Vienybė težydi

 

Suvalkų koridorius

Sekite mus:

_____________

Skelbimai, sveikinimai, užuojautos

______________

Rūtos virtuvėje – indiškų prieskonių karalystė

Praėjusį savaitgalį maloniai pabendravome su bičiule, kuri jau 12 metų gyvena Londone. Rūtai, ištekėjusiai už indų tautybės vyro, lietuvišką gyvenimo būdą bei mitybos įpročius teko pakoreguoti. Tačiau ir sutuoktiniui Arvindui teko pratintis prie lietuviškų cepelinų bei šaltibarščių. Kaip abiem sekėsi – šiame rašinyje.

Daiva KLIMAVIČIENĖ

Ne tik druska ir pipirai

Niekada neplanavusi emigruoti, tvirtai Lietuvoje šaknis įleidusi bei čia du vaikus užauginusi Rūta, kaip gyvenime pasitaiko, tapo meilės emigrante. Gydytoja odontologė ketino steigti savo kabinetą, bet atvykusi į svetimą šalį iš pradžių nusprendė adaptuotis Londone, o paskui – kaip pavyks. Tačiau netikėtai atrado kitų širdžiai mielų veiklų. Bet apie tai – kada nors vėliau. Šį kartą – apie tai, kaip cepelinų ir raugintų kopūstų šalies žmogui sekėsi pripratinti skrandį prie kitokio – gausiai prieskoniuoto ir aštraus maisto.

– Iš pradžių valgį namuose gamino Arvindas, – pasakojimą pradeda Rūta. – Aš nemokėjau gaminti tokio maisto, prie kurio vyras yra pratęs. Bet pamažu mokiausi. Išmokau greitai.

Moteris prisipažįsta: neskanus jai buvo tas indiškas maistas, prieskonių tokia gausybė! Juk mes, lietuviai, geriausiai draugaujame su druska ir pipirais. Na, dar krapus ar čiobrelius į kompaniją kai kada priimame. O čia – prieskonių karalystė!

Su Rūta bendraujame internetu, ji man rodo savo virtuvės spinteles – jos pilnutėlės pačių įvairiausių prieskonių. Kai kurie pavadinimai pažįstami, kai kurie – nei matyti, nei girdėti.

Į klausimą, ar visą gausybę dėžutėse, spintelėse esančių prieskonių ir pamėgusi, Rūta papurto galvą – tikrai ne. Anksčiau nebuvo pratusi prie kumino skonio. O kalendrą iki šiol vartoja tik miltelių pavidalu – šviežios taip ir nepamėgo.

Rūtai ir jos sutuoktiniui Arvindui priimtina ir indų, ir lietuviška virtuvės.

„Taip reikia“

Rūta daug kartų yra buvusi Indijoje pas vyro giminaičius, stebėjusi, kaip jie gamina maistą, mokiusis iš jų. Iš pradžių ją stebino, kad indai maistą ima rankomis, ne šaukštu ar šakute. Tiesa, kai lankosi indų restoranuose, jai, europietei, visada paduodamas įrankis maistui. Rūta klaususi vyro, iš kur toks paprotys maistą iš lėkštės visada imti rankomis? Juolab kad Arvindas priklauso aukščiausiai (Braman, t. y. Mokytojų) kastai – pagalvojus, juk galėtų ir šakute bei peiliu naudotis. Tačiau vyras net paaiškinti negali tokio papročio logikos, tad konstatuoja: „Taip reikia“, pridurdamas, kad taip tiesiog skaniau. Galbūt metalas (šakučių, peilių ar šaukštų) pablogina maisto skonį?
Vis tiek, sakau, paaiškink man, Rūta, kaip galima valgyti troškinį rankomis?

Pasirodo – ne taip ir sudėtinga. Indai neapsieina be savo duonos. Ji kiek kitokia nei mūsų lietuviška. Indų duona panaši į blyną – atsiplėšiamas jos gabaliukas ir juo imamas maistas iš lėkštės. O salotas rankomis valgyti visai paprasta, galime pabandyti ir patys.

