Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Žvilgsnis į istorikus ir istoriją

Pastaruoju metu susiklosčiusios aplinkybės paskatino pamąstyti apie istorikus ir žmones, tiesiog mylinčius savo kraštą, jų santykį su istorija ir vienų su kitais.

Gruodį Kėdainiuose palydėjau į paskutinę kelionę bendrakursį Algimantą Juknevičių. Archeologą, Kėdainietį (abu žodžius rašau didžiąja raide), dvasios aristokratą, eruditą, nepataisomą optimistą ir tiesiog puikų žmogų. Algis buvo ne tik aukštos kvalifikacijos istorikas, bet ir nuostabus pasakotojas. Pamenu vieną anekdotinį atvejį pirmaisiais jo profesinės karjeros metais, kai Algis su kolega kasinėjo Kauno pašto rytines prieigas. Buvo šalta, tad abu vilkėjo rusiškus vatinukus, populiariai vadinamus „fufaikėmis“ ir avėjo „kerziniais“ batais. Pro šalį ėjo močiutė su anūkėliu ir barė jį už blogus pažymius. Pamačiusi duobėje dirbančius vyrukus, senolė sustojo ir anūką baigė barti tokiais žodžiais: „Sauliuk, jeigu nesimokysi – visą gyvenimą kasi žemę kaip tie du juodadarbiai.“

Marijampoliečiai Prienų krašto muziejuje prie parapijos knygų.

Marijampoliečiai Prienų krašto muziejuje prie parapijos knygų.

Per savo gyvenimą Algis kruopščiai, centimetras po centimetro, ištyrinėjo visą Kėdainių senamiestį (ir ne tik Kėdainių), daugelį jo erdvių pritaikė šiuolaikiniams poreikiams ir galėjo be galo daug papasakoti apie miesto istoriją. Tai, ką darė – darė ne tik profesionaliai, bet ir atsakingai: jo teiginiai stebino pagrįstumu, nuorodomis į pirminius šaltinius. Jo atsakingas ir kuklus būdas atsispindėjo ir kasdienybėje – savo buities reikalams buvo nereiklus: į darbą muziejuje važiuodavo dviračiu, naujausiomis technologijomis naudojosi tik tiek, kiek to būtinai reikėjo darbui, mobilusis telefonas jo rankose atsirado tik į gyvenimo pabaigą, prispaudus ligai. Algis buvo ir liks man autoritetas, savo miesto ir krašto patrioto, atsidavusio istoriko pašaukimui, pavyzdys.

Dar viena, kiek kitokia, proga pasvarstyti apie istoriją ir su ja susijusius dalykus buvo „Suvalkietyje“ paskelbtas Vilniaus pedagoginio instituto auklėtinio, kelerius metus vadovavusio Marijampolės kraštotyros muziejui, dirbusio istorijos mokytoju, taigi – taip pat iš valstybės duoną kurį laiką užsidirbusio istoriko – Benjamino Mašalaičio interviu. Atkreipė dėmesį ir kiek nustebino savikritiška, drąsi ir atvira gerb. Benjamino mintis, kad dokumentų turėtų „ieškoti ir visuomenei skelbti iš valstybės duoną uždirbantys istorikai…“ Kadangi jis pats tokią duoną ilgai valgė – ypač dirbdamas muziejaus direktoriumi ir istorijos mokytoju – neabejotinai būta galimybių padaryti daugybę reikšmingų atradimų ir juos paskelbti visuomenei. Tad apgailėtinai atrodo pareiškimas paskutinėje jo knygoje, kad jis jau 1982 m., dirbdamas muziejaus direktoriumi žinojęs, jog Marijampolės miesto pirmtaku laikyta ir istoriko kunigo Jono Totoraičio paskelbta data – 1667 metai – nėra tikroji. O jo minimas Pašešupys buvo visai kitoje vietoje. Jei tai žinojai, tą mįslę įminei – parašyk, publikuok, deja, nieko ta tema iš istoriko Benjamino nesulaukėme, nematėme, o praėjus keturiasdešimčiai metų (!) pareiškimas: „aš žinojau“… Tik faktų tam „žinojau“ nėra. Kam tokia žinutė skirta? Juk istoriko pašaukimas – atskleisti praeities faktus ir pateikti juos visuomenei. Ne kaip gandus, o kaip patvirtintus faktus. O jei visuomenė apie tuos „atradimus“ nežino, tai tokie teiginiai mažų mažiausiai glumina ir kelia nusistebėjimą. Tiek istorijos baruose, tiek ir gyvenime niekuo nepagrįsti teiginiai ir jų skleidėjai vertinami, kaip žinome, ne per geriausiai… Kita vertus – istorikų pasitaiko visokių: vieni kantriai ir atsakingai darbuojasi, ieškodami istorinių duomenų archyvų, rankraštynų skaityklose, kasinėja senamiesčiuose, tiria pirminius šaltinius rasdami naujų įdomių istorijos faktų ir juos aprašydami bei skelbdami, o kiti labiau linkę pasinaudoti jau atliktais darbais ir jų pagrindu skelbti savuosius…

