Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Amerikoje tapęs profesionaliu fotografu Laimis nepamiršta gimtinės

Paskutinę praėjusių metų dieną neeilinio svečio sulaukė Želsvos biblioteka. Kraštiečius aplankė prieš dvidešimt penkerius metus į Jungtines Amerikos Valstijas išvykęs Laimis Urbonas. Svečias atvyko ne tuščiomis rankomis. Gimtojo kaimo bibliotekai žymus fotografas padovanojo savo fotografijų albumą „Lietuva“. Jame daugiau nei šimtas nuotraukų su gražiausiais Lietuvos gamtos vaizdais, architektūriniais statiniais, yra ir nuotraukų iš Želsvos apylinkių. 2016 metais Laimis tapo projekto „We love Lithuania“ nugalėtoju. Parodai jis pateikė puikių nuotraukų, atspindinčių gimtosios šalies grožį.

Svečią priėmusi bibliotekos vadovė Irena Lunskienė džiaugiasi talentingais Želsvos žmonėmis, nepamirštančiais gimtojo krašto.

Tai istorija

Pasak Irenos Lunskienės, jos planuose suburti visus Želsvos apylinkių išeivius, kad jie turėtų nuolatinį ryšį su gimtuoju kraštu, kad vietos žmonės žinotų, kaip jiems sekasi gyventi svetur. „Tiesiog noriu, kad gimtojo krašto žmonės neprarastų ryšių su Lietuva, neišnyktų be pėdsako iš gimtinės gyvenimo. Juk jie visi mūsų vaikai. Kartu augę, mokęsi. Norisi žinoti, kaip jiems sekasi, pasidžiaugti ir pasididžiuoti kraštiečių gebėjimais, kūrybiškumu net ir gyvenant toli nuo Lietuvos. Svarbu, kad jų širdyje išlikusi Lietuva“, – kalbėjo Irena Lunskienė. Bibliotekoje dirbanti Marijampolės savivaldybės Tarybos narė mano, kad reikėtų surinkti medžiagą apie visus iš Želsvos apylinkių į užsienį išvykusius žmones. Atėję į biblioteką skaitytojai galėtų susipažinti su šia informacija. Juk tai istorija. Praeis dar kiek metų ir tų išvykusių gyventojų jau niekas nežinos.

Irenai Lunskienei Laimis Urbonas padovanojo savo nuotraukų albumą.

Irenai Lunskienei Laimis Urbonas padovanojo savo nuotraukų albumą. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Neoficialiais Lietuvos diplomatinių atstovybių ir užsienio lietuvių organizacijų duomenimis, užsienyje gyvena apie 1,3 mln. lietuvių kilmės asmenų. Tai apie 30 proc. lietuvių tautos.
Laimiui Urbonui ir jį atlydėjusiai mamai Elvyrai Urbonienei atminimui Irena Lunskienė įteikė kalendorių su Sūduvos krašto vaizdais ir knygą „Senoji Marijampolė fotografijose“.

Išvyko prieš 25-erius metus

Laimis Urbonas pasakoja, kad iš Želsvos į Jungtines Amerikos Valstijas išvyko 1996 metais. Jam buvo 26-eri. Tuo metu mūsų šalies žmones buvo apėmusi keliavimo banga. Tiek metų nuo užsienio geležine uždanga atskirti tautiečiai norėjo pamatyti pasaulio, pažinti įvairias kultūras, žmones. „Galvojau vykstu kokiai porai metų, o tie pora metų tapo dešimtmečiais“, – pasakoja Laimis.
Pasak jo, Ameriką pasirinko todėl, kad turėjo ten draugų, galvojo, jog bus daugiau galimybių įsilieti į tenykštį gyvenimą. Kelionei ruošėsi iš anksto. Važinėjo į Kauną, kur privačiai papildomai mokėsi anglų kalbos. Tačiau paradoksas – nuvykęs į Ameriką susikalbėjo sunkiai. Teko pasimokyti, kol kalba tapo sava. „Pusę metų nebendravau su lietuviais, o tik su amerikiečiais, skaičiau tenykštę spaudą, žiūrėjau žinias, kol prisijaukinau amerikietišką kalbėseną“, – pasakojo Laimis.

Albume – gražiausi Lietuvos vaizdai.

Albume – gražiausi Lietuvos vaizdai.

Vyras apsigyveno Solt Leik Sityje, Jutos valstijos sostinėje. Pradžia buvo nelengva. Teko dirbti ne tai, kas patinka, ką mėgsti, bet tą darbą, kokį gauni. „Pjovėme golfo laukuose žolę. Dirbau pašte, rūšiuodavome laiškus. Teko paragauti naktinio darbo. Tai buvo sunku. Vietiniai stebėdavosi mūsų drąsa atvažiuoti į Ameriką. Kalbos gerai nemokėjome, darbo neturėjome“, -– pasakojo Laimis.
Pirmieji metai lietuviui buvo nelengvi ir todėl, kad kamavo namų ilgesys, o vienintelis būdas palaikyti ryšius su namiškiais buvo laiškai, kartais – pokalbiai telefonu. Pažengus technologijoms ir atsivėrus plačioms bendravimo galimybėms artuma su gimtine sugrįžo. Pasak Laimio, kartą ar du per metus jis grįžta aplankyti mamos, tėtis jau miręs, mama buvo pas jį atskridusi pasisvečiuoti į Ameriką. Be to, šiuolaikinių technologijų galimybės leidžia su namiškiais kalbėtis kiekvieną dieną, o norint – ir matyti brangiausius žmones.