Maisto gamina tiek, kiek suvalgys

Dar vienas įdomus dalykas indų virtuvėje – maisto gaminama tik tiek, kiek jo reikės vienam kartui pavalgyti. Ši tradicija, sako Rūta, atėjusi iš pačios Indijos tradicijos – dėl karščių pagamintas maistas greitai sugestų. Žinoma, šaldytuvai šiais laikais yra ir Indijoje – gal ne visi juos turi, bet absoliuti dauguma tikrai turi. Tačiau tradicija yra tradicija: gamini tiek, kiek suvalgai. Sakyčiau, labai racionalu ir taupu.

Paklausta, ar prieskonių gausa maiste – taip pat dėl Indijos klimato ypatumų, Rūta atvira: išties šioje šalyje ne visi gyventojai laikosi higienos reikalavimų. O ir oras labai užterštas dulkėmis – ryte atsikėlęs namuose gali rašyti ant palangių, grindų, baldų. Mieste dieną (ir naktį taip pat) neįmanoma išeiti vaikščioti – toks smogas, kad eini tarsi rūke. Mat žemdirbiai, nuėmę derlių, yra pratę deginti tai, kas liko (apie pievų, ražienų deginimą žinome ir Lietuvoje). Teršalai pasiekia miestus, kuriuose ir taip dėl automobilių gausos oras labai prastas. Tikimasi, kad prieskoniai, kurie turi ne tik skonį ir kvapą, bet ir įvairių sveikatinančių savybių, indams padeda išlikti sveikiems.

O kaip cepelinai?

Rūta pasakoja, kad Arvindas nesipriešina nei cepelinams, nei lietuviškiems kotletams, nei šaltibarščiams. Tiesa, kai Rūta pagamina lietuviškus pietus, Arvindas atsidaro savo turtingąsias spinteles ir pasiima čili dribsnių prie cepelinų, kokio nors aštrumyno prie kotletų ar balandėlių.

Užtat atsigerti mielai renkasi anglišką arbatą (su pienu). Jos per dieną gali išgerti nežinia kiek. Kavą pamėgo tik tada, kai šeima nusipirko (tiksliau – tai buvo Rūtos noras) kavos aparatą: pradžioje ji viena gėrė kavą, kol Arvindas neperskaitė rimto mokslinio straipsnio apie kavos naudą sveikatai. Dabar kava yra mėgiamas šeimos gėrimas.

Tai ką gi valgo indai?

Rūta prisipažįsta, kad grįžusi į Lietuvą ji pasigenda maisto skonio – receptoriai jau priprato prie skoningesnio, kvapnesnio maisto nei Lietuvoje. Paklausta, kas jai indų virtuvėje „Nr. 1“ ir „Nr. 2“, paminėjo du patiekalus – vištienos karį ir tokį vegetarišką, ypač skanų bulvių bei žiedinių kopūstų troškinį.
Moteris visai negaili receptų – prašom, gaminkit į sveikatą, nes toks maistas iš tiesų – tik į sveikatą. Pagrindinis dalykas, kurį reikia įsidėmėti gaminant – pirmiausia aliejuje pakepinti prieskonius – taip atsiskleidžia visas jų gėris!

Alu-gobi (bulvių ir žiedinių kopūstų troškinys)

  • Į gilesnį puodą pilame aliejaus ir suberiame kuminą (ne miltelius, bet sėklas), prieskonis netrukus išleidžia malonų kvapą.
  • Supjaustome 3–4 svogūnus kubeliais ir suberiame į aliejų – kepiname ant silpnos ugnies.
  • Didesniais kubeliais supjaustome keletą bulvių ir sudedame į tą patį puodą, kad apkeptų. Puodą uždengiame.
  • Supjaustome gabaliukais žiedinį kopūstą ir sudedame jį prie bulvių. Patariama sudėti du trečdalius, likusius reikės sudėti vėliau.
  • Supjaustome ir sudedame į puodą papriką bei 2–3 pomidorus. Viskas tegul pasitroškina apie 10–15 minučių.
  • Tada sudedame likusį žiedinio kopūsto trečdalį ir vėl uždengiame puodą. Pamaišyti teks dažnokai, kad troškinys neprikibtų prie dugno.
  • Pilame likusius prieskonius: druskos, ciberžolės, indiško prieskonio „Gara masala“ (jo galima nusipirkti ir Lietuvoje), įdedame truputį čili miltelių arba šviežių ar džiovintų čili pipiriukų („bird eye“). Dar kiek paverdame, kad visi ingredientai susidraugautų.
    Viskas!
    Indai šį troškinį valgo su indiška duona čepati arba nanu. Kad būtų dar skaniau, naudoja nedidelį kiekį pagardų (konservuotų „Mixed pickle“, „Green chilli pickle“) ir paprastą natūralų jogurtą.

