Pastaruoju metu susiklosčiusios aplinkybės paskatino pamąstyti apie istorikus ir žmones, tiesiog mylinčius savo kraštą, jų santykį su istorija ir vienų su kitais.
Gruodį Kėdainiuose palydėjau į paskutinę kelionę bendrakursį Algimantą Juknevičių. Archeologą, Kėdainietį (abu žodžius rašau didžiąja raide), dvasios aristokratą, eruditą, nepataisomą optimistą ir tiesiog puikų žmogų. Algis buvo ne tik aukštos kvalifikacijos istorikas, bet ir nuostabus pasakotojas. Pamenu vieną anekdotinį atvejį pirmaisiais jo profesinės karjeros metais, kai Algis su kolega kasinėjo Kauno pašto rytines prieigas. Buvo šalta, tad abu vilkėjo rusiškus vatinukus, populiariai vadinamus „fufaikėmis“ ir avėjo „kerziniais“ batais. Pro šalį ėjo močiutė su anūkėliu ir barė jį už blogus pažymius. Pamačiusi duobėje dirbančius vyrukus, senolė sustojo ir anūką baigė barti tokiais žodžiais: „Sauliuk, jeigu nesimokysi – visą gyvenimą kasi žemę kaip tie du juodadarbiai.“
Marijampoliečiai Prienų krašto muziejuje prie parapijos knygų.
Per savo gyvenimą Algis kruopščiai, centimetras po centimetro, ištyrinėjo visą Kėdainių senamiestį (ir ne tik Kėdainių), daugelį jo erdvių pritaikė šiuolaikiniams poreikiams ir galėjo be galo daug papasakoti apie miesto istoriją. Tai, ką darė – darė ne tik profesionaliai, bet ir atsakingai: jo teiginiai stebino pagrįstumu, nuorodomis į pirminius šaltinius. Jo atsakingas ir kuklus būdas atsispindėjo ir kasdienybėje – savo buities reikalams buvo nereiklus: į darbą muziejuje važiuodavo dviračiu, naujausiomis technologijomis naudojosi tik tiek, kiek to būtinai reikėjo darbui, mobilusis telefonas jo rankose atsirado tik į gyvenimo pabaigą, prispaudus ligai. Algis buvo ir liks man autoritetas, savo miesto ir krašto patrioto, atsidavusio istoriko pašaukimui, pavyzdys.
Dar viena, kiek kitokia, proga pasvarstyti apie istoriją ir su ja susijusius dalykus buvo „Suvalkietyje“ paskelbtas Vilniaus pedagoginio instituto auklėtinio, kelerius metus vadovavusio Marijampolės kraštotyros muziejui, dirbusio istorijos mokytoju, taigi – taip pat iš valstybės duoną kurį laiką užsidirbusio istoriko – Benjamino Mašalaičio interviu. Atkreipė dėmesį ir kiek nustebino savikritiška, drąsi ir atvira gerb. Benjamino mintis, kad dokumentų turėtų „ieškoti ir visuomenei skelbti iš valstybės duoną uždirbantys istorikai…“ Kadangi jis pats tokią duoną ilgai valgė – ypač dirbdamas muziejaus direktoriumi ir istorijos mokytoju – neabejotinai būta galimybių padaryti daugybę reikšmingų atradimų ir juos paskelbti visuomenei. Tad apgailėtinai atrodo pareiškimas paskutinėje jo knygoje, kad jis jau 1982 m., dirbdamas muziejaus direktoriumi žinojęs, jog Marijampolės miesto pirmtaku laikyta ir istoriko kunigo Jono Totoraičio paskelbta data – 1667 metai – nėra tikroji. O jo minimas Pašešupys buvo visai kitoje vietoje. Jei tai žinojai, tą mįslę įminei – parašyk, publikuok, deja, nieko ta tema iš istoriko Benjamino nesulaukėme, nematėme, o praėjus keturiasdešimčiai metų (!) pareiškimas: „aš žinojau“… Tik faktų tam „žinojau“ nėra. Kam tokia žinutė skirta? Juk istoriko pašaukimas – atskleisti praeities faktus ir pateikti juos visuomenei. Ne kaip gandus, o kaip patvirtintus faktus. O jei visuomenė apie tuos „atradimus“ nežino, tai tokie teiginiai mažų mažiausiai glumina ir kelia nusistebėjimą. Tiek istorijos baruose, tiek ir gyvenime niekuo nepagrįsti teiginiai ir jų skleidėjai vertinami, kaip žinome, ne per geriausiai… Kita vertus – istorikų pasitaiko visokių: vieni kantriai ir atsakingai darbuojasi, ieškodami istorinių duomenų archyvų, rankraštynų skaityklose, kasinėja senamiesčiuose, tiria pirminius šaltinius rasdami naujų įdomių istorijos faktų ir juos aprašydami bei skelbdami, o kiti labiau linkę pasinaudoti jau atliktais darbais ir jų pagrindu skelbti savuosius…
Marijampolės kraštas – santykinai nedidelis, tačiau turtingas savo praeitimi. Istorikų, tyrinėjančių tolimąją ir artimą mūsų krašto praeitį – ne vienas ir ne du, tačiau darbo užteks visiems dar ne vieneriems metams. Tad pasinaudodamas proga raginu negausią mūsų istorikų bendruomenę darbuotis ir savo žinias bei diskusijas maksimaliai panaudoti ne kam kitam, o istorijos labui.
