Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Suvalkų koridorius

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Kalėdos – ne vien dekoracijos, bet ir jos svarbu!

Po pokalbio su Rita Dijokiene buvau taip įkvėpta, kad, kol „neataušo“, išėjau į lauką ieškoti gražių šakelių, iš kurių namuose būtų galima sukomponuoti šventinius papuošimus. Gerai sakė Rita – reikia eiti ir dairytis, tada ir pamatysi, kiek grožio gamtoje. Jis jau sukurtas, mums mažai ką belieka daryti, tik padėti tinkamoje vietoje, dar kažką širdžiai mielo šalia „patupdyti“, žvakę uždegti ir jau galime laukti Kalėdų! Ką pamačiau lauke? Raudonuojančius „erškėtukus“ (šakelė puikiai tiks keraminiame kavinuke), raitytas gluosnio šakeles. Kieme išsirinkau gražią eglės šaką. Pagalvojau, kad pušies kankorėžiai taip pat „į temą“. Elementaru, ane?

Tereikia vaizduotės

O dabar, sako mano pašnekovė, Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos biologijos ir technologijų mokytoja Rita Dijokienė, įjunkite vaizduotę! Griebkite žibintuvėlį ir – į rūsį ar į palėpę! Taip, ne į prekybos centrus, ne į išpardavimus, kur 50 proc. nuolaidos, o ten, kur daug metų ramybėje ilsisi seni ąsočiai, molinės puodynės, pintinės, senoviški bulvių maišai, nenaudojamos statinės ar prakiurę puodai. Visa tai gali būti pagrindas, kuriame sukursime tooookių kompozicijų! Ir namuose, ir kieme, net laiptinėje.

Nuo pjaustymo lentelės iki pypkės

Turite medinę pjaustymo lentelę? Puiku! Pridėkite dailią žvakę, būtinai – eglės ar pušies šakelę, kankorėžį, vasarą vaiko ar anūko surastą gražų akmenuką. Papuoškite dirbtiniu sniegu. Viskas! Paprasta, jauku ir gražu.
Kaip sako Rita, namus mes puošiame sau, ne svetimam, tad ir puošmenos turi būti tokios, kurios kalbėtų už pačius šeimininkus – dekoracijose puikiai „skambės“ ir cinamono lazdelė, ir puodelis su keletu kavos pupelių, – kas tik nori, kas gražu, jauku, kas teikia geras emocijas ir prisiminimus. Galbūt šioje jaukumo dekoracijoje atsiras net senelio pypkė ar močiutės mylimiausias puodelis su jos sidabriniu šaukšteliu. Arba jos numegztas meškiukas, kurį pernai anūkėlė gavo dovanų Kalėdoms.

Jei senelių eglės žaisliukų dėžėje rasite senoviškų žaisliukų (grybukų, voveraičių, kiškučių, laikrodžių ir pan.) – vadinasi, radote tikrą lobį! Net vienas toks žaisliukas, užkabintas ant eglės šakos, suskambės taip, kad ir patys negalėsite atitraukti akių, ir svečiams prisiminimų jaukuma širdį užlies. Nes tai žaisliukai su istorija – senelių, tėvų vaikystės istorija. O jei šie žmonės dar tebėra su mumis ir gali papasakoti apie TO METO Kalėdas (sovietmečiu), kai jos buvo trinamos iš šeimų gyvenimų, viskas atrodys dar kitaip. Taigi tokie žaisliukai – proga pakalbėti apie tradicijas, apie jų išsaugojimą, apie Kalėdų prasmę, kuri apima ne materiją, bet širdžių bendrystę ir džiaugsmą, kad esame, kad mylime, kad esame mylimi.

Ai, dar apie palėpes. Ypač įdomių dalykų jose randa vaikai. Net senas veidrodis gali tapti nuostabia dekoracija arba padėklu, ant kurio dėliosime sau brangius Kalėdų akcentus. Arba seno paveikslo rėmas, kurio viduje įkurdinus kokį seną žalvario indą su obuoliais, eglės ar kitokiomis šakelėmis, kompozicija suskambės kaip šedevras dailininko dirbtuvėje. Tik nepamirškite jo apšviesti! O jei dar iš vynuogių medžio šakų supinsite vainiką ar rutulį kartu su girlianda, surišite žaliuojančių augalų (tujų, pušų ar pan.) šakų – oho! Visi pavydės. Ir pajusite, kad jums tikrai nereikia tų kalėdinių išpardavimų. Na, nebent Kalvarijos turgun palėksite kokių sendaikčių, žalvarinių indų ar paveikslų rėmų dekoracijoms nusipirkti.

Vos nepamiršome langų! Tik nekabinkite ir neklijuokite ant jų pirktinių dekoracijų, nes, žinot, kaimynai iš karto pasakys, kurioje parduotuvėje pirkote ir kiek kainavo. Geriau jau vaikai tegul snaigių iš popieriaus iškarpo. O jei pasistengsite karpyti kartu, ant langų gali atsirasti net pasakų herojai, gamtos vaizdai ar patys įmantriausi ornamentai.

Dar dėl kaimynų. Jei tikslas – kad jie pavydėtų, juokiasi Rita, jums tereikia prisipirkti daug daug lempučių! Tik jos, žinoma, nešildys jūsų širdžių, nes tai – tik lemputės.