    Pasigaminti itin skanų vištienos troškinį tereikės kumino sėklų, ciberžolės, juodųjų pipirų, kardamono ir, žinoma, vištienos kario prieskonių „Chicken curry masala“.

Su daržovių troškiniu, sako Arvindas, skanu aštresni pagardai.

Ypatingasis indiškas vištienos karis

Šiam itin skaniam patiekalui reikės vištienos šlaunelių mėsos. Rūta vieną kumpelį pjauna į tris dalis – tai optimalus dydis. Paprastai ji šį patiekalą gamina iš kilogramo vištienos.
Taigi – pradedam gaminti!

  • Supjaustytą vištieną apiberiame druska, vištienos kario prieskoniais („Chicken curry masala“). Paliekame pasimarinuoti.
  • Vėl imame aukštą puodą, pilame aliejų, į jį dedame kumino sėklų ir įmetame kokius 6 gvazdikėlius, įdedame juodųjų pipirų žirnelių, 4–5 kardamonus. Viską pakaitiname.
  • Pasiruošiame trinto imbiero ir česnako – abiejų maždaug po 1 valgomąjį šaukštą. Viską sudedame į aliejų ir pakepiname ant lėtos ugnies, tik stebime, kad česnakas nesudegtų.
  • Imame 4 didelius svogūnus. Juos reikėtų arba stambiai sutarkuoti, arba susmulkinti elektriniu smulkintuvu kartu su pomidorais. Jei neturime šviežių, galime naudoti konservuotus pomidorus savose sultyse, tik reikėtų juos susmulkinti. Svogūnų ir pomidorų masę supilame į puodą. Kaitiname apie 20 minučių viską maišydami.
  • Kol veiksmas vyksta puode, į įkaitintą orkaitę ant skardos sudėkime pasimarinavusią vištieną ir gražiai apskrudinkime ją.
  • Į puodą su padažu įpilkime apie 100 ml vandens ir sudėkime šiuos gražius mėsos gabaliukus, tegul sau troškinasi!
  • Kad patiekalas būtų vertas aukščiausių balų, dedame į puodą kalendros, ciberžolės, kumino sėklų, čili miltelių (arba žalių čiliukų) ir gerą šaukštą „Chicken cury masala“ prieskonių. Pagal skonį – druskos.
    Ir dar apie 30 minučių tegul visi ingredientai lėtai bičiuliaujasi. Nepamirškime nuolat pamaišyti.

Šį vištienos karį Rūta su Arvindu gamino specialiai, kad nuotrauką atsiųstų mums. Skonis, sakė, buvo nuostabus!

Paskanausite ir tikrai pasakysite: „Jau kaip gardu!“.

Indai vištienos karį valgo su Tilda Basmati ryžiais arba su jau minėta indiška duona. Dar pasigamina ir salotų – supjausto žiedeliais rausvuosius svogūnus, deda pusiau perpjautų žaliųjų čili pipiriukų, pomidorų, apšlaksto žaliosios citrinos sultimis.

Skanaus!

