Aliuzija šmėstelėjo natūraliai: 35-erių metų bendro (šeimos) gyvenimo sukaktis vadinama koraline. O iš už jūrų marių pas mus atgabentais koralų vėriniais, karoliais jau nuo seno mielai puošėsi merginos Dzūkijoje ir pas mus (sako, čia tie vėriniai buvę prabangesni, daugiau eilių turėję…), būtent koralų vėriniai dabar laikomi ir tautinio šių regionų kostiumo dalimi. Tiesa, Marijampolės kultūros centro senjorų šokių kolektyvo „Sidabra“ moterys puošiasi ne koralų, o gintaro karoliais – vienais už kitus gražesniais. Tačiau tai, kad kolektyvas pažymi būtent 35-erių metų gyvavimo sukaktį, bendrą veiklą, tiek trunkančią, tikrai galima palyginti su didelės šeimos gyvenimo keliu – ir toji metų virtinė iškilo prieš akis kaip vėrinys, kuriame yra visko…
Šventės išvakarėse tai, ko būta per tiek laiko, pabandėme apžvelgti su „Sidabros“ vadove Virginija Sagulina ir seniūnu Večeslavu Agurkiu. Žinia: vien tik išvardinti visus pasirodymus, apdovanojimus – kolektyvui ir atskiriems žmonėms – ilgai užtruktų. O kur dar daugybė kitų, kartais atrodytų ne itin didelių dalykų, be kurių ir ilgametė veikla nebūtų įmanoma? Juk be repeticijų, pasirodymų yra bendros šventės – jubiliejai, senųjų metų palydos ir naujųjų sutiktuvės, Užgavėnių blynai. Ir, žinoma, tos valandos ir dienos, kai tenka su kažkuo atsisveikinti, kažką paguosti…
Tačiau būtina akcentuoti pradžią. Daug kas gal būtų buvę kitaip, jei ne Vida Vėželienė, tuometė šio miesto Mokytojų namų direktorė, kurios pastangų ir aktyvumo dėka naujoje įstaigoje suburti net keli kolektyvai. Mokytojus kvietė dainuoti, šokti, burtis draugėn – buvo 1987-ieji, vyresnieji prisimena, kokios nuotaikos ir nuojautos vyravo. Pirmosios keturios poros, pirmieji tautiniai rūbai (apie „standartą“, kaip dabar, negalvota: džiaugtasi tuo, ką pavyko įsigyti), pirmieji vadovai – Stasys Rušinskas ir Alina Mačiukienė… V. Sagulina šokėjams vadovauja per 30 metų, per tą laiką keitėsi daug kas, taip pat ir kolektyvo globėjai. „Sidabra“ Marijampolės šokėjai oficialiai vadinasi tik nuo 2006-ųjų. Gražus vardas – taip vadinantis ir sidabrinis jubiliejus prieš dešimtmetį pažymėtas – ir nebūtinai jis sietinas su sidabruojančiais dalyvių plaukais…
Ir menamai, ir realiai verčiant metraščio puslapius matosi, koks nesustabdomas laiko bėgsmas ir kaip turime branginti šią dieną. Jau tik geru žodžiu dabartiniai „Sidabros“ žmonės pamini ir kolektyvo įkūrėją, ir pirmuosius vadovus, ir apie tris dešimtis jau iš anapus žvelgiančių buvusių šokėjų… Kita vertus, vadovė džiaugiasi, kad kolektyvas išaugo: mokytojos pasikvietė savo vyrus, atsirado neabejingų šokiui žmonių iš kitur – dabar susirenka ir visa dešimtis porų. Nemažai senbuvių, o ypač smagu, kad Marytė ir Antanas Vitkai dalyvauja nuo pat pradžios. „Energijos, pozityvumo iš mūsų veteranų kiekvienas galime tik pasimokyti“, – sako Virginija Sagulina.