Marijampolės kraštas – santykinai nedidelis, tačiau turtingas savo praeitimi. Istorikų, tyrinėjančių tolimąją ir artimą mūsų krašto praeitį – ne vienas ir ne du, tačiau darbo užteks visiems dar ne vieneriems metams. Tad pasinaudodamas proga raginu negausią mūsų istorikų bendruomenę darbuotis ir savo žinias bei diskusijas maksimaliai panaudoti ne kam kitam, o istorijos labui.
Paminėto teiginio apie valstybės duoną „ryjančius“ istorikus kontekste priminsiu visai neseną įvykį, kai šių metų liepos mėnesį Igliškėlių miestelio bendruomenė įamžino 240-ąsias šios gyvenvietės įkūrimo metines. Tokios šventės tikrai labai svarbios bendruomenei. Data, kuria pasiremta – 1781 metai, iškalta paminkliniame akmenyje. Taip, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje įrašyti būtent šie metai. O kaip netikėsi enciklopedijos teikiama informacija?! Nenoriu kaltinti istorikų, dirbančių Vilniuje ir renkančių duomenis šiam leidiniui (tai iš tikro milžiniškas darbas) – kur čia viską surankiosi iš rankraštynų, archyvų, atskirų istorikų… O gal atsakymas į klausimą „kas galėtų geriausiai žinoti vieno ar kito kaimo istoriją?“ galėtų būti labai paprastas: be abejonės, kad patys vietiniai gyventojai, kuriems gali talkinti kraštotyrininkai, čia dirbantys istorijos mokytojai (gal ir ne visada gaunantys orų atlygį už darbą).

Apie Igliškėlių paminėjimą 1738 metų Prienų seniūnijos inventoriuje (tai dokumentas savo turiniu panašus į gyventojų surašymą, kur randame, kokie yra kaimai, kas juose gyvena, kiek tas dūmas (šeima) turi dirbamos žemės, pievų, kokius mokesčius moka, kokias prievoles atlieka) rašiau etnokultūros žurnale „Suvalkija“ (2007 m. Nr. 1 (37) bei 2008 m. Nr. 2 (39). 1738 metų dokumente įrašyti Igliškėliai (Igliszkany) turėjo tris valakus žemės, jame gyveno dvi šeimos. Surašinėtojas šį kaimą pasiekė eidamas nuo Senosios Būdos kaimo į rytus link Prienų. Nenorėdamas skaitytojo apkrauti datomis ir detalėmis, galiu tik pasakyti, kad 1738 metai tikrai nėra pirmasis Igliškėlių paminėjimas. Šį atvejį pateikiu kaip pavyzdį, kur gali prasmingai pasireikšti mūsų krašto praeities tyrinėtojai.

