Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Žvilgsnis į istorikus ir istoriją

Pastaruoju metu susiklosčiusios aplinkybės paskatino pamąstyti apie istorikus ir žmones, tiesiog mylinčius savo kraštą, jų santykį su istorija ir vienų su kitais.

Gruodį Kėdainiuose palydėjau į paskutinę kelionę bendrakursį Algimantą Juknevičių. Archeologą, Kėdainietį (abu žodžius rašau didžiąja raide), dvasios aristokratą, eruditą, nepataisomą optimistą ir tiesiog puikų žmogų. Algis buvo ne tik aukštos kvalifikacijos istorikas, bet ir nuostabus pasakotojas. Pamenu vieną anekdotinį atvejį pirmaisiais jo profesinės karjeros metais, kai Algis su kolega kasinėjo Kauno pašto rytines prieigas. Buvo šalta, tad abu vilkėjo rusiškus vatinukus, populiariai vadinamus „fufaikėmis“ ir avėjo „kerziniais“ batais. Pro šalį ėjo močiutė su anūkėliu ir barė jį už blogus pažymius. Pamačiusi duobėje dirbančius vyrukus, senolė sustojo ir anūką baigė barti tokiais žodžiais: „Sauliuk, jeigu nesimokysi – visą gyvenimą kasi žemę kaip tie du juodadarbiai.“

Marijampoliečiai Prienų krašto muziejuje prie parapijos knygų.

Marijampoliečiai Prienų krašto muziejuje prie parapijos knygų.

Per savo gyvenimą Algis kruopščiai, centimetras po centimetro, ištyrinėjo visą Kėdainių senamiestį (ir ne tik Kėdainių), daugelį jo erdvių pritaikė šiuolaikiniams poreikiams ir galėjo be galo daug papasakoti apie miesto istoriją. Tai, ką darė – darė ne tik profesionaliai, bet ir atsakingai: jo teiginiai stebino pagrįstumu, nuorodomis į pirminius šaltinius. Jo atsakingas ir kuklus būdas atsispindėjo ir kasdienybėje – savo buities reikalams buvo nereiklus: į darbą muziejuje važiuodavo dviračiu, naujausiomis technologijomis naudojosi tik tiek, kiek to būtinai reikėjo darbui, mobilusis telefonas jo rankose atsirado tik į gyvenimo pabaigą, prispaudus ligai. Algis buvo ir liks man autoritetas, savo miesto ir krašto patrioto, atsidavusio istoriko pašaukimui, pavyzdys.

Dar viena, kiek kitokia, proga pasvarstyti apie istoriją ir su ja susijusius dalykus buvo „Suvalkietyje“ paskelbtas Vilniaus pedagoginio instituto auklėtinio, kelerius metus vadovavusio Marijampolės kraštotyros muziejui, dirbusio istorijos mokytoju, taigi – taip pat iš valstybės duoną kurį laiką užsidirbusio istoriko – Benjamino Mašalaičio interviu. Atkreipė dėmesį ir kiek nustebino savikritiška, drąsi ir atvira gerb. Benjamino mintis, kad dokumentų turėtų „ieškoti ir visuomenei skelbti iš valstybės duoną uždirbantys istorikai…“ Kadangi jis pats tokią duoną ilgai valgė – ypač dirbdamas muziejaus direktoriumi ir istorijos mokytoju – neabejotinai būta galimybių padaryti daugybę reikšmingų atradimų ir juos paskelbti visuomenei. Tad apgailėtinai atrodo pareiškimas paskutinėje jo knygoje, kad jis jau 1982 m., dirbdamas muziejaus direktoriumi žinojęs, jog Marijampolės miesto pirmtaku laikyta ir istoriko kunigo Jono Totoraičio paskelbta data – 1667 metai – nėra tikroji. O jo minimas Pašešupys buvo visai kitoje vietoje. Jei tai žinojai, tą mįslę įminei – parašyk, publikuok, deja, nieko ta tema iš istoriko Benjamino nesulaukėme, nematėme, o praėjus keturiasdešimčiai metų (!) pareiškimas: „aš žinojau“… Tik faktų tam „žinojau“ nėra. Kam tokia žinutė skirta? Juk istoriko pašaukimas – atskleisti praeities faktus ir pateikti juos visuomenei. Ne kaip gandus, o kaip patvirtintus faktus. O jei visuomenė apie tuos „atradimus“ nežino, tai tokie teiginiai mažų mažiausiai glumina ir kelia nusistebėjimą. Tiek istorijos baruose, tiek ir gyvenime niekuo nepagrįsti teiginiai ir jų skleidėjai vertinami, kaip žinome, ne per geriausiai… Kita vertus – istorikų pasitaiko visokių: vieni kantriai ir atsakingai darbuojasi, ieškodami istorinių duomenų archyvų, rankraštynų skaityklose, kasinėja senamiesčiuose, tiria pirminius šaltinius rasdami naujų įdomių istorijos faktų ir juos aprašydami bei skelbdami, o kiti labiau linkę pasinaudoti jau atliktais darbais ir jų pagrindu skelbti savuosius…