Atrado tai, ką mėgo

Pasak L. Urbono, kelias į tai, ką jis mėgsta, kuo domisi, ką norėtų dirbti, nebuvo nei lengvas, nei greitas. Teko nemažai padirbėti, mokytis. Laimis lankė jogos studiją. Treneris pastebėjo, kad vyras daug sportuoja, mėgsta tai, tad pasiūlė pasimokyti ir pradėti dirbti treneriu. Laimis mielai priėmė pasiūlymą. Atsisveikino su darbu pašte, daug mokėsi, bet savo pasiekė. Pradėjo dirbti asmeniniu treneriu. Tuo pat metu prisiminė ir savo didžiausią hobį fotografiją, kuria susižavėjo dar gyvendamas Lietuvoje. Meile fotografijai jį užkrėtė krikšto mama Virginija, padovanojusi pirmąjį fotoaparatą. Gyvendamas Solt Leik Sityje Laimis susipirko visą reikiamą įrangą ir pradėjo dirbti fotografu.

Ten gyveno iki 2013-ųjų, o tuomet priėmė sprendimą keltis į Čikagą. Apsistojęs Čikagoje L. Urbonas dar labiau artėjo prie savo svajonių darbo, veiklos. Gilinosi į fotografiją, praplėtė akiratį, pradėjo fiksuoti ne tik gamtą, bet ir žmones: modelius, muzikantus, sportininkus, šokėjus. Vyras ėmė specializuotis šeimos fotografijoje. Į jo privačią studiją ateina žmonės, norintys šeimos portretų, užfiksuoti svarbiausius šeimos gyvenimo įvykius. Laimis, kaip fotografas, vyksta į jų šventes: vestuves, mokyklos baigimo iškilmes, vakarėlius. Jam teko fotografuoti ir laidotuves, nes artimieji negalėjo iš kitos šalies atvykti į jas, o norėjo žinoti, kaip su velioniu atsisveikinta.

Bendraudamas su lietuvių bendruomene vyras pradėjo dirbti su lietuvių Maironio mokykla, taip pat fotografuoja modernaus Čikagos Joffrey baleto studijoje, turinčioje plačias galimybe saviraiškai, užsiima juodai balta fotografija, dirba ir su sportininkais. Laimis šį darbą labai mėgsta, nes tai kūryba, ieškojimai ir atradimai. Laisvalaikiu jis fotoaparatu fiksuoja gamtos vaizdus, architektūrą ir prisipažįsta turintis įprotį niekur neiti be fotoaparato, nes negali žinoti, kokį puikų kadrą gali išvysti. „Fotografija ir sportas – mano gyvenime nepaprastai svarbūs, nežinau, kaip gyvenčiau be jų“, – sako Laimis.

Su mama.

Su mama.

Dar vienas didelis Laimio pomėgis – kelionės, kuriose jis visas įdomybes fiksuoja fotoaparatu. Keliaujant pavyksta nufotografuoti tokių vaizdų, kad pamatę nuotraukas dauguma nustemba, jog yra tiek daug grožio, neatrastų, o kartais tiesiog neatpažintų vietų. „Sugrįžęs iš kelionės iš karto, kol įspūdžiai neišblėso, pasidarau fotografijų knygą, kuri mano namuose visuomet po ranka. Gera pačiam pamatyti, prisiminti ir artimiesiems parodyti. Kai mama atvyksta į svečius, visuomet peržiūri albumus su mano kelionėmis. Prieš keletą metų keliavau po Vidurinę Aziją, nepaprasto įdomumo šalis“, – pasakojo Laimis.

Daugiau kaip dvylika parodų

L. Urbonas priklauso Profesionalių Amerikos fotografų asociacijai (Professional Photographers of America, PPA), nuolatos dalyvauja fotoparodose, yra surengęs ir asmeninių parodų. Skaičiuoja, kad jau dalyvavęs daugiau kaip dvylikoje parodų, tarp jų ir – Vilniuje. Jo fotografijos eksponuojamos įvairiose galerijose Čikagoje. Fotografas didžiuojasi savo išleistu fotoalbumu „Lithuania“ ir neslepia turintis planų antrajai knygai, kurioje taip pat bus gimtosios šalies vaizdų. Daug galimybių Laimiui suteikia sava fotostudija, kur jis gali dirbti su įvairiausiais projektais. Tarp ateities planų – ir fotoparoda Marijampolės kultūros centre, kuri bus skirta miesto jubiliejui. Parodą planuojama rengti vasarą.

Loreta TUMELIENĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.