Kovo pabaigoje sukaks penkeri metai, kai profesorius Liudas Mažylis Vokietijoje, Berlyne, surado Vasario 16-osios akto originalą, kurio buvo ieškoma daug dešimtmečių. Per tą laiką jo gyvenimas gerokai pasikeitė – dabar L. Mažylis yra Europos Parlamento narys ir nuolat keliauja tarp Kauno, Briuselio ir Strasbūro.

Koronaviruso pandemija tą jo kelionių grafiką gerokai pakoregavo, daug posėdžių vyksta nuotoliniu būdu, tačiau darbo 57-erių metų europarlamentaras turi tikrai daug. Neseniai jis lankėsi Marijampolėje, kur kažkada gyveno jo močiutė ir kiti giminaičiai. Tai buvo puiki proga pasidomėti, kaip profesoriaus gyvenimą pakeitė europarlamentaro statusas, kaip jis nuolat mokosi ir tobulėja, kaip atšviežina savo žinių bagažą ir kokiais šaltiniais remiasi mokslinėje ir darbinėje veikloje.

Į Marijampolę – traukiniu

Profesorius į Marijampolę atvyko traukiniu. Pasak jo, skraidyti lėktuvais nelabai mėgsta, visada, jei tik įmanoma, renkasi kelionę geležinkeliu. Pasitinku jį geležinkelio stotyje ir važiuojame į Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejų, kur L. Mažylis neseniai pristatė parodą „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“ – joje eksponuojami Mažylių šeimai į Kauną iš tremties artimųjų siųsti laiškai.

Pakeliui profesoriaus paklausiu, ar jį vis dar atpažįsta žmonės kaip Nepriklausomybės akto suradėją.

– Dabar, kai nešioju kaukę ir skrybėlę, atpažinti mane sunkiau, bet, žinoma, žmonės atpažįsta, ir pirmiausia pagal balsą. Štai praėjusią savaitę ilsėjausi Druskininkuose, ir beplaukiojant sanatorijos baseine prisigretinęs vienas pilietis ėmė piktintis Kinijos veiksmais dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo Lietuvoje. Išklausiau jį, padiskutavome.

Kai pavyko Berlyne surasti Aktą, Lietuvoje buvo daug džiaugsmo, didelis susidomėjimas. Tada per dieną turėdavau po tris ar net keturis susitikimus, kur juose pasakojau apie savo radinį ir visas jo radimo aplinkybes. Išties žinių buvau sukaupęs daug, tad tie pasakojimai nebuvo visiškai vienodi, kaskart paminėdavau kokių nors kitų detalių ar faktų. Tai buvo labai intensyvus mano gyvenimo laikotarpis, ir jis vis dar tęsiasi, – pasakojo svečias.

Iš chemijos – į politologiją

L. Mažylis yra mokslininkas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Nedaugelis žino, kad jis – chemijos mokslų daktaras, habilituotas daktaras vadybos ir administravimo srityje. 1977–1990 metais dirbdamas Lietuvos sveikatos mokslų Kardiologijos institute jis paskelbė daug mokslinių straipsnių chemijos mokslo tema. Prof. L. Mažylis – ir šešių išradimų bendraautoris. 1997 m. jis pradėjo dėstyti Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete, stažavosi Kembridžo universitete.

Kai paklausiau profesoriaus, kaipgi atsitiko, kad jis, būdamas chemiku, tapo politologu, L. Mažylis papasakojo, kad 1990 metais jis buvo išrinktas Kauno savivaldybės tarybos nariu, tuo laikotarpiu taip pat dirbo laikraščio „Kauno laikas“ redaktoriaus pavaduotoju. Kai pasibaigus kadencijai į Tarybą jis nebuvo perrinktas, galvojo grįžti prie chemijos mokslų, bet tada iš kolegų išgirdo, kad yra galimybė pasirinkti politologiją, o istorija jį visada traukė, jis kolekcionavo senovinius atvirukus, pašto ženklus.

– Politologija mane įtraukė ir nepaleido. Tai buvo ir puiki proga įsitikinti, kaip svarbu yra mokytis visą gyvenimą, nuolat atnaujinti žinias ir sugebėjimus. Šis mokslas man padėjo išlaikyti proto aštrumą, leido plėsti požiūrį ir akiratį. Visa tai vėliau ir atvedė prie to, kad Vokietijos užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame archyve pavyko surasti Vasario 16-osios akto originalą.