Nuotraukos iš asmeninio Rūtos ir Arvindo archyvo

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta

    2016-09-26Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta
    Talentingas kūrėjas, charizmatiška asmenybė Šiuos puslapius skiriame Kazimiero Knoro (1921–2004) atminimui. Tai – Marijampolės pedagogas ir kompozitorius, solistas, chorvedys ir vargonininkas. Įsimintina, charizmatiška asmenybė, palikusi nemenką kūrybinį kraitį. Senosios kartos inteligentas. Tokios asmenybės nenueina užmarštin netgi iškeliavusios anapus… Kazimieras Knoras gimė Žemaitijoje, Telšių rajone, mokėsi tenykštėje gimnazijoje, o vėliau specialiuosius muzikos mokslus tęsė Klaipėdoje. Vos pradėjęs dirbti pasižymėjo kaip puikus pedagogas ir organizatorius. Į tuometinį Kapsuką atvyko 1955-aisiais, dirbo pedagoginėje mokykloje (dabartinė kolegija), vadovavo chorams, šioje srityje pasiekė nemenkų laimėjimų. Puikiai atsiskleidė ir kaip solistas – yra tapęs netgi respublikinio solistų-vokalistų konkurso laureatu (1961 m.). K. Knoras buvo ne tik puikus pedagogas bei ...
  • Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą Marijampolės kolegijoje

    2016-09-26Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą Marijampolės kolegijoje
    Vos atėjusi 1989 metais dirbti į pedagoginę mokyklą Vida Mickuvienė ėmė organizuoti renginius, juos vesti, pamažu į šią veiklą vis labiau įtraukė studentus. Perėmė skaitovų ruošimą, kuris iki šiol vyksta jos vadovaujamoje dabar jau Marijampolės kolegijos raiškiojo žodžio studijoje. 2001 metais V. Mickuvienei buvo pavesta vadovauti vienai grandžiai seniausio pedagoginės mokyklos dainų ir šokių liaudies ansamblio (veikia nuo 1964 m.). Dabar tai – tautinio meno ansamblis „Sūduonėlė“, kuriam ir vardą pati sugalvojo: nuo upeliuko, iš kurio kildinamas ir Sūduvos vardas. Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą, per saviraišką yra labai paveikus, nelieka vien sauso informacijos perteikimo, ji pateikiama su jausmu, su nuotaika. ...
  • Pedagoginės mokyklos patriotai

    2016-09-26Pedagoginės mokyklos patriotai
    Tai Stasė ir Vytautas Alenskai, dabar gyvenantys Klaipėdoje. Stasė Alenskienė – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos geografijos mokytoja ekspertė, o Vytautas Alenskas – Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentas. Abu susiję su buvusia Kapsuko pedagogine mokykla. Vytautas Alenskas 1966–1977 metais Kapsuko pedagoginėje mokykloje dirbo muzikos dėstytoju. Dėstė instrumentinę muziką (fortepijoną ir akordeoną), grojo mokyklos dainų ir šokių liaudies ansamblyje. Tuo laiku ansambliui vadovavo Algis Vitlipas, vėliau apie 30 metų – Frida Lokomina. Repertuaras buvo daugiausia lietuviškas, tik viena kita tarybinė daina įsiterpdavo. V. Alenskas prisimena, kad kolektyvas mokykloje buvo labai stip­rus, siejamas draugiškų, kolegiškų ryšių. Turėta nemažai tradicinių renginių, būdavo pagerbiami ir jubiliatai. Apskritai ...
  • „Mano Lietuva manyje prabudo ir pradėjo kurtis šioje mokykloje“

    2016-09-26„Mano Lietuva manyje prabudo ir pradėjo kurtis šioje mokykloje“
    Savo prisiminimais apie mokslo metus Marijampolės pedagoginėje mokykloje sutiko pasidalinti Saulius Andriuška, Marijampolės marijonų gimnazijos direktorius: „Prisiminus Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą (dabar kolegija), kur mokiausi 1990–1995 m., pirmiausia pagalvoju apie žmones, kurie ten dirbo: R. Klasavičienę, O. Sakalauskienę, A. Uzėlą, I. Šalčiūnienę, A. ir L. Šepkus, O. Dumčiuvienę, L. Leonavičienę ir daug kitų. Pamiršau kai kurias jų perteiktas akademines žinias, kitą informaciją, datas, bet dėstytojų parodyta bendravimo kultūra su studentais, gebėjimas išklausyti ir padėti rasti problemos sprendimą liks atmintyje ir širdyje visam gyvenimui. Dėstytojai ugdė savo pavyzdžiu. Manau, kad svarbu kalbėti apie tuos žmones, kurie mus ugdė ir kūrė. Klasės auklėtoja ...
  • Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos

    2016-09-26Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos
    Aleksandra ir Lionginas Šepkai – du lituanistai, kurie pusę amžiaus dirbo pedagoginėje mokykloje – pradžioje Kapsuko, paskui Marijampolės. Aleksandra dėstė lietuvių kalbos dalykus (dirbo iki 1994 m., 50 metų stažas), o Lionginas (dirbo iki 1996 m., 52 m. stažas) dėstė literatūrą, vaikų literatūrą, pedagoginę praktiką ir kt. Garbaus amžiaus sulaukę Aleksandra ir Lionginas Šepkai dažnai matomi miesto kultūros renginiuose. „Normalioje laisvoje valstybėje, kuriai niekas negrasina, nereikia įrodinėti savo tautinių ir valstybingumo teisių, todėl patriotizmo (išorinio, matomo) nedaug. Tie patriotiniai šūkiai suskamba, kai atsiranda priešų“, – tai L. Šepkaus mintis. A. Šepkienė prisimena: „Kai čia pradėjau dirbti, buvo bendra dvasia, aš tik įsiliejau. Nejutau ...
  • Išdalinti apdovanojimai konkurso „Vasara su fotoaparatu“ nugalėtojams

    2016-09-16Išdalinti apdovanojimai konkurso „Vasara su fotoaparatu“ nugalėtojams
    Iš viso šiemet jau tradiciniu tapusiame konkurse sulaukėme 450 nuotraukų. Pirmą kartą jas visas publikavome laikraščio feisbuko paskyroje. Taigi ir nugalėtojai buvo išrinkti du – vieną rinko visi feisbuko lankytojai, kitą – mūsų redakcijos sudaryta komisija.   Antradienį buvo paskelbti nugalėtojai ir įteikti redakcijos įsteigti prizai. Plačiosios visuomenės favorite, feisbuke surinkusi 1665 balsus, tapo Audronės Mikulionienės nuotrauka – paežerės peizažas. Mūsų komisija nugalėtoja išrinko Karolinos Giraitytės nuotrauką, kurioje užfiksuota varliuko ir vaikinuko draugystė. Redakcijos komisijos dar išrinkti šie nominantai: Vaidas Karpavičius, Aldona Rauluševičienė, Viktorija Burinskaitė, Vaida Kelerytė-Burokienė, Neringa Lesetė, Austėja Kuršvietytė, Vilma Grinevičienė, Akvelina Paškauskienė, kurių darbai išsiskyrė iš kitų savo kokybe ...
  • Ir šiemet mokamus būrelius kompensuos krepšelis

    2016-09-15Ir šiemet mokamus būrelius kompensuos krepšelis
    Prasidėjus naujiems mokslo metams tėvams pravartu pagalvoti, kuo jų atžala užsiims po pamokų – lankys šokio užsiėmimus, patriotinio ugdymo būrelį, o gal lavins viešojo kalbėjimo įgūdžius. Šiemet, kaip ir pernai, būreliams skiriamas neformaliojo vaikų švietimo krepšelis, o pasirinkimas – dar gausesnis. Tik norintiems pasinaudoti krepšeliu reikėtų suskubti – pasirašyti sutartis su finansuojamų būrelių organizatoriais reikia iki savivaldybės nustatytos datos.     Išaugo pasirinkimas  Neformaliojo vaikų švietimo veikloms nuo 2015 m. spalio 1 d. skiriamas tikslinis valstybės finansavimas bus tęsiamas ir šiais mokslo metais. Pernai krepšeliu naudojosi 58 tūkst. šalies mokinių, buvo finansuojama per 2000 būrelių. „Krepšelis ypač pateisino lūkesčius regionuose, kur iki tol nebuvo didelės ...
  • Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai…

