AD

Vienybė težydi

 

Suvalkų koridorius

Sekite mus:

_____________

Skelbimai, sveikinimai, užuojautos

______________

Iššūkių ir suvaržymų nestokojusiais metais – daug šviesių ir džiugių dalykų

Įprasta, kad metų sandūroje atidžiau žvelgiame į nueinančius metus, analizuojame, kokie jie buvo, ką pozityvaus pavyko nuveikti. Su Marijampolės savivaldybės meru Povilu ISODA kalbamės apie 2021-ųjų Savivaldybės darbus, pasiektus rezultatus, ateities perspektyvas.

– 2021-ieji buvo neeiliniai metai. Pandemija, karantinas, sustabdytas gyvenimas, įtampa šalies viduje ir užsienio politikoje. Kaip šiame kontekste sekėsi Marijampolės savivaldybei?

– 2021-ieji, kaip ir prieš tai buvusieji, tikrai buvo kupini iššūkių ir suvaržymų, tačiau buvo ir daug šviesių, džiugių pasiekimų, įgyvendintų darbų, kuriais norisi pasidžiaugti. Dėkoju visiems, kurie praėjusiais metais buvo kartu, savo sąžiningu darbu stengėsi, kad savivaldybėje gyvenantys žmonės jaustų pokyčius, vykstančius vardan visų mūsų gerovės. Žinau, kad ir šie metai atneš iššūkių ir spręstinų klausimų, tačiau esu tikras: padarysime viską, kad išlaikytume tą pačią kryptį – kelti Marijampolę. Norisi, jog mūsų mieste savo gyvenimus norėtų kurti vis daugiau ir daugiau žmonių.

– 2021-aisiais daug investicijų buvo skirta infrastruktūros gerinimui. Kuo galime pasidžiaugti? Kokių planų turima šiems metams?

– Praėjusiais, kaip ir kiekvienais metais, viešajai infrastruktūrai tvarkyti ir atnaujinti iš tiesų skirtas didelis dėmesys. Buvo tvarkomi šaligatviai, pėsčiųjų ir dviračių takai. Gyventojams prisidėjus Marijampolėje prie daugiabučių gyvenamųjų namų sutvarkyta net dešimt automobilių stovėjimo aikštelių. Į priekį pajudėjo ir sodų bendrijų kelių tvarkymo darbai, atnaujintos „Paparčio“ sodininkų bendrijos gatvės, Šakališkių gatvė Mokolų soduose, šiais metais planuojama remontuoti Ramybės gatvę Tarpučių soduose, taip pat Jovarų gatvę sodų bendrijoje „Jovaras“ ir dar dvi gatves sodų bendrijoje „Piliakalnis“.

Dėmesys buvo skiriamas ir gatvių apšvietimui atnaujinti ne tik mieste, bet ir kaimiškosiose vietovėse. Apšvietimas atnaujintas Sasnavoje, Mokoluose, Puskelniuose ir Patašinėje, o Išlandžių kaime Liudvinavo seniūnijoje įrengtas naujai. Planuojame tęsti šiuos darbus.

Gudeliuose baigti nuotekų sistemų tvarkymo darbai, papildomai nutiesti ir vandens tiekimo tinklai, pastatyta nuotekų valykla. Iš viso šiais metais įrengti septyni vandens gerinimo įrenginiai Barštinėje, Smilgiuose, Daukšiuose, Balsupiuose, Kūlokuose, Vaitiškėse ir Putriškėse. Šiais metais planuojama pastatyti vandens gerinimo įrenginius visose kaimiškose vietovėse, kur UAB „Sūduvos vandenys“ tiekia geriamąjį vandenį.

– Švietimo sistema 2021-aisiais išgyveno nemažai pertvarkų. Kokius svarbiausius pasikeitimus galite paminėti šioje srityje, kas mūsų laukia ateityje?

– Švietimas išlieka vienu svarbiausiu mūsų prioritetu. Pagrindinis siekis – kad visos mūsų savivaldybėje esančios ugdymo įstaigos dirbtų kokybiškai. 2021-aisiais peržiūrėjome ugdymo įstaigose dirbančiųjų etatus ir perteklinius sumažinome. Taip sutaupėme daugiau nei 500 tūkst. Eur, kurie buvo skirti reikalingiems infrastruktūros tvarkymo darbams įstaigose ir, žinoma, algoms didinti. Iš savivaldybės biudžeto skirta lėšų kondicionieriams įsigyti ir sumontuoti. Juos planuojama įrengti darželiuose, kurie veiklą vykdo ir karštuoju metų laiku – vasarą.

Vienas iš itin svarbių pasikeitimų, kuriuo visai netrukus naudosis mokyklinio amžiaus vaikų turintys gyventojai, centralizuota mokinių priėmimo į bendrojo ugdymo mokyklas informacinė sistema. Planuojama, kad ji pradės veikti nuo vasario mėnesio. Tėveliams ši naujovė leis kur kas paprasčiau ir patogiau teikti prašymus priimti pirmokus, penktokus ar devintokus į vieną ar kitą savivaldybės ugdymo įstaigą.

Taip pat planuojama, kad šiais metais Taryboje bus patvirtinta gabių vaikų ir jų mokytojų skatinimo tvarka, kuri šiuo metu jau yra rengiama.

– Kaip besvarstytume, miesto ateitis ir gyvastis priklauso nuo to, ar jis patrauklus čia gyventi ir dirbti, auginti vaikus. Ar Marijampolė patraukli jaunoms šeimoms, ar pastebite, kad savivaldybėje daugėja besikuriančių jaunų šeimų?

