Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Kaip atrodo pasaulis, kai tenka gyventi su negalia

Gruodžio 3-ąją minėjome Tarptautinę neįgaliųjų dieną. Tai dar viena proga atidžiau pažvelgti į negalią turinčių žmonių situaciją ir vaidmenį visuomenėje. Ši diena kartu yra ir priminimas, kad negalia visada yra šalia mūsų, dažnai iki jos – tik vienas žingsnis, nors gyvendami savo įprastą gyvenimą apie tai net nesusimąstome.

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje yra įtvirtinta, kad visi esame skirtingi ir unikalūs, ir kiekvienas iš mūsų turime teisę gyventi orų ir visavertį gyvenimą, realizuoti savo gebėjimus ir galias, mokytis, dirbti, ilsėtis, kurti kartu su visais. Jungtinių Tautų teigimu, kiekvienas žmogus yra svarbus ir vertingas, kiekvienas turi teises ir gali laisvai rinktis.

Kaip šiandien Suvalkijos regione gyvena, jaučiasi negalią turintys žmonės, kalbamės su Marijampolės neįgaliųjų organizacijų vadovėmis.

Loreta TUMELIENĖ

Negalia sunki, bet gyvenimas gali būti gražesnis

Marijampolės savivaldybės I grupės neįgaliųjų draugija vienija aštuoniasdešimt narių. Pasak vadovės Irmos Kavaliauskienės, jų draugijai priklausančių žmonių neįgalumas sunkus, specialieji poreikiai dideli. Žmonės savarankiškai judėti negali.

Neįgaliųjų draugijai dešimtį metų vadovaujanti Irma, paklausta, ko šiandien labiausiai pasigenda negalią turintys žmonės, atsako kiek netikėtai: „Žmonėms trūksta bendravimo. Tai pandemijos pasekmė. Neįgalieji nebesirenka į bendrus renginius, neina į koncertus, teatrus, mažiau bendrauja ir su artimaisiais, draugais, giminėmis. Pirmajai grupei priklauso sunkūs ligoniai, todėl žmonės labai saugoja sveikatą. Bendravimas jau dvejus metus vyksta tik per nuotolį“.

Draugijos pirmininkė Lina Ežerinskienė (stovi) su rankdarbių ir dizaino studijos „Fantazija“ moterimis ruošiasi parodai.

Draugijos pirmininkės teigimu, per pastaruosius metus neįgaliųjų gyvenimas dėl aplinkos pritaikymo, integracijos į visuomenę labai pasikeitė į gerąją pusę. Aplinka vis labiau palankesnė neįgalumą turintiems žmonėms, yra daugiau galimybių judėti savarankiškai, jaustis laisviau, atsivėrė daugiau galimybių net ir su sunkia negalia gyventi visavertį gyvenimą „Mūsų draugija turi savo reikmėms pritaikytą transportą. Neįgaliesiems nekyla problemų, jeigu reikia nuvykti pas gydytoją ne tik Marijampolėje, bet ir Vilniuje, Kaune. Specialiai jiems pritaikytas transportas nuveža žmones į sanatorijas, netgi į stovyklą prie jūros. Esami dėkingi Marijampolės savivaldybės administracijai, kad nupirko keltuvą, vežimėliuose sėdinčius žmones sukelti į autobusiuką dabar jokio vargo. Vairuotojo etatas, degalų sąnaudos irgi apmokamos Savivaldybės administracijos lėšomis“, – pasakojo Irma Kavaliauskienė.

Vadovės teigimu, draugijos nariai pasidžiaugia, kad jų poreikiams vis labiau pritaikomas būstas, o ir miesto aplinka draugiškesnė. „Prie miesto parkų, kur yra laiptai, buvo įrengti tik pandusai, negalią turintys pasigesdavo porankių, kad galėtų judėdami prisilaikyti. Išsakėme problemą Marijampolės savivaldybės administracijai ir sprendimas buvo rastas. Dabar prie pandusų Poezijos, Vytauto, Pašešupio parkuose yra ir porankiai“, – pasakojo I. Kavaliauskienė. Pasak jos, negalią turintiems lengviau mieste judėti ir todėl, kad sankryžose, prie perėjų, autobusų stotelių nužeminti šaligatviai, įrengtos nuovažos. Šiais metais daug kur tų nuovažų padaryta. Sunkumų turima tik dėl stomatologų paslaugų. Neįgaliajam pakliūti į privačią stomatologijos kliniką daug kur sudėtinga. „Šeimos gydytoją mūsų žmonės renkasi pagal tai, kur patogus susisiekimas, o su stomatologais jau sudėtingiau“, – pasakojo draugijos vadovė.
Žmonių poreikiams pritaikomos ir kultūros įstaigos. „Mūsų žmonėms nebėra nepatogumų patekti į Marijampolės kultūros centrą, biblioteką, „Spindulio“ kino teatrą, kur šiais metais irgi įrengtas keltuvas“, – pasakojo I. Kavaliauskienė.

