Marijampolės kultūros centro antrajame aukšte, liaudies menui ir laisviesiems kūrėjams skirtoje parodų erdvėje, pirmoji šių metų paroda – Viktorijos Rūtos Jurgutienės paveikslų ekspozicija. Jos darbų per pastarąjį dešimtmetį esame matę porą kartų, bet šį kartą tai ypatinga paroda: visa, ką pamatysite joje, yra padovanota Marijampolės kultūros centro dailės galerijos fondui. Deja, trečiosios parodos mūsų mieste atidarymas – jau be pačios autorės…
Viktorija Jurgutienė gimė 1936 metais Marijampolėje ir nors likimas susiklostė taip, jog augo Alytuje, vėliau gyveno Kaune, save visada priskyrė ne dzūkams, o suvalkiečiams… Vasaromis dažnai lankydavosi Kermušinės kaime netoli Igliškėlių – gal ir iš šių įspūdžių po dešimtmečių gimė daugybė paveikslų, kuriuose nutapytos pievų ir darželių gėlės? Nors turėjo menininkės gyslelę, mokėsi konkrečiųjų dalykų, baigusi ilgus dešimtmečius dirbo statybos inžiniere. Tapyti pradėjo brandžiame amžiuje, parodose ėmė dalyvauti 1988-aisiais ir jau po poros metų tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare, nuo 2006-ųjų ji – šios sąjungos Kauno bendrijos valdybos narė ir tapytojų sekcijos pirmininkė, 2014 metais jai suteiktas meno kūrėjo statusas. Iš to galima spręsti apie jos aktyvų dalyvavimą sprendžiant tautodailininkams aktualius reikalus, o apie aktyvų dalyvavimą meniniame gyvenime liudija tai, jog yra surengusi per 40 autorinių parodų, 2012 ir 2013 metais dalyvavo pleneruose ir parodose Suomijoje, 2017-aisiais – tarptautiniame festivalyje Lenkijoje. Yra laimėjusi apdovanojimų parodose ir konkursuose, paskutinis – Antano Žmuidzinavičiaus (jį laikė savo mokytoju) premija ir laureatės vardas respublikinėje peizažo parodoje 2020 metais…
Pagrindinius faktus tekste apie autorę parodos lankytojai ras atėję žvilgsniu ir mintimis paklaidžioti po šviesius, pozityvius šios tautodailininkės pamatytus ir nutapytus peizažus, gėlių natiurmortus. Jie tarsi ir paprasti, labai tikroviški, bet sugebėta taip pagauti nuotaiką, erdvės ir šviesos momentą, kad nejučia pasijunti ir pats bevaikštantis po pievas ar pušynus, bežiūrįs į tokią matytą trobą tolumoje – gal tikrovėje, o gal jau tik sapnuose sapnuotą… Kaip sakė Marijampolės kultūros centro parodų organizatorė Onutė Surdokienė, „Viktorija pas mus, į savo gimtąjį miestą, sugrįžo trečią kartą – ir su didžiule dovana. Būtume laimingi, ją matydami šalia, galėdami paklausinėti apie kūrybą, kaip buvo ankstesnėse parodose, bet tegalime palinkėti amžinosios šviesos ir padėkoti mintimis“. Ji pasidalijo įspūdžiais iš paskutinio pokalbio su V. Jurgutiene praėjusią vasarą: paskambinusi tautodailininkė sakė ketinanti padovanoti Marijampolei savo paveikslų, sutikslino kai kuriuos konkrečius dalykus. Kai po neilgo laiko O. Surdokienė jos ėmė ieškoti, paaiškėjo, kad kūrėjos nebėra… Tačiau viskas buvo apgalvota ir sutvarkyta: paveldėtoju paskirtas brolio sūnus Mindaugas Skritulskas turėjo šią jos valią įvykdyti. Buvo pasitelkti meno ekspertai, įvertinę kiekvieną darbą ir visą kolekciją (beje, keturis paveikslus pati autorė yra padovanojusi po ankstesnių parodų), sutvarkyti dokumentai.
Taigi – šios parodos atidaryme ne tik kalbėta apie jos autorę, bet ir oficialiai pasirašyti dokumentai, kad 30 Viktorijos Rūtos Jurgutienės tapybos darbų tampa Marijampolės kultūros centro nuosavybe (be teisės perduoti tretiesiems asmenims). Dovanojimo aktą pasirašė Mindaugas Skritulskas ir Kultūros centro direktorės pavaduotoja Aistė Bakaitė. Vienas paveikslų skirtas Igliaukos krašto, kurį autorė taip mylėjo, kultūros įstaigai.
Kalbėdamas parodoje autorės valios vykdytojas, Seimo narys Mindaugas Skritulskas pasidžiaugė, kad pavyko sklandžiai įvykdyti jam patikėtą misiją. Jis akcentavo, kad teta visada pabrėždavusi esanti marijampolietė, jai šis kraštas buvo tikrai svarbus. Buvusi racionali, organizuota – to reikalavo ir inžinierės darbas, tačiau meninė prigimtis, glūdėjusi viduje, nenuslopo, bet pražydo ir suvešėjo… „Ramia širdimi palieku jos darbus po šiuo stogu ir tikiuosi, kad juos pamatys ne tik Marijampolės, bet ir mažesnių miestelių gyventojai“, – sakė svečias.
Taip tikrai bus: pastaraisiais metais Marijampolės kultūros centro dailės lobiai neglūdi uždaryti – parodos rengiamos savivaldybės (ir ne tik) kultūros įstaigose.
Nijolė LINIONIENĖ