Gyvenime daug matę ir visokiausių patirčių turintys žmonės vis dažniau pripažįsta, kad šiandienos šurmuliuojančiame, skubančiame, konkuruojančiame ir į technologijas panirusiame pasaulyje yra dvi tikros vertybės: laikas ir tyla… Na, tylą dar galima susikurti dirbtinai, o laiko nei užtversi aptvarais – lyg avių pulką, kad neišsisklaidytų, nei sulaikysi galingiausiomis užtvankomis – kaip galingą upės srovę, nors trumpam. Jis kažkur čia, mes esame jame to nejausdami – tačiau kas atsakys į klausimą „O kas yra laikas?“
„Trumpalaikiškumas“ – taip savo darbų parodą pavadino Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje dirbanti Nijolė Skroblienė. Paroda pristatyta visuomenei pačioje praėjusių metų pabaigoje, tačiau tie, kas buvo po renovacijos atnaujintos bibliotekos atidarymo šventėje, probėgšmais darbus jau gal ir matė. Tiesa, šurmulingame renginyje geriau įsižiūrėti ar pašnekinti autorę būtų buvę nelengva… O ši ekspozicija dabar jau spėjo pabūti pas kolegas ir kaimynus gretimų rajonų bibliotekose.
Taigi – pavadinimas. Netikėtas ir galintis labai tikti trumpaamžiams performansams, kai viskas pradeda birti ir irti čia pat, žiūrovo akyse, vos įgavus pagreitį (to juk ir siekiama), kai kūriniams naudojamos trapios medžiagos… Tačiau Nijolės Skroblienės darbų paroda – ne performansas, o jos kūriniai tikrai ne trumpaamžiai. Skamba kiek neįprastai, tačiau tai – velti paveikslai. Nors vilnos vėlimas pastaruoju metu iš tiesų atgimė – tiek liaudies tradicijų puoselėtojų, amatininkų, tiek profesionalių tekstilininkų dėka, tačiau paveikslams kurti šią medžiagą renkasi nedažnas – bent jau pas mus.
Nijolės paveikslai neatsirado tarsi iš niekur. Kaip besikalbant paaiškėjo, prie meno buvo linkusi visą laiką, mėgo piešti, kopijuoti, traukė ir tebetraukia interjero dizainas – smagu puošti savo namus, rengti šventes, kurti jaukumą darbo vietoje. Bet į menus nepasuko, gal tiesiog nebuvo stuktelėjimo reikiamu laiku – nuėjo kitu keliu. Dirbo Vilniuje, gyvenimui pasisukus, grįžo į Kalvariją. Nuo 1995-ųjų dirba viešojoje bibliotekoje (beje, atėjo laikinai, pavaduoti kito žmogaus) Dokumentų komplektavimo ir tvarkymo skyriaus vedėja. Jau daug metų – Kalvarijos trečiojo amžiaus universiteto Meno fakulteto kuratorė (užsiėmimams vadovavo ir Sangrūdoje, Jungėnuose, Aistiškiuose).