    2016-08-29Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai...
    Kasmet prieš Vėlines simbolinį generolo A. Gustaičio kapą senosiose Marijampolės kapinėse aplanko Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų atstovai, padeda gėlių, uždega žvakę, nes tikrojo generolo kapo neturima.   Artėjant aviacijos šimtmečiui Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų viešųjų ryšių vyr. specialistas Gintautas Deksnys ruošiasi išleisti knygą apie aviacijos istoriją „Praeities laiškai“. Joje bus laiškas ir generolui Antanui Gustaičiui. „Marijampolė turėtų dar daugiau dėmesio skirti aviacijai, nes šis kraštas padovanojo daugiausia lakūnų. Tai didelis indėlis besivystančiai aviacijai“, – sakė Gintautas Deksnys. Iš tiesų Marijampolėje aviacijos tradicijos gilios, pasekėjų ir šiandien daug. Lakūno bandytojo, kosmonauto tyrėjo Rimanto Stankevičiaus vardą šiandien žino daugelis marijampoliečių. Jis – vienintelis ...
  • Atgaivino tėviškę

    2016-08-29Atgaivino tėviškę
    Maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“ susikūrusios iniciatyvinės grupės, kuri rūpinosi Antano Gustaičio tėviškės sutvarkymu ir atstatymu, entuziastas Vidmantas Kačergis ir šiandien prisimena, kaip prasidėjo jo pažintis su Antano Gustaičio gyvenimo istorija. „1980 metais Obelinėje dalino sklypus kolektyviniams sodams. Gavo sklypą ir mūsų šeima. Apie tai, kad netoliese yra Antano Gustaičio tėviškė, apie jį patį, nieko nežinojome. Tik to sklypo niekam neskyrė. Buvo likę medžiai ir sodas“, – pasakojo Marijampolėje gyvenantis Vidmantas Kačergis. Tuo metu jis dirbo maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“. 1987 metais, vienos komandiruotės Maskvoje metu, jis susipažino su Alytuje gyvenančiu kolega Vytu Burinsku, kuris kilęs iš Padovinio. Draugystė nenutrūko. V. ...
  • Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas

    2016-08-29Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas
    Konstruktorius, brigados generolas Antanas Gustaitis. Marijampolės regiono gyventojai pagrįstai didžiuojasi iš jos apylinkių kilusiais ne tik meno, kultūros veikėjais, kalbininkais, bet ir aviatoriais. Sasnavos seniūnijoje gimęs ypatingų gabumų ir reto konstruktoriaus talento žmogus, palikęs gilius savo darbo pėdsakus prieškario Lietuvos karo aviacijoje – lėktuvų ANBO konstruktorius Antanas Gustaitis. Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas, aviakonstruktorius, 9 lėktuvų ANBO projektų autorius, aukštojo aviacijos mokslo Lietuvoje iniciatorius. Karo aviacijos mokyklos, Vytauto Didžiojo universiteto aviacijos katedros dėstytojas. Tai tik keletas eilučių iš Antano Gustaičio biografijos. Iš tiesų jo vaidmuo Lietuvos aviacijoje neišmatuojamas. Iškilios asmenybės žmogui teko tragiškas likimas: ketinęs pasitraukti iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, ...
  • Sodybos tuščios nestovi

    2016-08-29
    Tai – irgi apie Plutiškes. Paklausti apie situaciją miestelyje pašnekovai pasidžiaugė, kad čia, skirtingai nei daugelyje kitų panašių vietų, vyksmo ir gyvybės daug. „Pas mus sodybos tuščios nestovi: jei tik atsiranda kokia, jau, žiūrėk, kas nors kuriasi. Tai kieno vaikai grįžta į tėvų ar senelių namus – vieni visam laikui, kiti labiau tik vasaromis gyvena, kitus namus nuperka kas iš šalies, ir laukuose naujus namus statosi… Žiūrėkite: įsikūrė du operos solistai – irgi pavyzdys. Žmonės kiemus, aplinką gražiai tvarko, bendruomenė aktyviai dirba.“ Pliusas ir tai, kad čia yra ir gerą vardą turi gimnazija, su kurios kolektyvu visada randama bendra kalba. Moksleivių ...
  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...

 

Galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.