B. Mašalaitis vartė kunigo istoriko Jono Totoraičio užrašus (dar ir su jo klaustukais) ir padarė išvadą: Stara Buda (Senosios Būdos) kaimas pirmą kartą paminėtas 1703 metais. Kad šis kaimas prie Šešupės čia paminėtas, gali būti tik spėjama, nes kitas kaimas tokiu pat pavadinimu buvo ir dabartiniame Prienų rajone netoli Bačkininkų. Kai kuriais metais mūsų Pašešupio vaitystės kaimų gyventojų krikštai ir santuokos surašytos po antrašte „Pašešupio metrika“ („Metrika Poszeszupensis“ ar tiesiog „Na poszaszupiu“). Tokiu atveju abejonės neturėtų būti, 1703 m. knygose tos antraštės nėra, tad ir abejonės lieka. Neretai pagunda kuo greičiau paskelbti aptiktą įdomų (sensacingą?) įrašą ar teiginį būna stipresnė už atsakomybę ir tikro profesionalaus tyrinėtojo pareigą tikrinti ir perpatikrinti prielaidas ir faktus, tačiau taip neturėtų būti. Kiekvienas istoriko žodis, mano nuomone, turi būti tariamas pagrįstai, atsakingai.

1703–1724 metų Prienų parapijos gimimo metrikų knyga.              Romo LINIONIO nuotraukos

1703–1724 metų Prienų parapijos gimimo metrikų knyga. Romo LINIONIO nuotraukos

Norint sužinoti daugiau apie Prienų seniūnijos kaimus tektų patyrinėti išlikusias Prienų parapijos krikšto ir santuokų knygas. Jas 2014 metais Prienų krašto muziejuje, leidus tuomečiam Prienų parapijos klebonui Jonui Baliūnui ir padedant kolegoms, skaitėme ir fotografavome. Visą dieną ten darbavosi mūsų muziejininkai Tomas Kukauskas, Romas Linionis, žurnalistas kraštotyrininkas Arūnas Kapsevičius ir šių eilučių autorius. Metrikų, susirašinėjimo knygų pervertėme per 20. Daugiausia marijampoliečius domino XVII–XVIII amžiaus knygos, kurių buvo 10 ir apėmė laikotarpį nuo 1676 iki 1742 metų.

Kiekvienais metais atminties institucijose atrandama svarbių dokumentų, naujų nežinomų istorijos faktų. Baigiasi jubiliejiniai Lietuvos archyvų 100-mečio metai, prasidės nauji Sūduvos metai, bus minimas Marijampolės miesto teisių 230-metis. Smagu, kad istorija – šeimos, kaimo, miestelio, miesto, krašto – domisi vis daugiau žmonių. Ir nebūtinai istorikų. Šiam darbui reikia noro, kantrybės, kruopštumo, na, dar vieną kitą kalbą mokėti – ir dažnai žmogus pagal profesiją inžinierius ar agronomas, gali daugiau padaryti, nei profesionalus istorikas…
Darbo visiems užteks. Tik dirbkime, o dirbdami – nepamirškime atsakomybės: prieš istoriją, prieš savo krašto žmones, galiausiai – patys prieš save. Ieškokime, nebijokime klysti, diskutuokime, tačiau suklydę turėkime drąsos pripažinti savo klaidas, o diskusijose – užuot kovoję vieni su kitais, ieškokime tiesos ir šiame nelengvame paieškų kelyje – gerbkime vieni kitus ir patys save. Neskubėkime girtis ar vieni kitus menkinti, verčiau tą laiką išnaudokime produktyviems tyrimams ir geranoriškai bendrystei.

Rimvydas URBONAVIČIUS
Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo vedėjas

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Jo protas visada veikė kaip kompiuteris“

    2021-11-03
    Eina trečias mėnuo, kai Anapilin iškeliavo A. Linkus, dažniau vadinamas Audriumi, o ne pase įrašytu Andriaus vardu. Žmogus, kuris buvo žinomas turbūt kiekvienam marijampoliečiui ir net tik. Kai kurie su juo susidūrė asmeniškai – verslo reikalais ar bėdos ištikti, su kitais jis ilgus metus dirbo jo įkurtoje įmonių grupėje. Kokių gyvenimo pamokų paliko šis žmogus, kokių avantiūrų kartais tekdavo imtis, kad verslas augtų ir žmonės laiku gautų algas? Ir koks buvo jis – Audrius Linkus, koncerno ALGA prezidentas? Artėjant Vėlinėms, kalbiname koncerno ALGA valdybos narį Kostą JANKAUSKĄ, kuris su A. Linkumi dirbo 20, o pažįstamas bemaž 35-erius metus. Daiva KLIMAVIČIENĖ – Kaip jūs ...
  • Paukščių pasaulis – spalvingas ir stebinantis

