Neseniai, sausio 6 d., buvo minimos rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino 129-osios gimimo metinės. Marijampolės ir Prienų rajono savivaldybių paribyje esančiame Pilotiškių kaime gimęs rašytojas buvo prisimintas ir jo gimtinėje esančiame muziejuje, o po ten vykusio renginio į Marijampolę atvyko rašytoja, buvusi ilgametė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.
Įsimintinų, įdomių ir daugelio pamėgtų knygų apie Žemaitę, Maironį, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį autorė A. Ruseckaitė susitikimo Bulotų namuose metu pradžiugino literatūros mėgėjus – naujasis jos romanas „Vilko plaukas“ yra būtent apie V. Mykolaitį-Putiną, ir jis, tikimasi, skaitytojus pasieks 130-ųjų rašytojo gimimo metinių proga.

Visas gyvenimas – viename muziejuje

Renginys Bulotų namuose prasidėjo V. Mykolaičio-Putino eilėmis apie sausio mėnesį, kurias skaitė muziejininkė Valė Klesevičienė, ir Šunskų folkloro ansamblio „Žvirgždė“ atliekamomis dainomis. Į minėjimą susirinko nemažai žmonių, tarp jų buvo ir rašytojo giminaičių iš Pilotiškių.

A. Ruseckaitė skaitytojų mėgstama dėl jos knygų apie žinomus kūrėjus.

A. Ruseckaitė darbui Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidavė visą savo gyvenimą – 42 metus. Pradėjo čia dirbti dar būdama studentė, po to 30 metų vadovavo muziejaus kolektyvui.
Direktoriauti pradėjo 1989-aisiais, kai viena santvarka keitė kitą, buvo daug įvairių permainų. Apie tuos labai įdomius, spalvingus, visokiausių įvykių pilnus darbo muziejuje metus ir rašoma naujojoje, pernai išėjusioje knygoje „Per žarijas“.

Rašytoja pasakojo, kad ji nenorėjo knygą rašyti pirmuoju asmeniu, tad jos pagrindinė veikėja – Balbina. Tai mažai kam Lietuvoje žinoma šventoji, pagarsėjusi savo ištikimybe įsitikinimams. Šis vardas pasirinktas todėl, kad kai 1989-aisiais rašytoja atėjo vadovauti muziejui, kaip tada jai sakyta, laikinai, mėnesiui kitam, buvusi kovo 31-oji, o tą dieną kalendoriaus lapelis rodė, kad yra Balbinos vardadienis. „Nes nesinorėjo vadintis labai įprastu vardu, kokia Onute ar Birute, o Balbina puikiai tiko, pasirinkusi šį vardą tarsi motyvavau save“, – sakė knygos autorė.

Per kelis darbo muziejuje dešimtmečius autorė patyrė daugybę įvairių nuotykių, susipažino ir susidraugavo su įvairiais rašytojais, kūrėjais, muzikantais. Buvo surengta daugybė literatūrinių vakarų, susitikimų, knygų pristatymų. Apie juos A. Ruseckaitė trumpai pasižymėdavo užrašuose, darbo dienoraščiuose, kurie dabar, rašant naująją knygą, labai pravertė.

Ministrai – po žvėrių kaukėmis

Šioje muziejininkės esė knygoje skaitytojai pastebės nemažai grotesko ar šaržo, nes per tuos metus būta ir daug biurokratijos, absurdiškų dalykų. Knygos autorė sakė, kad kliūtis padėdavo įveikti tvirtas jos iš tėvų paveldėtas suvalkietiškas stuburas ir sugebėjimas atsiriboti nuo nereikšmingų dalykų.

Renginį nuspalvino Šunskų folkloro ansamblio „Žvirgždė“ atliekamos dainos.

Muziejaus vadovei teko pergyventi net trylika kultūros ministrų, o jų buvo labai įvairių. Būta ir juokingų, groteskiškų situacijų, ir tuos ministrus autorė įvardina knygoje kaip Lapiną, Briedį ar Zuikį.

– Ne vienas pasirodžius knygai manęs klausė, kurį čia ministrą paslėpiau po vieno ar kito žvėries kauke, tačiau palieku patiems skaitytojams atspėti, kuris yra kuris. Mane stebindavo, kad žmogus, kurį, atrodo, neblogai pažinodavau, tapęs ministru neatpažįstamai pasikeisdavo, susireikšmindavo, o kadencijai pasibaigus ar nutrūkus anksčiau laiko vėl „atsiversdavo“, – prisiminė A. Ruseckaitė.

A. Ruseckaitė daug metų susirašinėjo su rašytojais, kurių nemaža dalis gyvena ir Jungtinėse Amerikos Valstijose bei kitose šalyse. Tų laiškų susikaupė labai daug, o kai teko palikti muziejų ir atsirado laiko juos dar kartą peržiūrėti, paaiškėjo, kad ten yra labai daug įdomių dalykų, kurių nemaža dalis pateko ir į naująją knygą.