Marijampolės kraštas – santykinai nedidelis, tačiau turtingas savo praeitimi. Istorikų, tyrinėjančių tolimąją ir artimą mūsų krašto praeitį – ne vienas ir ne du, tačiau darbo užteks visiems dar ne vieneriems metams. Tad pasinaudodamas proga raginu negausią mūsų istorikų bendruomenę darbuotis ir savo žinias bei diskusijas maksimaliai panaudoti ne kam kitam, o istorijos labui.
Paminėto teiginio apie valstybės duoną „ryjančius“ istorikus kontekste priminsiu visai neseną įvykį, kai šių metų liepos mėnesį Igliškėlių miestelio bendruomenė įamžino 240-ąsias šios gyvenvietės įkūrimo metines. Tokios šventės tikrai labai svarbios bendruomenei. Data, kuria pasiremta – 1781 metai, iškalta paminkliniame akmenyje. Taip, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje įrašyti būtent šie metai. O kaip netikėsi enciklopedijos teikiama informacija?! Nenoriu kaltinti istorikų, dirbančių Vilniuje ir renkančių duomenis šiam leidiniui (tai iš tikro milžiniškas darbas) – kur čia viską surankiosi iš rankraštynų, archyvų, atskirų istorikų… O gal atsakymas į klausimą „kas galėtų geriausiai žinoti vieno ar kito kaimo istoriją?“ galėtų būti labai paprastas: be abejonės, kad patys vietiniai gyventojai, kuriems gali talkinti kraštotyrininkai, čia dirbantys istorijos mokytojai (gal ir ne visada gaunantys orų atlygį už darbą).

Apie Igliškėlių paminėjimą 1738 metų Prienų seniūnijos inventoriuje (tai dokumentas savo turiniu panašus į gyventojų surašymą, kur randame, kokie yra kaimai, kas juose gyvena, kiek tas dūmas (šeima) turi dirbamos žemės, pievų, kokius mokesčius moka, kokias prievoles atlieka) rašiau etnokultūros žurnale „Suvalkija“ (2007 m. Nr. 1 (37) bei 2008 m. Nr. 2 (39). 1738 metų dokumente įrašyti Igliškėliai (Igliszkany) turėjo tris valakus žemės, jame gyveno dvi šeimos. Surašinėtojas šį kaimą pasiekė eidamas nuo Senosios Būdos kaimo į rytus link Prienų. Nenorėdamas skaitytojo apkrauti datomis ir detalėmis, galiu tik pasakyti, kad 1738 metai tikrai nėra pirmasis Igliškėlių paminėjimas. Šį atvejį pateikiu kaip pavyzdį, kur gali prasmingai pasireikšti mūsų krašto praeities tyrinėtojai.

B. Mašalaitis vartė kunigo istoriko Jono Totoraičio užrašus (dar ir su jo klaustukais) ir padarė išvadą: Stara Buda (Senosios Būdos) kaimas pirmą kartą paminėtas 1703 metais. Kad šis kaimas prie Šešupės čia paminėtas, gali būti tik spėjama, nes kitas kaimas tokiu pat pavadinimu buvo ir dabartiniame Prienų rajone netoli Bačkininkų. Kai kuriais metais mūsų Pašešupio vaitystės kaimų gyventojų krikštai ir santuokos surašytos po antrašte „Pašešupio metrika“ („Metrika Poszeszupensis“ ar tiesiog „Na poszaszupiu“). Tokiu atveju abejonės neturėtų būti, 1703 m. knygose tos antraštės nėra, tad ir abejonės lieka. Neretai pagunda kuo greičiau paskelbti aptiktą įdomų (sensacingą?) įrašą ar teiginį būna stipresnė už atsakomybę ir tikro profesionalaus tyrinėtojo pareigą tikrinti ir perpatikrinti prielaidas ir faktus, tačiau taip neturėtų būti. Kiekvienas istoriko žodis, mano nuomone, turi būti tariamas pagrįstai, atsakingai.

1703–1724 metų Prienų parapijos gimimo metrikų knyga.              Romo LINIONIO nuotraukos

1703–1724 metų Prienų parapijos gimimo metrikų knyga. Romo LINIONIO nuotraukos

Norint sužinoti daugiau apie Prienų seniūnijos kaimus tektų patyrinėti išlikusias Prienų parapijos krikšto ir santuokų knygas. Jas 2014 metais Prienų krašto muziejuje, leidus tuomečiam Prienų parapijos klebonui Jonui Baliūnui ir padedant kolegoms, skaitėme ir fotografavome. Visą dieną ten darbavosi mūsų muziejininkai Tomas Kukauskas, Romas Linionis, žurnalistas kraštotyrininkas Arūnas Kapsevičius ir šių eilučių autorius. Metrikų, susirašinėjimo knygų pervertėme per 20. Daugiausia marijampoliečius domino XVII–XVIII amžiaus knygos, kurių buvo 10 ir apėmė laikotarpį nuo 1676 iki 1742 metų.

