Sunku ir patikėti – kasmet, jau penkioliktą kartą! Ir visai nesvarbu, kad tas stalas galėtų būti tik menamas (nors taip ir nėra), o susirenka prie jo ar penkiolika, ar penketas, ar visos penkios dešimtys žmonių. Visokių: vieni apsilanko beveik kasmet, kiti – kai kada, būna svečių, kurie kaip tik tą dieną čia patenka kartais pakviesti, kartais – atsitiktinai… Būtent jie ir būna maloniai nustebę, kad tokia, „kitokia“, tradicija neužgęsta tiek laiko.
Jau supratote: tai – apie tradicinius „apskrito stalo“ susitikimus Marijampolės kultūros centre, dažniausiai per Tris karalius (dienele anksčiau ar vėliau), skirtus mecenatės Magdalenos Birutės Stankūnienės gimtadieniui paminėti. Šiemet susirinkus to, kad suėjimas ne visai eilinis, nė neprisiminta ir neakcentuota – apsižiūrėjau vėliau, pabandžiusi prisiminti pačią pradžią.
…Buvo 2007-ieji, parodų erdvė, pavadinta Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerija, taip įprasminant visokeriopą (materialųjį taip pat) jos rūpestį, kad Marijampolėje atsirastų vieta, tinkamai ir nuolat reprezentuojanti profesionalųjį meną, dar tebekvepėjo dažais tikrąja prasme. Buvo praėję ne visi metai nuo jos atidarymo.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Kad parodų organizatorės Onos Birutės Surdokienės sumanytas susibūrimas – proga tuo pasidžiaugti, paminint mecenatės gimtadienį, pasvarstant, kokiais keliais eiti, kaip organizuoti veiklą toliau – taps kasmečiu, tąsyk veikiausiai nė negalvota. Bet – tai buvo solidus, prasmingas pokalbis, kuriame, be garbių svečių iš Vilniaus, rado laiko dalyvauti ir tuomečiai (dar) apskrities bei savivaldybės atstovai, miesto menininkai. Daug davė tuomečio Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio įžvalgos. Jis džiaugėsi ne tik parodų erdve, užsimezgusiu marijampoliečių bendravimu su M. B. Stankūniene, kurią pats seniai pažinojo ir vertino, bet ir, jo nuomone, kylančiu kultūros lygiu šiame mieste, naujo Kultūros centro visomis erdvėmis… „Visos upės prasideda nuo mažų šaltinėlių. Šaltinį jau turime – pamažu jau galima pradėti plaukti į didesnius vandenis“. Šie žodžiai gal ir nebūtų tapę pranašiškais, jei ne jo paties iniciatyvos ir mūsų kultūros žmonių noras pamatyti bei parodyti Marijampolėje tai, kas geriausio sukurta ir sukaupta – Lietuvoje ir anapus Atlanto…
Taigi – kitais metais prie „apskrito stalo“ vėl buvo susirinkta – džiaugtasi, kad atsirado ir antroji galerija, kur bus eksponuojami visų laikų geriausių Sūduvos kūrėjų darbai, tąsyk dalyvavo svečių iš Amerikos. Be kitų dalykų, kalbėta ir apie apleistą Magdalenos tėviškę… 2010-aisiais buvo paminėtas dailininkės 85-metis, apie viską, kas vyksta čia – apie šiuos susiėjimus ji visada buvo informuojama. Po penketo metų, minint jau 90 metų jubiliejų, dalyvavo jos kraštiečiai.
Šunskų ansamblis „Žvirgždė“, atlikęs šio krašto dainas bei romansus, siuntė jai į Čikagą ir savo linkėjimus… Šie susitikimai sausio pradžioje visada buvo konstruktyvūs – ne tik prisimenant ir paminint, bet, svarbiausia, pasveriant tai, kas nuveikta per metus, žvelgiant į priekį. Per tą laiką įvyko daug įvairių pokyčių. 93-ąjį gimtadienį minėjome jau Magdalenai žvelgiant iš aukštybių – tada atsirado (o gal tapo aktualesnė) dar viena tema – apie dailininkės ir mecenatės atminimo įamžinimą. Apie tai buvo kalbėta ir šį kartą. Per tuos keliolika metų jos pasėtos idėjos išaugo ir iš tiesų pražydo bei davė vaisių.
Profesionalaus meno parodos – jokia naujovė ne tik pačioje Marijampolėje, bet ir mažesniuose miesteliuose; šunskiečiai gražiai pamini kraštietę per Šv. Magdalenos atlaidus, čia surengta parodų, parke atsirado jai skirta skulptūrinė kompozicija, sukurta Vido Cikanos iš Lukšių. Atskira kalba būtų apie Vilkaviškį. Atgimė ir gyvybe pulsuoja tėviškė…
Buvo kalbėta ir apie tai, kad Magdalenos idėjų bei darbų (tai jos dėka į Lietuvą grįžo iš Amerikos daugybė įvairių kartų kūrėjų darbų, nes buvo įsitikinusi, kad lietuvių kūryba turi būti čia) gijos driekiasi iki šių dienų. Naujausias projektas „Pasaulio sūduviečiai“, vykęs pernai, įtraukęs daug jaunų žmonių, šiemet bus tęsiamas – jis įsilies į bendrą Sūduvos metams skirtą renginių srautą.