    2021-11-03Paukščių pasaulis – spalvingas ir stebinantis
    Marijampolietė fotografė ir gamtos mylėtoja Irena Segevičiūtė-Tamulynienė jau prieš kurį laiką išleido spalvotą ir labai patrauklią knygą „Pašešupio paukščiai ir juos supanti aplinka“. „Suvalkietyje“ apie ją rašėme dar pavasarį, bet tik dabar knyga pagaliau pristatyta skaitytojams Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Tai buvo puiki proga dar kartą pasigėrėti šiuo autorės pomėgiu ir kartu pakeliauti po paukščių namus, kurie yra visai šalia mūsų. Algis VAŠKEVIČIUS Bibliotekoje dideliame ekrane galėjome dar kartą pamatyti beveik 80 autorės užfiksuotų paukščių, kuriuos ji stebėjo ir fotoaparatu fiksavo gerą dešimtmetį, o vaizdą ekrane papildė garso įrašas. Taigi bibliotekoje kukavo, čirpė ir gražiausias melodijas skleidė Pašešupio paukščiai. I. Tamulynienę ...
  • Tarptautinėje konferencijoje – dėmesys Kristijonui Donelaičiui

    2021-11-03Tarptautinėje konferencijoje – dėmesys Kristijonui Donelaičiui
    Spalio 27 dieną Marijampolėje surengta tarptautinė konferencija-skaitymai „Tolminkiemis – Lietuva, Marijampolė – šimtmečių iššūkiai“, skirti lietuvių grožinės literatūros pradininkui, poemos „Metai“ autoriui Kristijonui Donelaičiui. Renginys šiemet pasižymėjo itin įdomiais pranešimais ir turininga diskusija. Algis VAŠKEVIČIUS Iš pradžių rinktasi Marijampolės evangelikų liuteronų bažnyčioje, kur atminties pamaldas aukojo svečias iš Vilniaus evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis kartu su klebonu Vaidu Klesevičiumi. Po pamaldų poeto atminimas pagerbtas prie jo paminklo – čia padėta gėlių, uždegtos žvakės, o Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė Vida Mickuvienė prisiminė, kad šis renginys – kartu ir draugijos 10-mečio veiklos minėjimas, kurio pernai nebuvo galimybių suorganizuoti dėl koronaviruso pandemijos. Konferencija vyko Marijampolės ...
  • „Ir dykynėj dobilas išdygsta…“

    2021-11-03„Ir dykynėj dobilas išdygsta...“
    • Naujos knygos • Čia – eilutė iš Česlovos Jakštytės eilėraščio „Įkvėpimui atėjus“, o eilėraštis yra jos eilėraščių knygoje „Ir dykumos žydi…“. Nematėte, nežinote? Nieko keisto, nes „Piko valandos“ išleistas rinkinys tik prieš dieną kitą, kaip tradiciškai sakoma, „išvydo šviesą“, o tiksliau – papildė ir taip jau netrumpą šios autorės knygų lentynėlę. Tai vienuoliktoji Lietuvos rašytojų sąjungos narės Č. Jakštytės knyga, pasirodžiusi jubiliejiniais autorės metais ir, tikėkimės, pirmoji iš antrosios dešimties būsimų leidinių (eilių, o gal – prozos ar filosofinių įžvalgų) būrelio… Nijolė LINIONIENĖ Nedidelio formato subtiliai ir lakoniškai apipavidalinta knyga (dailininkas Artūras Kaminskas, dizainerė maketuotoja Birutė Strolytė, viršeliui panaudota Aldonos Ruseckaitės nuotrauka) ...
  • Iš ruošiamo rinkinio „VIRŠ LAIKO. Autopoezė“