Didelis palengvinimas negalią turintiems – nužeminti šaligatviai prie pėsčiųjų perėjų, autobusų stotelių.

Negalios paliestus žmones džiugina, kad ne tik aplinka vis labiau pritaikoma jų poreikiams, bet pasikeitė visuomenės požiūris į negalią turinčius žmones, iš aplinkinių jaučiama daugiau atjautos, geranoriškumo. Ir patys neįgalieji tapo atviresni, drąsesni, mažiau kompleksuoja, laisviau jaučiasi būdami su sveikaisiais žmonėmis“, – kalbėjo I. Kavaliauskienė.

Paklausta, kokiomis nuotaikomis pasitiko gruodžio 3-iąją minimą Tarptautinę neįgaliųjų dieną, vadovė sakė, kad nuotaikos nėra pesimistinės. Negalią turinčių žmonių gyvenime, nepaisant užgriuvusios pandemijos, teigiamų poslinkių vis daugiau. „Nelikome tą dieną pamiršti Marijampolės savivaldybės administracijos. Mus su dovanomis aplankė ir sveikatos linkėjo Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis, Socialinės ir sveikatos apsaugos komiteto pirmininkas Alvydas Kirkliauskas, kurį mūsų žmonės labai vertina, prireikus kreipiasi pagalbos ir jos sulaukia, savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Svajonė Rainienė.

Pasak Marijampolės savivaldybės I grupės neįgaliųjų draugijos vadovės Irmos Kavaliauskienės, jų nariai šiemet Tarptautinę neįgaliųjų dieną minėjo nuotoliniu būdu.

Marijampolės savivaldybėje – didžiausia draugija

Marijampolės savivaldybės neįgaliųjų draugiją vienija per du šimtus narių. Pasak Linos Ežerinskienės, šiai draugijai priklauso žmonės, turintys lengvesnę negalią. Jie patys juda, patys apsitarnauja. Į draugiją gyventojai jungiasi norėdami turėti bendraminčių, užsiėmimų, praturtinti laisvalaikį. Šiandien neįgaliesiems labiausiai stinga bendravimo. Sunkus laikmetis paliko savo pėdsakus. Žmonės jaučiasi vieniši, sergantys, daug ką kamuoja depresijos. Tad pabuvimas kartu, išsikalbėjimas, išklausymas, mėgstami užsiėmimai – geriausias vaistas.

Draugija gali pasidžiaugti turininga veikla. Rankdarbių ir dizaino studija „Fantazija“ vienija septyniolika narių. Moterys šiuo metu intensyviai ruošiasi gruodžio 15 dieną Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje atidaromai parodai. Bus eksponuojami jų rankdarbiai ir fotografijos.

Draugijoje veikia ir fotografijos būrelis „Žvilgsnis“, kuriame galima išmokti fotografavimo subtilybių, dalintis kūrybinėmis idėjomis, darbais. „Žvilgsnio“ nariai yra surengę jau ne vieną parodą. Net septyniolika žmonių aktyviai dalyvauja daugiau nei prieš du dešimtmečius susikūrusio folkloro ansamblio „Gija“, kuris žinomas visoje Lietuvoje, veikloje.

Bendri susibūrimai, įdomi veikla mažina atskirtį tarp negalios paliestų bei nepaliestų žmonių, didina bendruomeniškumą, skatinti toleranciją. Žmonės su negalia gali išreikšti save įvairiose srityse. Tai ir yra svarbiausia.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

 

 

 

 

 

 

 

Finansinę paramą teikia Europos Sąjunga

Ši paskyra parengta ir prižiūrima naudojantis Europos Sąjungos finansine parama. Už jos turinį atsako tik „Suvalkiečio“ redakcija  ir jis nebūtinai atspindi Europos Sąjungos nuomonę.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.