Seniūnas Večeslavas Agurkis, šokantis „Sidabroje“ šešiolika metų, dabar yra ir metraštininkas. Šias pareigas jis perėmė iš Danutės Stankevičienės. „Ji buvo mano mokytoja, šokių vadovė, dalyvavau jai vadovaujant dainų šventėje – o po keturiasdešimties metų abu šokome tame pačiame kolektyve… Gyvenimas kartais labai įdomiai sudėlioja viską“, – sako daug laiko ne tik repeticijoms, bet ir organizacinei veiklai skiriantis pašnekovas. Beje, kolektyvas yra dalyvavęs visose respublikinėse dainų šventėse, nuo gyvavimo pradžios surengta daugiau nei 500 pasirodymų, išmokta ir sušokta per 60 įvairiausių choreografinių kompozicijų. Virginija Sagulina įsitikinusi, kad šokis, kaip meno sritis, labai paveikus energetiškai – ir dalyvaujančiam, ir kitiems, kuriems ta energetika perduodama. Tai suteikia dvasios stiprybės – nekalbant jau apie fizinę (tik prisiminkime, kokie jaunatviški, gražūs šio kolektyvo nariai!).
Pastarieji pora metų „Sidabrai“, kaip ir visiems, buvo kitokie. Tačiau nepabiro, daug bendravo virtualiai, virtualiai dalyvavo ir „Lietuvos“ ansamblio organizuotame konkurse „Šoka Lietuva“, buvo apdovanota diplomu. Vėliau vėl intensyviai dirbo. O anksčiau kur tik nebūta! Pati veiklos pradžia, dažnai su tautinės dainos ansambliu „Lietuvninkas“ (irgi Mokytojų namuose įkurtu), buvo dalyvavimas Sąjūdžio renginiuose, koncertai, lietuvybės nešimas į Punską, Pelesą… Prasidėjo konkursai, festivaliai Lietuvoje: Panevėžyje ir Veliuonoje, Kaune ir Kėdainiuose, Prienuose ir Utenoje, Palangoje – kas dveji metai ar kitokiu „grafiku“ – dalyvavo kur tik kviečiami, dažnai pelnydavo laureatų vardus, nors, kaip sako vadovė, „festivaliuose dalyvaujame negalvodami, kad kiekvieną kartą turime stovėti ant aukščiausio laiptelio – tiesiog nuosekliai dirbame. Bet kai 2021-ųjų lapkritį tapome Lietuvos nacionalinio kultūros centro kas ketveri metai organizuojamo festivalio „Pora už poros“ laureatais, tikrai visi labai džiaugėmės.“
Lietuvišką šokį, muziką (su kitais kolektyvais) „Sidabra“ per eilę metų parodė užsienyje: Lenkijoje ir Italijoje, Turkijoje ir Vengrijoje, Baltarusijoje ir Latvijoje – daug kur vyko ne kartą ar du. Tai, kaip sakė abu pašnekovai, ne tik jų pačių, bet ir savo miesto, šalies, jos kultūros, tautinio kostiumo parodymas kitų šalių žmonėms. O patiems, žinoma, ir pažintis su kitomis kultūromis, istorinėmis vietomis… „Sidabros“ žmonės nesididžiuoja ir mielai dalyvauja visuose savivaldybės valstybiniuose renginiuose, kitose šventėse, koncertuoja Kultūros centro skyriuose, svečiuojasi socialinės globos įstaigose. Jau dabar galvoja apie ateinantį rudenį ir per „Sodo kraitės“ šventę būsiantį (labai tikisi, kad nebus kliūčių) festivalį „Supynėm šokių pynę“. Jį – dabar kas antri metai – organizuoja nuo 2002-ųjų. Kaip minėta, „Sidabra“ jau seniai – vienas Marijampolės kultūros centro kolektyvų, tad visus klausimus čia ir sprendžia. Džiaugiasi, kad gali ir išvažiuoti, ir drabužius atsinaujinti, ir kitokios pagalbos prireikus gauti.
Jau ateinantį šeštadienį, sausio 29-ąją, 16 val., Marijampolės kultūros centre įvyks jubiliejinis koncertas, jame kartu su „Sidabra“ pasirodys dar keli kolektyvai, su kuriais kartu ir koncertuota, ir keliauta, ir džiaugsmais ar rūpesčiais dalintasi.
Nijolė LINIONIENĖ