Dekupažas praverčia ir gaminant kalėdinius papuošimus.

Išskirtinumai

Rita pasakoja, kad jos šeimoje yra graži tradicija, kuriai reikia ruoštis iš anksto. Į eglės žaisliuką – stiklinį ar plastikinį burbulą – įdedama nedidelė nuotrauka. Toks „įasmenintas“ burbulas su vaiko nuotrauka – gera dovana seneliams ar krikšto tėveliams. Ritos namuose burbuluose „tūno“ vaikų nuotraukos nuo 2013-ųjų. Atsidarai burbulą – ir prisiminimai sugrįžta! Žinoma, sako Rita, yra reikalų ruošiant tokias staigmenas – reikia ne tik nusifotografuoti (ką visi mokame), bet ir popierines nuotraukas padaryti. Suprantu, kad dabar jau suraukėte nosis – čia gi reikia laiko! „Nenorėkime, – sako pašnekovė, – kad viskas būtų greitai ir be vargo, nes greitas gyvenimas, greitas maistas, nuolatinis skubėjimas atima iš mūsų daug patirčių, malonumų, o ateityje neturėsime daugelio prisiminimų.“ Dėl to verta padirbėti!

„Įasmenintas“ burbulas

„Įasmenintas“ burbulas su nuotrauka – gera dovana seneliams ar krikšto tėveliams.

Svarbiausia – emocija

Eglutės puošimas – ne mamos, ne tėčio, o visos šeimos darbas! Vaikai neteks pusės džiaugsmo, jei negalės savo rankomis puošti eglutės ar ant jos pakabinti savo padaryto popierinio žaisliuko. Galbūt nebus tobulas tas žaisliukas, galbūt bus likę šokoladinio saldainio ir pirštukų antspaudai – visai nesvarbu, tiksliau – dar geriau! Ir visai nesijaudinkite, jei eglutė neatrodys tokia tobula kaip per televizorių ar kaip pas kaimynus Žiogus (ar Varnėnus), kur viskas tobula – pradedant madingomis tų metų spalvomis, baigiant muiline prie kriauklės. Kur nuo tobulumo net šalta! O Kalėdos – tai šilta emocija! Kaip arbata su cinamonu ir medumi. Kas gali suteikti jos daugiau nei vaiko surasta graži šakelė, kurią jis apsuko blizgančiu popieriuku ir pakabino ant eglutės? Nes tai jo vaikystės eglutė! Prisiminkime savo vaikystės eglutes, kurios buvo puošiamos šokoladiniais saldainiais. Ir visai nesvarbu, kad šie „žaisliukai“ nuo eglutės kažkur paslaptingai ir labai greitai dingdavo.

Dekoracijoms svarbu apšvietimas

Mūsų Kalėdos visada nenuspėjamos: galbūt bus sniego iki kelių, o gal braidysime balose. Jei baltos – tuomet dekoracijos lauke atrodys puikiai, daug geriau nei esant besniegei pilkumai. Bet kokiu atveju, sako Rita, labai svarbu – apšvietimas. Dabar yra pačių įvairiausių lauko šviestuvų, žibintuvėlių su baterijomis, tad reikia šviesos spindulį nukreipti taip, kad kieme išryškėtų mūsų apšviestini objektai – galbūt raudoni obuoliukai, pabirę iš rūsyje rastos senos pintinės, drobės (ar jau minėto bulvių maišo) skiautė, eglės ar pušies šaka. Net pora tuščių medinių dėžių, estetiškai padėtų tam tikru kampu, pagražinus jas keletu šakelių, žaisliukų, nušviesti žibintu, gali būti puiki dekoracija. Net paprastos malkos, estetiškai sudėtos, perrištos derančia juostele ar paprasta virve, pagražintos kalėdiniais akcentais, oi kaip gražiai gali atrodyti! O nenaudojama statinė gali tapti vaza eglių ar pušų šakoms. Visada gražu šviečiančios girliandos. Reikia tik paieškoti gražios vietos ir, kaip jau sakėme, gero apšvietimo. Žibintą galima „įduoti į rankas“ ir seniui besmegeniui (jei bus iš ko jį nulipdyti), o šalia jo pastatyti senas medines roges, ant jų padėti ir maišą su dovanomis (tą, kur bulves supildavome), pridėkime į jį folija apvyniotų dėželių, suriškime dailiomis juostelėmis. Arba jau minėtoje palėpėje suraskime senų žaislų. Juos pamatę kiti, pamatysite, apsižliumbs iš nostalgijos.

Ant padėklo ar veidrodžio galima sukurti pačių įvairiausių kompozicijų.

„Jei darai sau – tikrai rasi ir sugalvosi. Pagaliau – Kalėdos yra ne vien dekoracijos, ne vien dovanos po eglute. Tai laikas prisiminti žmones, kurie šiais mielais daiktais kadais naudojosi, juos saugojo ir brangino. Ir dar mažiau svarbu spalvos, mados ir kiti tuščiaviduriai dalykai. Nes Kalėdos yra ne tai“, – paskutinį tašką pokalbyje padėjo mano pašnekovė R. Dijokienė.

Daiva KLIMAVIČIENĖ

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.