų daug patirčių, malonumų, o ateityje neturėsime daugelio prisiminimų.“ Dėl to verta padirbėti!
Svarbiausia – emocija
Eglutės puošimas – ne mamos, ne tėčio, o visos šeimos darbas! Vaikai neteks pusės džiaugsmo, jei negalės savo rankomis puošti eglutės ar ant jos pakabinti savo padaryto popierinio žaisliuko. Galbūt nebus tobulas tas žaisliukas, galbūt bus likę šokoladinio saldainio ir pirštukų antspaudai – visai nesvarbu, tiksliau – dar geriau! Ir visai nesijaudinkite, jei eglutė neatrodys tokia tobula kaip per televizorių ar kaip pas kaimynus Žiogus (ar Varnėnus), kur viskas tobula – pradedant madingomis tų metų spalvomis, baigiant muiline prie kriauklės. Kur nuo tobulumo net šalta! O Kalėdos – tai šilta emocija! Kaip arbata su cinamonu ir medumi. Kas gali suteikti jos daugiau nei vaiko surasta graži šakelė, kurią jis apsuko blizgančiu popieriuku ir pakabino ant eglutės? Nes tai jo vaikystės eglutė! Prisiminkime savo vaikystės eglutes, kurios buvo puošiamos šokoladiniais saldainiais. Ir visai nesvarbu, kad šie „žaisliukai“ nuo eglutės kažkur paslaptingai ir labai greitai dingdavo.
Dekoracijoms svarbu apšvietimas
Mūsų Kalėdos visada nenuspėjamos: galbūt bus sniego iki kelių, o gal braidysime balose. Jei baltos – tuomet dekoracijos lauke atrodys puikiai, daug geriau nei esant besniegei pilkumai. Bet kokiu atveju, sako Rita, labai svarbu – apšvietimas. Dabar yra pačių įvairiausių lauko šviestuvų, žibintuvėlių su baterijomis, tad reikia šviesos spindulį nukreipti taip, kad kieme išryškėtų mūsų apšviestini objektai – galbūt raudoni obuoliukai, pabirę iš rūsyje rastos senos pintinės, drobės (ar jau minėto bulvių maišo) skiautė, eglės ar pušies šaka. Net pora tuščių medinių dėžių, estetiškai padėtų tam tikru kampu, pagražinus jas keletu šakelių, žaisliukų, nušviesti žibintu, gali būti puiki dekoracija. Net paprastos malkos, estetiškai sudėtos, perrištos derančia juostele ar paprasta virve, pagražintos kalėdiniais akcentais, oi kaip gražiai gali atrodyti! O nenaudojama statinė gali tapti vaza eglių ar pušų šakoms. Visada gražu šviečiančios girliandos. Reikia tik paieškoti gražios vietos ir, kaip jau sakėme, gero apšvietimo. Žibintą galima „įduoti į rankas“ ir seniui besmegeniui (jei bus iš ko jį nulipdyti), o šalia jo pastatyti senas medines roges, ant jų padėti ir maišą su dovanomis (tą, kur bulves supildavome), pridėkime į jį folija apvyniotų dėželių, suriškime dailiomis juostelėmis. Arba jau minėtoje palėpėje suraskime senų žaislų. Juos pamatę kiti, pamatysite, apsižliumbs iš nostalgijos.
„Jei darai sau – tikrai rasi ir sugalvosi. Pagaliau – Kalėdos yra ne vien dekoracijos, ne vien dovanos po eglute. Tai laikas prisiminti žmones, kurie šiais mielais daiktais kadais naudojosi, juos saugojo ir brangino. Ir dar mažiau svarbu spalvos, mados ir kiti tuščiaviduriai dalykai. Nes Kalėdos yra ne tai“, – paskutinį tašką pokalbyje padėjo mano pašnekovė R. Dijokienė.
Daiva KLIMAVIČIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos