Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Kalėdos – ne vien dekoracijos, bet ir jos svarbu!

Po pokalbio su Rita Dijokiene buvau taip įkvėpta, kad, kol „neataušo“, išėjau į lauką ieškoti gražių šakelių, iš kurių namuose būtų galima sukomponuoti šventinius papuošimus. Gerai sakė Rita – reikia eiti ir dairytis, tada ir pamatysi, kiek grožio gamtoje. Jis jau sukurtas, mums mažai ką belieka daryti, tik padėti tinkamoje vietoje, dar kažką širdžiai mielo šalia „patupdyti“, žvakę uždegti ir jau galime laukti Kalėdų! Ką pamačiau lauke? Raudonuojančius „erškėtukus“ (šakelė puikiai tiks keraminiame kavinuke), raitytas gluosnio šakeles. Kieme išsirinkau gražią eglės šaką. Pagalvojau, kad pušies kankorėžiai taip pat „į temą“. Elementaru, ane?

Daiva KLIMAVIČIENĖ

Tereikia vaizduotės

O dabar, sako mano pašnekovė, Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos biologijos ir technologijų mokytoja Rita Dijokienė, įjunkite vaizduotę! Griebkite žibintuvėlį ir – į rūsį ar į palėpę! Taip, ne į prekybos centrus, ne į išpardavimus, kur 50 proc. nuolaidos, o ten, kur daug metų ramybėje ilsisi seni ąsočiai, molinės puodynės, pintinės, senoviški bulvių maišai, nenaudojamos statinės ar prakiurę puodai. Visa tai gali būti pagrindas, kuriame sukursime tooookių kompozicijų! Ir namuose, ir kieme, net laiptinėje.

Nuo pjaustymo lentelės iki pypkės

Turite medinę pjaustymo lentelę? Puiku! Pridėkite dailią žvakę, būtinai – eglės ar pušies šakelę, kankorėžį, vasarą vaiko ar anūko surastą gražų akmenuką. Papuoškite dirbtiniu sniegu. Viskas! Paprasta, jauku ir gražu.
Kaip sako Rita, namus mes puošiame sau, ne svetimam, tad ir puošmenos turi būti tokios, kurios kalbėtų už pačius šeimininkus – dekoracijose puikiai „skambės“ ir cinamono lazdelė, ir puodelis su keletu kavos pupelių, – kas tik nori, kas gražu, jauku, kas teikia geras emocijas ir prisiminimus. Galbūt šioje jaukumo dekoracijoje atsiras net senelio pypkė ar močiutės mylimiausias puodelis su jos sidabriniu šaukšteliu. Arba jos numegztas meškiukas, kurį pernai anūkėlė gavo dovanų Kalėdoms.

Jei senelių eglės žaisliukų dėžėje rasite senoviškų žaisliukų (grybukų, voveraičių, kiškučių, laikrodžių ir pan.) – vadinasi, radote tikrą lobį! Net vienas toks žaisliukas, užkabintas ant eglės šakos, suskambės taip, kad ir patys negalėsite atitraukti akių, ir svečiams prisiminimų jaukuma širdį užlies. Nes tai žaisliukai su istorija – senelių, tėvų vaikystės istorija. O jei šie žmonės dar tebėra su mumis ir gali papasakoti apie TO METO Kalėdas (sovietmečiu), kai jos buvo trinamos iš šeimų gyvenimų, viskas atrodys dar kitaip. Taigi tokie žaisliukai – proga pakalbėti apie tradicijas, apie jų išsaugojimą, apie Kalėdų prasmę, kuri apima ne materiją, bet širdžių bendrystę ir džiaugsmą, kad esame, kad mylime, kad esame mylimi.

Ai, dar apie palėpes. Ypač įdomių dalykų jose randa vaikai. Net senas veidrodis gali tapti nuostabia dekoracija arba padėklu, ant kurio dėliosime sau brangius Kalėdų akcentus. Arba seno paveikslo rėmas, kurio viduje įkurdinus kokį seną žalvario indą su obuoliais, eglės ar kitokiomis šakelėmis, kompozicija suskambės kaip šedevras dailininko dirbtuvėje. Tik nepamirškite jo apšviesti! O jei dar iš vynuogių medžio šakų supinsite vainiką ar rutulį kartu su girlianda, surišite žaliuojančių augalų (tujų, pušų ar pan.) šakų – oho! Visi pavydės. Ir pajusite, kad jums tikrai nereikia tų kalėdinių išpardavimų. Na, nebent Kalvarijos turgun palėksite kokių sendaikčių, žalvarinių indų ar paveikslų rėmų dekoracijoms nusipirkti.

Vos nepamiršome langų! Tik nekabinkite ir neklijuokite ant jų pirktinių dekoracijų, nes, žinot, kaimynai iš karto pasakys, kurioje parduotuvėje pirkote ir kiek kainavo. Geriau jau vaikai tegul snaigių iš popieriaus iškarpo. O jei pasistengsite karpyti kartu, ant langų gali atsirasti net pasakų herojai, gamtos vaizdai ar patys įmantriausi ornamentai.

Dar dėl kaimynų. Jei tikslas – kad jie pavydėtų, juokiasi Rita, jums tereikia prisipirkti daug daug lempučių! Tik jos, žinoma, nešildys jūsų širdžių, nes tai – tik lemputės.

Dekupažas praverčia ir gaminant kalėdinius papuošimus.

Išskirtinumai

Rita pasakoja, kad jos šeimoje yra graži tradicija, kuriai reikia ruoštis iš anksto. Į eglės žaisliuką – stiklinį ar plastikinį burbulą – įdedama nedidelė nuotrauka. Toks „įasmenintas“ burbulas su vaiko nuotrauka – gera dovana seneliams ar krikšto tėveliams. Ritos namuose burbuluose „tūno“ vaikų nuotraukos nuo 2013-ųjų. Atsidarai burbulą – ir prisiminimai sugrįžta! Žinoma, sako Rita, yra reikalų ruošiant tokias staigmenas – reikia ne tik nusifotografuoti (ką visi mokame), bet ir popierines nuotraukas padaryti. Suprantu, kad dabar jau suraukėte nosis – čia gi reikia laiko! „Nenorėkime, – sako pašnekovė, – kad viskas būtų greitai ir be vargo, nes greitas gyvenimas, greitas maistas, nuolatinis skubėjimas atima iš mūsų daug patirčių, malonumų, o ateityje neturėsime daugelio prisiminimų.“ Dėl to verta padirbėti!

„Įasmenintas“ burbulas

„Įasmenintas“ burbulas su nuotrauka – gera dovana seneliams ar krikšto tėveliams.

Svarbiausia – emocija

Eglutės puošimas – ne mamos, ne tėčio, o visos šeimos darbas! Vaikai neteks pusės džiaugsmo, jei negalės savo rankomis puošti eglutės ar ant jos pakabinti savo padaryto popierinio žaisliuko. Galbūt nebus tobulas tas žaisliukas, galbūt bus likę šokoladinio saldainio ir pirštukų antspaudai – visai nesvarbu, tiksliau – dar geriau! Ir visai nesijaudinkite, jei eglutė neatrodys tokia tobula kaip per televizorių ar kaip pas kaimynus Žiogus (ar Varnėnus), kur viskas tobula – pradedant madingomis tų metų spalvomis, baigiant muiline prie kriauklės. Kur nuo tobulumo net šalta! O Kalėdos – tai šilta emocija! Kaip arbata su cinamonu ir medumi. Kas gali suteikti jos daugiau nei vaiko surasta graži šakelė, kurią jis apsuko blizgančiu popieriuku ir pakabino ant eglutės? Nes tai jo vaikystės eglutė! Prisiminkime savo vaikystės eglutes, kurios buvo puošiamos šokoladiniais saldainiais. Ir visai nesvarbu, kad šie „žaisliukai“ nuo eglutės kažkur paslaptingai ir labai greitai dingdavo.

Dekoracijoms svarbu apšvietimas

Mūsų Kalėdos visada nenuspėjamos: galbūt bus sniego iki kelių, o gal braidysime balose. Jei baltos – tuomet dekoracijos lauke atrodys puikiai, daug geriau nei esant besniegei pilkumai. Bet kokiu atveju, sako Rita, labai svarbu – apšvietimas. Dabar yra pačių įvairiausių lauko šviestuvų, žibintuvėlių su baterijomis, tad reikia šviesos spindulį nukreipti taip, kad kieme išryškėtų mūsų apšviestini objektai – galbūt raudoni obuoliukai, pabirę iš rūsyje rastos senos pintinės, drobės (ar jau minėto bulvių maišo) skiautė, eglės ar pušies šaka. Net pora tuščių medinių dėžių, estetiškai padėtų tam tikru kampu, pagražinus jas keletu šakelių, žaisliukų, nušviesti žibintu, gali būti puiki dekoracija. Net paprastos malkos, estetiškai sudėtos, perrištos derančia juostele ar paprasta virve, pagražintos kalėdiniais akcentais, oi kaip gražiai gali atrodyti! O nenaudojama statinė gali tapti vaza eglių ar pušų šakoms. Visada gražu šviečiančios girliandos. Reikia tik paieškoti gražios vietos ir, kaip jau sakėme, gero apšvietimo. Žibintą galima „įduoti į rankas“ ir seniui besmegeniui (jei bus iš ko jį nulipdyti), o šalia jo pastatyti senas medines roges, ant jų padėti ir maišą su dovanomis (tą, kur bulves supildavome), pridėkime į jį folija apvyniotų dėželių, suriškime dailiomis juostelėmis. Arba jau minėtoje palėpėje suraskime senų žaislų. Juos pamatę kiti, pamatysite, apsižliumbs iš nostalgijos.

„Jei darai sau – tikrai rasi ir sugalvosi. Pagaliau – Kalėdos yra ne vien dekoracijos, ne vien dovanos po eglute. Tai laikas prisiminti žmones, kurie šiais mielais daiktais kadais naudojosi, juos saugojo ir brangino. Ir dar mažiau svarbu spalvos, mados ir kiti tuščiaviduriai dalykai. Nes Kalėdos yra ne tai“, – paskutinį tašką pokalbyje padėjo mano pašnekovė R. Dijokienė.

Ant padėklo ar veidrodžio galima sukurti pačių įvairiausių kompozicijų.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.