    2021-11-03Iš ruošiamo rinkinio  „VIRŠ LAIKO. Autopoezė“
    Ana LU (Luana MASIENĖ) Ligos istorija eilės dėliojosi kai žiauriai skaudėjorimą ir ritmą kančia auginomintys spėresnės už rankos judėjimąkas užrašyta – tas jau užgijo…viskas sudeginta, sutrypta, paliktaaistros, jausmai, emocijos, noraiir ta trapi krištolinė taurelėvirto briaunuota stikline artojuivãgos gyvenimo gilios ir lygios———————————tęsiasi tiek, kiek akys užmatonet nesvarbu ar ten braškės ar ligosaš jau seniai ne išalkus – apakus Likimas siūlų kamuolio vidujegaliu rasti sulankstytą„Primos“ pakelio gabalėlį, ananasinį saldainį, „karvutę“ ar irisiuką ten jį įdėdavo senelis arba tėtukasvis mezgu gyvenimo keliąmezgu geromis ir blogomis akimis+ – + – + – + – + – + – + – + – +jau be mamostik jos išmokytus raštus ...
  • Kaip parašyti eilėraštį

    2021-11-03Kaip parašyti eilėraštį
    Rita VOLTERAITIENĖ Tai labai paprasta:Imi baltą popieriaus lapą – Linijom ar langeliais,Susiieškai apgraužtą pieštuką.Truputį pasmailini ir…Juo lape sudėliojiSavo liūdesį, savo skausmą,Savo džiaugsmą, savo laimę.Nepamiršk įvairių skyrybos ženklų,Jie suteikia tekstui prasmę.Gale vietoj taško tiesiog padediSavo nuogą kraujuojančią širdį. * * *Per lietaus skubų caksėjimąNoriu tavo balsą išgirsti,Nesvarbu, kad jis meluoja,Nesvarbu, kad tiesos nesako. Nesvarbu, kad lašai caksi,Aš lietaus visai nepaisau,Kaip nepaisau pasaulio nuomonės,Įkyraus, pikto pavydo. Tavo norai pavirs realybe,Jei per sapną tyliai ateisi,Ligi ryto manęs nepaliksi,Karštu bučiniu žadinsi dienai. Tik žinau: nesipildo svajonėsVien dėl to, kad svajonėmis būtų.Pameluok paskutinį kartą,Pameluok – ir amžiams išeiki. * * *Abiem rankom apkabinu svajonę – Tu su manim ne sapne – ...
  • Birutės Kažemėkaitės ir Romualdo Zavicko atminimui

    2021-11-03Birutės Kažemėkaitės ir Romualdo Zavicko atminimui
    Zita ŠIUPŠINSKAITĖ Gervių klyksmas suplėšo rugpjūtį – Tarsi žaibo paliečia dvasia…Kaip norėtum įamžint šį jausmąNe vien drobėj ar mūzos garse.Bet gyvenimo, rodos, per mažaŠilumos ir gerumo bangos.Lyg nebūtų žydėję alyvos ir tos Meilės nebūt amžinos.O tas klyksmas vėl plėšo rugpjūtį:Ši branda amžina kaip lemtis,Nežinai, ką aukoti, kad liktumAnt šios žemės paslėpęs viltis.Čia daug meilės, daug skausmo, daug virsmoDaug šermukšnių rasos rubinais…Ar matai, kiek daug visko mums skirtaTik atspėk, kam šioj Žemėj gimei?
  • Draugams

    2021-11-03Draugams
    Zita ŠIUPŠINSKAITĖ   Susikurkime gerumo laužąir sumeskim nedraugų galias.Ir apjuosę liepsnomis lyg meile, leiskim verkti širdžiai į valias. Apsimetę angelais ar fėjom, o iš tikro – žemiški velniai,išsidūkim, kaip tada, vaikystėj,kuri mums nutolus jau seniai. Apkabinkim tvirtą draugo petį,pirmą meilę glauskim svajone.Žilą galvą lenkim tiems, ką tyliaiamžinybė paslėpė delne… O išaušus išsiskirstys žmonės,verks jaunystė, sukdama ratus,liks likimai, lyg paklydę broliai – vėl išeisim į savus metus.
  • Naudingi patarimai, kaip sujungti miegamąjį su vonios kambariu