Mokytis tenka kiekvieną dieną

Pasak profesoriaus, 2019 metais patekus į Europos Parlamentą, vėl teko mokytis iš naujo ir tas mokymasis tebesitęsia kiekvieną dieną. Mokėsi ir anglų kalbos, nors ja galėjo susikalbėti ir anksčiau. Vertėjo posėdžiuose L. Mažyliui nebereikia, nors Lietuvos delegacijoje yra tokių narių, kurie be vertėjo niekaip neapsieina.

– Mano pavyzdys tarsi įrodo, kad gyvenime reikia nebijoti ir radikalių permainų. Aš visą gyvenimą mokausi, ir tai svarbu, nes viskas labai greitai keičiasi, tobulėja technologijos, nors turbūt buvau paskutinis, kuris įsigijo mobilųjį telefoną. Žinoma, reikia pasirinkti ir patikimus informacijos šaltinius, juos atidžiai vertinti. Aš ir kitus raginu kartais klausyti ne proto, o širdies balso, pasirinkti tai, kas patinka ir artima, o jei darbas tampa našta, jį keisti, – sakė L. Mažylis.

Pandemijos metu Europos Parlamento posėdžiai vyksta hibridiniu būdu – dalis europarlamentarų dirba nuotoliniu būdu, kiti – tiesiogiai Briuselyje. Nuotoliniai posėdžiai rengiami labai dažnai, ir Marijampolėje kelias valandas viešėdamas profesorius nuolat gaudavo žinučių į telefoną – pasak jo, vyko Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos narių balsavimas, ar reikėtų dėl Kinijos veiksmų įvairių šalių politikams bei sportininkams boikotuoti vasarį vyksiančias žiemos olimpines žaidynes Pekine.

– Tarp Lietuvos europarlamentarų esu pats vyriausias. Mūsų yra vienuolika, ir visų amžius yra apie 60 metų ir daugiau, tarp kitų šalių europarlamentarų esame turbūt vyriausia delegacija. Mano frakcijoje yra ir tris kartus Italijos premjeru buvęs Silvio Berluskonis, tai jis dar gerokai vyresnis. Kai manęs klausia, ar nepavargstu nuo intensyvaus darbo, atsakau, kad Vinstonas Čerčilis Didžiajai Britanijai vadovavo iki 90 metų, tai man Europos Parlamente dar būtų beveik keturios kadencijos, – šmaikštavo L. Mažylis.

Tiki, kad dar bus naujų atradimų

Pandemija šiek tiek pristabdė intensyvų gyvenimo ritmą – atsirado laiko padirbėti su dokumentais. L. Mažylis 2020 metų sausį apsilankė ir Vatikano archyvuose, kur yra daug su Lietuvos nepriklausomybės byla susijusių dokumentų, dar laukiančių istorikų dėmesio.

Su bendradarbe jam pavyko parengti naują šaltinių leidinį apie Lietuvos pripažinimo laikotarpį, ypač akcentuojant 1918 metų kovo 23-ąją Vokietijos kancleriui įteiktą pranešimą, jog Lietuvos Taryba skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Nors svarbusis dokumentas surastas, profesoriui ramybės neduoda mintis, kad tikrai buvo pasirašytas ir dar vienas Vasario 16-osios akto originalas, kuris iki šiol nesurastas. L. Mažylis gerai žino ir apie šio akto ieškojimus Bielskų sodyboje netoli Marijampolės – knygnešys Vincas Bielskus prieš mirtį tremtyje savo duk-rai užsiminė, jog 1940 metų birželio 15-ąją jo brolis Pijus Bielskus, dirbęs prezidento Antano Smetonos kanceliarijos viršininku, paėmė iš Prezidentūros seifo Nepriklausomybės Aktą ir, atvykęs į tėviškę Balsupiuose, kartu su broliu Vincu jį čia paslėpė.

– Mano žiniomis yra bent dešimt galimų variantų, kur tas antrasis Akto egzempliorius galėjo atsirasti. Viena tokia labai galima trajektorija vestų į Stokholmą, kur jis galėjo atsidurti kartu su kitais dokumentais – iš ten jie vėliau pateko į Kanadą, kur rezidavo Lietuvos ambasadorius Vytautas Jonas Gylys. Po jo ir jo žmonos mirties tie dokumentai atsidūrė Lietuvos diplomato kaimynystėje gyvenusio kanadiečio profesoriaus rūsyje, o pernai jie sugrįžo į Lietuvą, bet dar nėra ištyrinėti ir paskelbti. Tad nauji atradimai dar laukia, – įsitikinęs L. Mažylis.

Algis VAŠKEVIČIUS