Paminėto teiginio apie valstybės duoną „ryjančius“ istorikus kontekste priminsiu visai neseną įvykį, kai šių metų liepos mėnesį Igliškėlių miestelio bendruomenė įamžino 240-ąsias šios gyvenvietės įkūrimo metines. Tokios šventės tikrai labai svarbios bendruomenei. Data, kuria pasiremta – 1781 metai, iškalta paminkliniame akmenyje. Taip, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje įrašyti būtent šie metai. O kaip netikėsi enciklopedijos teikiama informacija?! Nenoriu kaltinti istorikų, dirbančių Vilniuje ir renkančių duomenis šiam leidiniui (tai iš tikro milžiniškas darbas) – kur čia viską surankiosi iš rankraštynų, archyvų, atskirų istorikų… O gal atsakymas į klausimą „kas galėtų geriausiai žinoti vieno ar kito kaimo istoriją?“ galėtų būti labai paprastas: be abejonės, kad patys vietiniai gyventojai, kuriems gali talkinti kraštotyrininkai, čia dirbantys istorijos mokytojai (gal ir ne visada gaunantys orų atlygį už darbą).
Apie Igliškėlių paminėjimą 1738 metų Prienų seniūnijos inventoriuje (tai dokumentas savo turiniu panašus į gyventojų surašymą, kur randame, kokie yra kaimai, kas juose gyvena, kiek tas dūmas (šeima) turi dirbamos žemės, pievų, kokius mokesčius moka, kokias prievoles atlieka) rašiau etnokultūros žurnale „Suvalkija“ (2007 m. Nr. 1 (37) bei 2008 m. Nr. 2 (39). 1738 metų dokumente įrašyti Igliškėliai (Igliszkany) turėjo tris valakus žemės, jame gyveno dvi šeimos. Surašinėtojas šį kaimą pasiekė eidamas nuo Senosios Būdos kaimo į rytus link Prienų. Nenorėdamas skaitytojo apkrauti datomis ir detalėmis, galiu tik pasakyti, kad 1738 metai tikrai nėra pirmasis Igliškėlių paminėjimas. Šį atvejį pateikiu kaip pavyzdį, kur gali prasmingai pasireikšti mūsų krašto praeities tyrinėtojai.
B. Mašalaitis vartė kunigo istoriko Jono Totoraičio užrašus (dar ir su jo klaustukais) ir padarė išvadą: Stara Buda (Senosios Būdos) kaimas pirmą kartą paminėtas 1703 metais. Kad šis kaimas prie Šešupės čia paminėtas, gali būti tik spėjama, nes kitas kaimas tokiu pat pavadinimu buvo ir dabartiniame Prienų rajone netoli Bačkininkų. Kai kuriais metais mūsų Pašešupio vaitystės kaimų gyventojų krikštai ir santuokos surašytos po antrašte „Pašešupio metrika“ („Metrika Poszeszupensis“ ar tiesiog „Na poszaszupiu“). Tokiu atveju abejonės neturėtų būti, 1703 m. knygose tos antraštės nėra, tad ir abejonės lieka. Neretai pagunda kuo greičiau paskelbti aptiktą įdomų (sensacingą?) įrašą ar teiginį būna stipresnė už atsakomybę ir tikro profesionalaus tyrinėtojo pareigą tikrinti ir perpatikrinti prielaidas ir faktus, tačiau taip neturėtų būti. Kiekvienas istoriko žodis, mano nuomone, turi būti tariamas pagrįstai, atsakingai.
1703–1724 metų Prienų parapijos gimimo metrikų knyga. Romo LINIONIO nuotraukos
Norint sužinoti daugiau apie Prienų seniūnijos kaimus tektų patyrinėti išlikusias Prienų parapijos krikšto ir santuokų knygas. Jas 2014 metais Prienų krašto muziejuje, leidus tuomečiam Prienų parapijos klebonui Jonui Baliūnui ir padedant kolegoms, skaitėme ir fotografavome. Visą dieną ten darbavosi mūsų muziejininkai Tomas Kukauskas, Romas Linionis, žurnalistas kraštotyrininkas Arūnas Kapsevičius ir šių eilučių autorius. Metrikų, susirašinėjimo knygų pervertėme per 20. Daugiausia marijampoliečius domino XVII–XVIII amžiaus knygos, kurių buvo 10 ir apėmė laikotarpį nuo 1676 iki 1742 metų.
Kiekvienais metais atminties institucijose atrandama svarbių dokumentų, naujų nežinomų istorijos faktų. Baigiasi jubiliejiniai Lietuvos archyvų 100-mečio metai, prasidės nauji Sūduvos metai, bus minimas Marijampolės miesto teisių 230-metis. Smagu, kad istorija – šeimos, kaimo, miestelio, miesto, krašto – domisi vis daugiau žmonių. Ir nebūtinai istorikų. Šiam darbui reikia noro, kantrybės, kruopštumo, na, dar vieną kitą kalbą mokėti – ir dažnai žmogus pagal profesiją inžinierius ar agronomas, gali daugiau padaryti, nei profesionalus istorikas…
Darbo visiems užteks. Tik dirbkime, o dirbdami – nepamirškime atsakomybės: prieš istoriją, prieš savo krašto žmones, galiausiai – patys prieš save. Ieškokime, nebijokime klysti, diskutuokime, tačiau suklydę turėkime drąsos pripažinti savo klaidas, o diskusijose – užuot kovoję vieni su kitais, ieškokime tiesos ir šiame nelengvame paieškų kelyje – gerbkime vieni kitus ir patys save. Neskubėkime girtis ar vieni kitus menkinti, verčiau tą laiką išnaudokime produktyviems tyrimams ir geranoriškai bendrystei.
Rimvydas URBONAVIČIUS
Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo vedėjas