Tai reiškia, kad nuolat reikia sugalvoti vis naujų temų, konkrečių praktinių dalykų, kurie būtų ir įdomūs, ir neįmantrūs nepatyrusiems kūrėjams, ir… daug nekainuotų. Taigi vis tenka atidžiai žiūrėti į tai, ką siūlo ne tik interneto platybės ar patarėjai, bet ir gamta, iš kurios galima ir pasimokyti, ir nemažai ką pasiimti – kad ir šventinėms puošmenoms… Tarp įvairių žanrų ir technologijų, kurias išbandė ir įsisavino su savo studentais, buvo ir vilnos vėlimas. Perpratę technologiją gamino ir šlepetes, ir pirties kepures, visokias smulkmenas (vaikų literatūros skyriuje mačiau pašnekovės nuveltas raides). Kol tarsi savaime atėjo laikas, kai pamačiusi vieną paveikslą neatsispyrė norui jį savaip atkartoti veliant. Pabandė – „kažkas išėjo“, pasak pačios autorės, ir nuo tada prasidėjo…
Grįžtant prie parodos pavadinimo – ne jis lėmė paveikslų pavadinimus, o atvirkščiai: kai viskas susidėliojo, pasirodė, kad norom nenorom vis, nors lyg ir netiesiogiai, prisiliečiama prie laiko temos. „Žmogiškoji kelionė laike“, „Išsivadavimas iš laiko gniaužtų“, „Laiko ratas“, triptikas „Naktis: mėnesiena, pilnatis, užtemimas“… Metų laikai, vakaras, diena, rytas – toji laiko upė, kuria plaukiame pasroviui ar prieš srovę, mus neša nežinia kur. Nijolė sako, kad norime to ar ne, bet gyvename nuolatiniame kitime, virsme. „Visi turime savo laiką – visa gamta, mes, negyvoji gamta taip pat. Smėlio laikrodis reiškia ir mirtį… Kol esi jaunas, apie laiką negalvoji, jo nepastebi, juo labiau – neskaičiuoji. O juk mums skirtas tik mažas jo intervalas – visata kūrėsi milijonus metų… Mums, sakome, to laiko vis trūksta, vis jo neturime. Nepakeliame akių, neapsižvalgome, kaip keičiasi viskas aplink.“ Neretai vidines jausenas netikėtai atspindi koks nors pamatytas vaizdas, paveikslas ar nuotrauka – lyg būsimo darbo eskizas… Beje, per keletą metų nejučia keitėsi stilistika: pastaruoju metu pabandė įnešti į paveikslą daugiau abstraktumo, vietoje siužeto pažaidė ir geometrija – sako, kai kas tai pavadino „vitražu“.
O kaip visa tai vyksta techniškai? Paveikslo pagrindą, sako pašnekovė, velianti šlapiuoju būdu (taip, kaip mūsų seneliai veldavo veltinius), o paskui jau ant pagrindo sausai privelianti, šešėliuojanti kitomis spalvomis norimą vaizdą, objektus. Etapų ne vienas, bet, sako, labai nesunku ir pakeisti, pataisyti, kartais pasidaro ir taip, kad klaida tik duoda netikėtumo… Naudoja „Vernito“ parduodamą jau dažytą vilną – jos būna įvairios, naudoja vienos rūšies, bet skirtingos partijos kartais skiriasi, atrodytų, nedidelėmis, bet dirbant kliudančiomis savybėmis. Kas yra tai bandęs – žino. Medžiagą rėmams besiruošdama parodai Nijolė pirko „Senukuose“, vyras padėjo supjauti, paskui jau pati dažė…
Kiek laiko trunka darbas prie vieno paveikslo? „Nežinau! Kai įsijaučiu, būna taip smagu dirbti, kad į laikrodį nežiūriu ir laiko neskaičiuoju. Vakarais dirbu, savaitgaliais – kitu laiku kiti darbai, reikalai. Vilną tiesiog malonu liesti, ją visaip formuoti – paveikslus irgi galima liesti. Dar pagalvoju, kad jeigu kuris nusibos, galima iš rėmų išėmus pasidaryti pagalvėlę ar malonų vonios kilimėlį. Kiek kainuotų paveikslas? Nežinau – nesu pardavusi, tik dukrai Dovilei (ji gyvena Vokietijoje – N. L.) esu dovanojusi. Abu vaikai domisi tuo, ką darau, vertina, į menus nė vienas nelinkęs, bet turi įdomių užsiėmimų ir norų.“
Norų, idėjų turi ir pati pašnekovė – ir tai ne vien apie vilną ar vėlimą. Tačiau kol kas garsiai nekalbėkime: metai tik prasideda ir negali žinoti, ką atneš laikas.
P. S. Graikų filosofas Parmenidas teigė, kad būtis – nelaikiška, ir tai davė pradžią Vakarų filosofijos nuostatai, kad laikas nėra tikrovė, bet fenomenas. Niekas nežino, kas tai yra…
Nijolė LINIONIENĖ