Praėjusių metų gruodį vykusiame Marijampolės savivaldybės mero padėkos vakare buvo pagerbti Marijampolės ligoninės medikai, pasiaukojančiai gydę ligonius nuo pasaulį užpuolusios COVID-19 ligos, organizavę darbą taip, kad gydymo paslaugos būtų kiek įmanoma prieinamos visiems, kad kuo mažiau žmonių užsikrėstų šia sunkia liga. Dviem ligoninės darbuotojoms buvo įteikti Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliai.
Apie Vidaus ligų gydytoją Nelią Radzevičiūtę jau pasakojome „Suvalkiečio“ skaitytojams. Šiandien kalbamės su ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus vyresniąja slaugos administratore Inga Ragaišiene, kuri Šv. Jurgio medaliu apdovanota už darbo organizavimą įveikiant COVID-19 iššūkius.
Priėmimo skyrius – ligoninės veidrodis
Priėmimo ir skubios pagalbos skyrius – tarsi ligoninės veidrodis. Būtent pabuvojęs jame susidarai pirmąjį įspūdį apie visą ligoninę. Iš šalies žmogui šio skyriaus darbuotojų kasdien atliekami darbai ne taip ir matomi. Atrodo, kas čia sudėtingo ar sunkaus. Priima ligonius, iškviečia gydytoją, nukreipia pacientus gydyti į kitus skyrius ar net kitas gydymo įstaigas. Tačiau sustyguoti, kad skyrius dirbtų kaip gerai suderintas muzikos instrumentas, kad pagalba ligoniui būtų suteikta kuo greičiau, kad pacientai būtų patenkinti medikų darbu, reikia labai daug pastangų. Juk per parą Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje apsilanko apie 100 pacientų. Be gydytojų, skyriuje dirba 60 personalo darbuotojų. Būtent už darbo organizavimą Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje ir yra atsakinga Inga Ragaišienė. „Visus reikia sustyguoti, sudaryti grafikus, matyti kiekvieną grandį. Juk būna, kad darbuotojai suserga, jiems turi skubiai rasti pamainą, vėl derinti grafikus. Darbas Priėmimo skyriuje turi vykti kaip laikrodis, nes nuo to priklauso pacientų sveikata, o neretai ir gyvybė“, – sako Inga Ragaišienė.
Pasak I. Ragaišienės, gautas apdovanojimas dar labiau įpareigoja dirbti ligoninėje kuo geriau.
Pasekė mamos pavyzdžiu
Lazdijų rajone gimusi, Šeštokų miestelyje užaugusi Inga pasakoja, kad jai niekuomet nekilo dilemos, kokią profesiją pasirinkti baigus vidurinę mokyklą, kur rasti savąjį kelią. „Aš visą laiką, kiek save prisimenu, norėjau būti medike, būtent slaugytoja. Už tai esu dėkinga savo mamai, kuri iki šiol Šeštokuose dirba medicinos felčere. Mačiau, kaip mama mėgsta savo darbą, kaip dėl jo aukoja laisvalaikį, kaip džiaugiasi padėjusi žmogui, kaip ją myli pacientai, kokia ji reikalinga visiems. Mediko darbe tai pats prasmingiausias dalykas“, – kalbėjo I. Ragaišienė.
Pasak pašnekovės, būtent mama išugdė atsakomybės jausmą, pagarbą ligoniui. Taigi baigusi vidurinę ji pradėjo studijuoti Kauno aukštesniojoje medicinos mokykloje, kur įgijo bendrosios praktikos slaugytojos specialybę. Po studijų jauna specialistė pradėjo dirbti Kauno antrojoje ligoninėje. „Man patiko mano profesija, darbas sekėsi gerai, džiaugiausi, kad pasirinkau medikės kelią“, – pasakojo Inga.
Jos planus dirbti Kaune sujaukė vedybos su marijampoliečiu. Šeima apsigyveno Marijampolėje, Inga kurį laiką važinėjo į darbą iš Marijampolės, bet vis labiau ėmė suprasti, kad mediko darbas nesutelpa į nurodytas valandas, o važinėjimas atima brangų laiką. „Teko priimti sprendimą. Pagalvojau: jeigu keisti darbą, tai keisti dabar“.
Taip apsisprendusi medikė pradėjo dirbti Marijampolės ligoninėje. Iš pradžių Nervų ligų skyriuje I. Ragaišienė dirbo bendrosios praktikos slaugytoja, o 2015 metų lapkritį sulaukė pasiūlymo užimti Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus slaugos administratorės pareigas. „Pradžia tikrai buvo nelengva, nors darbo specifiką šiek tiek žinojau, Kaune buvau dirbusi ligoninės Priėmimo skyriuje. Bet visi sunkumai įveikiami, palaipsniui perpratau ir šį darbą“, – pasakojo I. Ragaišienė.