    2021-10-28Naudingi patarimai, kaip sujungti miegamąjį su vonios kambariu
    Integruotas vonios kambarys miegamajame – stiliaus ir aukščiausios klasės sinonimas. Ar tai Jums neprimena 5 žvaigždučių viešbučio? Vonios kambariai, kurie atitinka dalį miegamojo, yra laikomi privačiomis prausimosi erdvėmis. Svarbu paminėti, kad jie nėra įrengti iš bendrų patalpų, tokių kaip koridoriai. Ši privati ir labai funkcionali erdvė yra ne tik patogi, tačiau ir puikiai tinka atsipalaiduoti po ilgos darbo dienos. Toks interjero sprendimas Jūsų būste suteiktų gyvenimo būdui pranašumo. Pateikiame 7 punktus, į kuriuos verta atsižvelgti planuojant šią erdvę. Sukurkite efektyvų vonios kambario išdėstymą Pirmasis žingsnis yra techniškai numatyti vonios kambario padėtį miegamajame taip, kad jame būtų bent viena siena, nukreipta į vidinį ...
  • Knyga, pasakojanti tremtinio Vyto Miliausko šeimos istoriją

    2021-10-27Knyga, pasakojanti tremtinio Vyto Miliausko šeimos istoriją
    Siekiant gyvosios atminties sklaidos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse Vilniuje pristatyta tremtinio Vyto Miliausko knyga „Post tenebras lux (Po tamsos šviesa)“. Į renginį, kuriame meninę programą atliko Vilniaus tremtinių choras „Laisvė“, pasisakė autoriaus bendraminčiai – prof. dr. Algis Vyšniūnas, prof. dr. Arvydas Lietuvninkas, tremtinė Rasutė Peslekienė – susirinko Vyto Miliausko likimo broliai ir sesės, istorinę atmintį puoselėjantys centro darbuotojai. Vyto Miliausko šaknys Suvalkijos krašte, apie savo giminę, gyvenimą sudėtingais laikais jis pasakoja ir savo knygoje (beje, ją išleido leidykla „Piko valanda“ – red.). „Trumpai pateikiau, kiek man pavyko sužinoti, tėvuko – mokytojo Juozo Motiejaus ...
  • „Titnagas“ susitiko su „Gegne“…

    2021-10-27„Titnagas“ susitiko  su „Gegne“...
    Tęsiasi Kalvarijos kultūros centro projektas „Kūrybiniai teatro vakarai“, kurių metu teatralizuotai žiūrovams pristatomos vis kitos Kalvarijos išskirtinės vietos ar reiškiniai, turėję ir tebeturintys daug reikšmės bei įtakos istorijai ir kultūriniam gyvenimui. Kiekvienas iš vis kitur vykstančių vakarų susideda iš trijų susijusių dalių: teatralizuoto pasakojimo apie praeitį, svečių spektak­lio ir po jo vykstančios edukacijos (pokalbių su svečiais apie teatrą). Naujausias renginys vyko parapijos salėje, kur jau seniai įsikūręs ir „Titnago“ teatras. Apie šios salės praeitį ir dabartį nuotaikingai, su teatro elementais ir buvo pasakota. Sumaniai sukosi išradingi ir nuotaikingi šio renginio vedėjai Daiva ir Liutauras Sinkevičiai. Istorijai priartėjus prie mūsų dienų jie ...
  • Rudens dovana – ir Liucijos Šalaševičienės tapyba