– Jau ne kartą įsitikinome, kad Marijampolė, kuri yra regiono centras, tikrai turi ką pasiūlyti, tad ne be reikalo mūsų miestą ilgalaikiam gyvenimui renkasi jaunos šeimos, investicijas ir savo verslų plėtrą planuoja verslininkai, o turistai ir miesto svečiai Sūduvos sostinei negaili gerų žodžių.

Džiugi žinia, kad mūsų savivaldybėje verslininkai planuoja investuoti nuo 300 iki 800 mln. eurų, o tai reiškia ir daugiau darbo vietų. 10 mln. eurų šiais metais skiria Vyriausybė, gauti pinigai numatyti miesto plėtrai. Siekdami, kad šios lėšos būtų panaudotos tikslingai, gyventojus kviečiame siūlyti idėjas, ką būtų galima sutvarkyti, patobulinti ar naujai įrengti savivaldybės teritorijoje.

Aktyviai veiklą planuoja ir Žaliosios politikos formavimo ir įgyvendinimo darbo grupė, kurios siekis – gamtos tausojimas. Be to, planuose – ir Marių salos rekonstrukcija. Sala turėtų pasikeisti neatpažįstamai, tikimės, kad gyventojų ir miesto svečių laisvalaikiui bus sukurtos puikios erdvės.

– Kaip sekėsi įgyvendinti socialinėje srityje keltus tikslus?

– Socialinėje srityje didžiausias pasiekimas – vykdomi paruošiamieji darbai grupinio gyvenimo namų statyboms pradėti. Esame vieni pirmųjų Lietuvoje, įgyvendinantys institucinės globos pertvarką, ir pirmieji, kurie ėmėsi ryžtingų ir būtinų veiksmų, kad visi savivaldybės gyventojai gyventų oriai ir bendruomeniškai. Mūsų mieste turi tilpti visi – ir neįgalieji, ir sveiki. Kalbu ne tik apie namų statybą, bet ir apie žmonių integravimą į bendruomenę, ir visuomenę, apie jiems skirtas veiklas ir kuriamą geresnį rytojų.

Praėjusiais metais Sūduvos gimnazijoje buvo įrengtas liftas neįgaliesiems. Tad mokiniai, turintys judėjimo negalią, gali laisvai judėti gimnazijoje ir nejausti jokių suvaržymų. Keltuvas neįgaliesiems buvo įrengtas ir „Spindulio“ kino teatre.

Įgyvendinant projektą „Darnaus judumo priemonių diegimas Marijampolės mieste“, įrengta penkiolika perėjų, kurios pritaikytos silpnaregiams ir regėjimo negalią turintiems gyventojams. Be to, specialiųjų poreikių turintiems asmenims Marijampolėje pritaikyta dvylika viešojo transporto laukimo paviljonų. Darbus tęsime ir šiais metais.

– Miestas stiprus, jeigu jame stiprus ne tik verslas, bet ir kultūra, sportas. Kokiais kultūros reiškiniais ir darbais 2021-aisiais galėjo pasidžiaugti Marijampolės savivaldybės gyventojai ir svečiai?

– Savivaldybėje vyko daug tradiciniais tapusių renginių, kurių marijampoliečiai ir miesto svečiai laukia kiekvienais metais. Džiugu, kad net ir susidurdami su pandemija, galime lankytis mėgstamuose festivaliuose, klausytis kokybiškos muzikos, stebėti gimstantį meną ir juo grožėtis.

Džiaugiuosi, kad Kultūros centro vykdoma veikla ir jo direktorė įvertinti ir Lietuvos mastu. Visai neseniai direktorė Rima Striaušienė atsiėmė Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimą „Auksinį feniksą“. Sėkmingai gyvuoja ir mūsų teatras. Beje, šio meno gerbėjams turiu gerą žinią – šiais metais turėtų prasidėti Dramos teatro renovacijos darbai, kurių metu planuojama sutvarkyti pastato išorę ir vidų.

2021-ieji pergalių, pripažinimo ir medalių tikrai nepašykštėjo ir mūsų sportininkams. Šiuo metu jau planuojamos investicijos į Sporto centro infrastruktūrą. Pavykus gauti finansavimą centras atgims naujam gyvenimui. Šiais metais Taryba patvirtino atnaujintą sportininkų premijavimo tvarką, kuria vadovaujantis ne tik sporto pasiekimus demonstruojantys atletai, bet ir jų treneriai bus skatinami ir motyvuojami.

– Ko 2022-aisiais tradiciškai palinkėtumėte Marijampolės savivaldybės gyventojams ir sau pačiam?

– Linkiu visiems pozityvumo! Daug kas gyvenime išsisprendžia, jeigu žvelgiame su viltimi ir tikėjimu, kad bus gerai, išspręsime problemas, įveiksime iššūkius, žmonės aplink mus geri ir pozityvūs. Geriau kalbėtis, diskutuoti, nei pyktis ir kariauti. Dirbdami, galvodami, ieškodami, galime daug ką išspręsti ir pasiekti.

Marijampolės savivaldybė turi didžiulį potencialą augti, stiprėti, vystytis, būti puikia vieta dirbti ir gyventi – bet daugiausia tai priklauso nuo mūsų visų susitelkimo, darbo, pastangų ir tikėjimo tuo, ką darome. Tik į priekį – su dar didesniu susitelkimu, atkaklumu ir sąžiningumu kiekvieno iš mūsų darbe!

Sau linkiu šaltų nervų, į viską reaguoti ramiau, daugiau pagalvoti, mažiau karščiuotis, impulsyviai vertinti, įsiklausyti ir rasti laiko, dėmesio aplink esantiems komandos nariams, bičiuliams, visiems, kurie kartu daro didelius darbus.

Loreta TUMELIENĖ

Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...

 

Galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.