Pandemija atnešė naujų iššūkių
2020-ųjų žiemą Lietuvą užklupusi COVID-19 liga neaplenkė ir Marijampolės ligoninės. Teko ruoštis pandemijos bangai ir visiškai pertvarkyti Priėmimo skyriaus darbą. Pasak I. Ragaišienės, kovo pradžioje skyrius buvo padalintas į dvi zonas: žalią ir oranžinę, vėliau įkurta Karščiavimo klinika. Iš tų pačių darbuotojų papildomoms zonoms reikėjo sudaryti dirbančiųjų pamainą. Savo personalo neužteko, buvo pasitelkta pagalba iš kitų skyrių. Medikai kraustėsi iš vienų patalpų į kitas, nes niekas nežinojo, kaip turi būti. Reikėjo stengtis, kad skyriuje būtų pakankamai medikamentų, apsaugos priemonių. „Visiems išaugo darbo krūvis, bet sunkiausia buvo, kad nežinojome, kas tai per liga, su kuo mes kovojame. Kolektyvas ir dėl savo sveikatos bijojo. Vienas po kito ėmė sirgti ligoninės darbuotojai, kitiems teko izoliuotis, kilo problema, kuo pakeisti turinčius nedarbingumą. Sveikatos apsaugos ministro įsakymai per dieną keisdavosi kelis kartus. Reikėjo spėti reaguoti. Prašiau darbuotojų supratimo, susitelkimo, kalbėjau, kad tik padėdami vieni kitiems, įveiksime iššūkius. Visko buvo. Ir ašarų, guodėme vieni kitus, palaikėme, neskaičiavome darbo valandų. Gerai, kad šeimoje įsigijome augintinį. Vyras juokavo, kad šuniukas priverčia mane grįžti namo, kitaip ir nakvočiau ligoninėje“, – apie tą nelengvą metą pasakojo I. Ragaišienė.
Marijampolės ligoninės vadovas Mantas Čėsna, teikdamas I. Ragaišienės kandidatūrą apdovanojimui, sakė, kad ant slaugos administratorės pečių prasidėjus pandemijai gulė visas Priėmimo skyriaus darbo organizavimas. Inga sugalvojo ir sužymėjo, kaip atskirti ligonių srautus, nuolat tobulino skyriaus darbo organizavimą, kad visiems būtų patogiau, saugiau. Iš savų kabinetų Priėmimo skyriuje buvo įrengtos stebėjimo palatos, kad būtų galima priimti daugiau pacientų.
Tai, kad ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyrius per beveik porą metų trunkančią koronaviruso pandemiją atsilaikė, Inga dėkinga visam personalui. Pasak medikės, gali turėti įvairių vizijų, planų, bet vienas, jeigu tavęs nepalaikys ir nepadės kolektyvas, nieko nenuveiksi. „Šis apdovanojimas ne mano vienos, tai viso Priėmimo skyriaus darbuotojų nuopelnas ir visos ligonės ir įvertinimas“, – sakė moteris.
Per daug karčių žodžių
Medikė neslepia, jų darbą pastaruoju metu labai sunkina, o neretai ir apkartina tai, kad šiuo metu labai pikti pacientai. Pasak I. Ragaišienės, per pirmąją COVID-19 bangą žmonės dar nebuvo tokie, dabar tiesiog įtūžę, pyktį, nerimą išlieja ant Priėmimo skyriaus darbuotojų. „Aišku, klystame ir mes, pasitaiko atvejų, kad ne visada darbuotojai su pacientais būna mandagūs, buvo ir kitokių bėdų, bet tikrai nėra viskas blogai, kaip dabar visuomenėje nušviečiama. Juk mes stengiamės kiek galime padėti, bet privalome atsižvelgti į situaciją, reikalavimus. Tarkime, dėl COVID -19 pandemijos į kitus skyrius ligonį galime iškelti tik sulaukę PGR testo atsakymo, ne visus ligonius galime priimti dėl vietų Vidaus ligų skyriuje trūkumo. Bet Priėmimo skyriuje, jeigu pagalba reikalinga, žmogus ją ir gauna. Specialiai stebėjimo palatose įrengtos šešios lovos. Kartais prarandi pusę dienos, kol susisieki su kitomis šalies ligoninėmis ir susitari, kad priimtų pacientą.“
Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus darbuotojai padėkų sulaukia labai retai, nors būtent nuo šio skyriaus prasideda ligonio gydymo kelias.
Pasak Ingos, medicinos darbuotojai tikrai padaro daug ir gerų darbų, yra išgelbėję nuo mirties ne vieną žmogų, bet visi teigiami aspektai pradingsta dabartinėje pykčio atmosferoje. Atrodo, kad šiandien koneveikti medikus tapo mados reikalu, įpročiu. „Tiek negatyvo gauname, jis smukdo mus morališkai, atrodo neatlaikysi. Vienu metu ir aš jaučiau, kad nebegaliu, turiu trauktis iš darbo. Bet susirenki save, nusiramini. Būna ir gerų dienų. Dirbti tokį darbą – didelė garbė. Didžiuojuosi savo ligonine“, – sako I. Ragaišienė.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