    2021-10-27Rudens dovana – ir Liucijos Šalaševičienės tapyba
    Visai neseniai išlydėjome vasarą, atsisveikinome su ja. Ir štai – jau daugiau kaip pusė kalendorinio rudens! Jis ne tik turtingiausias, bet ir spalvingiausias metų laikas. Mes Marijampolės kultūros centro Gavaltuvos skyriuje pradėdami naują veiklos sezoną pakvietėme į Liucijos Šalaševičienės tapybos darbų parodos atidarymą. Pasigrožėti kitomis ir kitokiomis spalvomis – paveikslais, kuriuos pristatė ir apie jų autorę papasakojo MKC parodų organizatorė Ona Birutė Surdokienė. Džiaugiamės, kad betarpiškai galėjome pažinti tautodailininkę Liuciją Šalaševičienę ir pasiklausyti jos pasakojimų apie savo pomėgį – tapybą. Tapytoja gyvena ir kuria Plutiškėse, Kazlų Rūdos savivaldybėje. Jos tapybos technika savita. Dažniausia paveikslų tema – gamta ir angelai. Kūrėja sako, ...
  • Dovanojome savo kūrybą

    2021-10-27Dovanojome savo kūrybą
    Nuo seno sakoma, kad pirmadienis – sunki diena, tad daugelis nesiima įsipareigojimų, kuriuos galima atlikti ir kitomis dienomis… Tačiau daryti gerus darbus visos dienos tinkamos. Tad susivienijusios penkios moterys nutarė paįvairinti gyvenimą Kalvarijos globos ir užimtumo centro gyventojams. Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė Gema Galinienė, kuri yra išleidusi aštuonias eilių knygas, penkių almanachų bendraautorė, Aldona Murauskienė, išleidusi dvi savo knygas, (dar dvi išleido Aldonos dukterėčia Anglijoje), Zena Paukštaitienė, kurios eilės tiesiog prašosi muzikos akordų, ir šių eilučių autorė būtent pirmadienį pradėjome savo misiją. Iš tiesų – pradėjome, kadangi savo eiles ir muziką iki Šv. Kalėdų norėtume padovanoti dar ne vienai ...
  • Ūkininkas: be paramos pokyčiai gali būti neįmanomi

    2021-10-27Ūkininkas: be paramos pokyčiai gali būti neįmanomi
    Molėtų rajone kiaulininkystės ūkį turintis Aurimas Vitkauskas neslepia, kad jo atstovaujamai sričiai šiandien – ne patys lengviausi laikai. Tačiau tiek jam, tiek ir kitiems kiaulių augintojams optimizmo ir vilties suteikia Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos (KPP) parama. „Be jos kai kuriuos būtinus pokyčius įgyvendinti būtų sunku“, – sako UAB „Takažolė“ vadovaujantis A. Vitkauskas. Darbas be monotonijos Darbą kiaulininkystės srityje A. Vitkauskas pasirinko tik baigęs mokslus. Tuomet įsidarbino įmonėje, kuri augino kiaules. „Turbūt labiausiai patiko tai, kad šiame darbe nėra monotonijos. Darbas įdomus, greita ciklų kaita. Taip likau šioje srityje iki šiol“, – pasakoja vyras. Per 20 metų jis pripažįsta matęs ir šilto, ...
  • Vienintelis efektyvus kataraktos gydymas – operacija

    2021-10-26Vienintelis efektyvus kataraktos gydymas - operacija
    Regėjimas – vienas svarbiausių žmogaus jutimų, suteikiantis apie 95 proc. informacijos apie mus supančią aplinką. Tačiau yra tokių ligų, dėl kurių regėjimo dovaną galima prarasti. Viena iš jų – katarakta. Kas tai per liga, kada reiktų susirūpinti ir kaip gydyti kataraktą? Katarakta – akies lęšiuko sudrumstėjimas, galintis sukelti visišką apakimą. Ši akių liga dažniausiai išsivysto vyresnio amžiaus žmonėms, kadangi su metais akies lęšiukas palaipsniui drumstėja, tačiau genetinis polinkis, akių sumušimai, traumos, tam tikros ligos, kenksmingos darbo sąlygos ir kt. gali nulemti kataraktos pasireiškimą ir jaunesnio amžiaus žmonių tarpe. Kataraktos simptomai Katarakta pirminėse stadijose pasireiškia susilpnėjusiu regėjimu. Žmogus mato neryškiai, tarsi pro nešvarų stiklą, ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.