Labiausiai įsiminusios asmenybės

Puikiai šį renginį vedusi ir gerai jam pasiruošusi V. Klesevičienė autorės klausė, kurie susitikimai, žmonės per tuos metus jai įsiminė labiausiai. A. Ruseckaitė išskyrė bendravimą su garsiąja aktore Rūta Staliliūnaite – jos artimai bendravusios, aktorė dažnai dalyvaudavo muziejaus renginiuose, moterys nuolat pasikalbėdavo ir telefonu apie labai asmeniškus dalykus, įskaitant ir nelaimingas meiles…

Esė „Sutana“ pasakoja apie autorės bendravimą su kunigu Ričardu Mikutavičiumi. Pasak jos, šį kunigą kauniečiai labai mėgo, jis A. Ruseckaitę nuolat raginęs rašyti, padėjęs įsigyti muziejui ne vieną naudingą eksponatą ar knygą. Kita vertus, tai buvęs išties sudėtingas žmogus, ir ne apie viską savo knygoje ji galėjusi rašyti – kai kurie dalykai yra per daug asmeniški netgi Balbinai.

Naujojoje knygoje – apie 40 metų darbo Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

A. Ruseckaitė papasakojo ir apie savo bendravimą su poete Gražina Cieškaite, išgyvenusia daug asmeninių dramų, o šiuo metu gyvenančia brolio šeimoje Kybartuose. Ji prisiminė ir labai tragišką mažai kam žinomos ir užmirštos rašytojos Onos Pleirytės-Puidienės, rašiusios Vaidilutės slapyvardžiu, likimą, visų trijų jos vaikų netektis. Įdomus buvo pasakojimas ir apie poetą, prozininką, publicistą, žurnalistą, radijo laidų diktorių ir organizatorių, diplomatą ir keliautoją Petrą Babicką – rašytoja parengė leidinį, kuriame remiantis Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomais P. Babicko archyvais spausdinama gyvenimo ir kūrybos apžvalga, dalis P. Babicko laiškų, eksponatų.

– Rašyti naująją knygą „Per žarijas“ buvo sunku, bet dabar kalbėti apie ją jau nesudėtinga. Kai išgirstu klausimus, ar man dar rūpi tas muziejus, aš atsakau, kad manęs jau nėra ten, tai jau praėjęs etapas, užverstas puslapis. O knygą iš pradžių galvojau pavadinti „Pripyliau duobę žarijų“ ar „Žarijų duobė“, bet supratau, kad daug geriau tinka „Per žarijas“, nes kai perbėgi per jas basomis, kojas skauda, bet lydi labai geras jausmas, džiugina tai, kad ją įveikei, perėjai, – sakė A. Ruseckaitė.

Būsimoje knygoje – keturios rašytojo moterys

Perbėgus per knygos temas ir puslapius vėl buvo sugrįžta prie V. Mykolaičio-Putino. Rašytoja prisiminė faktą (jis aprašomas ir knygos skyriuje „Fotografija“), kad atidarant Putino gimtinėje muziejų prieš 50 metų ji su keliomis draugėmis iš Šilavoto atvažiavo į Pilotiškes, bet čia buvo susirinkę tiek žmonių, tiek svarbių valdininkų, jog į vidų panelės taip ir nepateko. Kiek nusivylimo, net pykčio tada buvo, ir A. Ruseckaitė net neįtarė, kad po kažkiek metų jau ji pati spręs šios sodybos-muziejaus likimą, rūpinsis jo ekspozicijos atnaujinimu. Autorė prisiminė ir V. Mykolaičio-Putino mūza vadintą literatūrologę Ireną Kostkevičiūtę, kuri nemažai metų su juo bendravo, bet jos 1100 puslapių apimties archyvai visuomenei taps prieinami tik po 40 metų. Beje, pasak V. Klesevičienės, būtent I. Kostkevičiūtės iniciatyva ir Marijampolėje buvo atidarytas V. Mykolaičio-Putino muziejus, o apie tai liudija 2007 metais mirusios literatūrologės laiškai šviesaus atminimo Marijampolės pedagogei Liudai Viliūnienei.

Pasak rašytojos, V. Mykolaitis-Putinas metė kunigystę ne dėl moters, dešimt metų jį atakavusios Emilijos Kvedaraitės, galiausiai tapusios jo žmona – rašytojas buvęs labai nepraktiškas, jis ir nenorėjo būti kunigu, jam nepatiko klausyti išpažinčių ar aukoti mišias. Apie visa tai bus galima skaityti būsimojoje A. Ruseckaitės knygoje „Vilko plaukas“. Ji paaiškino ir šio pavadinimo pasirinkimą – pats V. Mykolaitis-Putinas minint jo gimimo 60-metį yra sakęs, kad gimė turėdamas „vilko plauką“, kuris jo gyvenimą daręs sudėtingą. Knygoje autorė dėmesį skiria keturioms labai svarbioms rašytojo gyvenimo moterims – jo motinai, seseriai Magdalenai Mykolaitytei-Slavėnienei, žmonai Emilijai ir Irenai Kostkevičiūtei.

Algis VAŠKEVIČIUS