Kiekvienais metais atminties institucijose atrandama svarbių dokumentų, naujų nežinomų istorijos faktų. Baigiasi jubiliejiniai Lietuvos archyvų 100-mečio metai, prasidės nauji Sūduvos metai, bus minimas Marijampolės miesto teisių 230-metis. Smagu, kad istorija – šeimos, kaimo, miestelio, miesto, krašto – domisi vis daugiau žmonių. Ir nebūtinai istorikų. Šiam darbui reikia noro, kantrybės, kruopštumo, na, dar vieną kitą kalbą mokėti – ir dažnai žmogus pagal profesiją inžinierius ar agronomas, gali daugiau padaryti, nei profesionalus istorikas…
Darbo visiems užteks. Tik dirbkime, o dirbdami – nepamirškime atsakomybės: prieš istoriją, prieš savo krašto žmones, galiausiai – patys prieš save. Ieškokime, nebijokime klysti, diskutuokime, tačiau suklydę turėkime drąsos pripažinti savo klaidas, o diskusijose – užuot kovoję vieni su kitais, ieškokime tiesos ir šiame nelengvame paieškų kelyje – gerbkime vieni kitus ir patys save. Neskubėkime girtis ar vieni kitus menkinti, verčiau tą laiką išnaudokime produktyviems tyrimams ir geranoriškai bendrystei.

Rimvydas URBONAVIČIUS
Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo vedėjas

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba ...
  • Rimorius V. Burčikas – paskutinis savo amato mohikanas?

    2016-05-03
    1Šiame informacinių technologijų amžiuje mums svarbu išsaugoti senuosius, tradicinius amatus, kurie skatina domėtis krašto istorija. Tai prisilietimas prie praeities – tėvų ir protėvių gyvenimo. Saugodami kultūrinį palikimą ir perduodami jį šiandienos kartai, turime viltį, kad tradicijos neišnyks, nors nemažai tradicinių amatų nenumaldomai artėja prie išnykimo ribos. Vienas tokių – rimorystė (odinių pakinktų gaminimas).   Nepriklausomos prieškario Lietuvos kaime žmogus neišsiversdavo be arklio. Ūkininkai pasipuikuodavo, vienas su kitu pasivaržydavo, kurio arklys stipresnis, pakinktai gražesni. Susikūrus kolūkiams arkliukas taip pat buvo pagrindinis pagalbininkas, ne tik žemę dirbant, krovinius vežant, bet ir pramogaujant. Dabar, deja, vis rečiau pamatysi kaimo lauku dardantį vežimaitį, traukiamą arkliuko. Nebėra ...
  • Dovanos idėja – „Suvalkiečio“ prenumeratos kuponas

    2015-11-27Dovanos idėja – „Suvalkiečio“ prenumeratos kuponas
    Siūlome dovanos idėją: pradžiuginkite artimąjį ar bičiulį „Suvalkiečio“ prenumerata. Laikraštį galima padovanoti pusmečiui ar ketvirčiui. Tikimės, kad tokia dovanos idėja pasinaudos ne tik mūsų gyventojai, bet ir emigrantai ar kraštiečiai, turintys savųjų čia, Suvalkijoje. Jei gyvenate toli, jūsų internetu užsakytą prenumeratos kuponą adresatui galime išsiųsti paštu. Dėl dovanų kuponų prašome kreiptis į redakciją (Ūkininkų g. 6, 1 kab.), telefonu (8 343) 51925 arba el. paštu reklama@suvalkietis.lt.
  • Marijampolės savanoriai bando įpūsti gaivaus oro į Marijampolės kultūrinį gyvenimą

    2012-04-03
    Tris kovo ketvirtadienius, pradedant kovo 15 diena ir baigiant kovo 29 diena, kino teatre ,,Spindulys‘‘ šurmuliavo jaunimas. Čia jauni žmonės susirinko į nekomercinių dokumentinių filmų ciklą „Nesuterštas kinas“. Poreikį Marijampolėje matyti daugiau nekomercinio kino vykdydama marijampoliečių apklausas pastebėjo projekto „Savanorių fabrikas“ kultūros ir meno savanorių grupė. Organizuodama netradicinio kino vakarus ši jaunų bei iniciatyvių žmonių grupė jaunimą bandė suintriguoti retoriniu klausimu „Ar dar neatsibodo holivudinis šlamštas?“. Atrodo, pastaroji mažytė intriga suveikė ir parodė marijampoliečių širdyse gyvenantį kultūros ilgesį, kadangi pirmą ketvirtadienį startavę mažojoje „Spindulio“ kino teatro salėje, ciklą organizatoriai užbaigė stebėdami beveik sausakimšą didžiają salę, talpinančią keletą šimtų žiūrovų. Filmų ciklas ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.