Praėjusį savaitgalį maloniai pabendravome su bičiule, kuri jau 12 metų gyvena Londone. Rūtai, ištekėjusiai už indų tautybės vyro, lietuvišką gyvenimo būdą bei mitybos įpročius teko pakoreguoti. Tačiau ir sutuoktiniui Arvindui teko pratintis prie lietuviškų cepelinų bei šaltibarščių. Kaip abiem sekėsi – šiame rašinyje.

Daiva KLIMAVIČIENĖ

Ne tik druska ir pipirai

Niekada neplanavusi emigruoti, tvirtai Lietuvoje šaknis įleidusi bei čia du vaikus užauginusi Rūta, kaip gyvenime pasitaiko, tapo meilės emigrante. Gydytoja odontologė ketino steigti savo kabinetą, bet atvykusi į svetimą šalį iš pradžių nusprendė adaptuotis Londone, o paskui – kaip pavyks. Tačiau netikėtai atrado kitų širdžiai mielų veiklų. Bet apie tai – kada nors vėliau. Šį kartą – apie tai, kaip cepelinų ir raugintų kopūstų šalies žmogui sekėsi pripratinti skrandį prie kitokio – gausiai prieskoniuoto ir aštraus maisto.

– Iš pradžių valgį namuose gamino Arvindas, – pasakojimą pradeda Rūta. – Aš nemokėjau gaminti tokio maisto, prie kurio vyras yra pratęs. Bet pamažu mokiausi. Išmokau greitai.

Moteris prisipažįsta: neskanus jai buvo tas indiškas maistas, prieskonių tokia gausybė! Juk mes, lietuviai, geriausiai draugaujame su druska ir pipirais. Na, dar krapus ar čiobrelius į kompaniją kai kada priimame. O čia – prieskonių karalystė!

Su Rūta bendraujame internetu, ji man rodo savo virtuvės spinteles – jos pilnutėlės pačių įvairiausių prieskonių. Kai kurie pavadinimai pažįstami, kai kurie – nei matyti, nei girdėti.

Į klausimą, ar visą gausybę dėžutėse, spintelėse esančių prieskonių ir pamėgusi, Rūta papurto galvą – tikrai ne. Anksčiau nebuvo pratusi prie kumino skonio. O kalendrą iki šiol vartoja tik miltelių pavidalu – šviežios taip ir nepamėgo.

Rūtai ir jos sutuoktiniui Arvindui priimtina ir indų, ir lietuviška virtuvės.

„Taip reikia“

Rūta daug kartų yra buvusi Indijoje pas vyro giminaičius, stebėjusi, kaip jie gamina maistą, mokiusis iš jų. Iš pradžių ją stebino, kad indai maistą ima rankomis, ne šaukštu ar šakute. Tiesa, kai lankosi indų restoranuose, jai, europietei, visada paduodamas įrankis maistui. Rūta klaususi vyro, iš kur toks paprotys maistą iš lėkštės visada imti rankomis? Juolab kad Arvindas priklauso aukščiausiai (Braman, t. y. Mokytojų) kastai – pagalvojus, juk galėtų ir šakute bei peiliu naudotis. Tačiau vyras net paaiškinti negali tokio papročio logikos, tad konstatuoja: „Taip reikia“, pridurdamas, kad taip tiesiog skaniau. Galbūt metalas (šakučių, peilių ar šaukštų) pablogina maisto skonį?
Vis tiek, sakau, paaiškink man, Rūta, kaip galima valgyti troškinį rankomis?

Pasirodo – ne taip ir sudėtinga. Indai neapsieina be savo duonos. Ji kiek kitokia nei mūsų lietuviška. Indų duona panaši į blyną – atsiplėšiamas jos gabaliukas ir juo imamas maistas iš lėkštės. O salotas rankomis valgyti visai paprasta, galime pabandyti ir patys.

Maisto gamina tiek, kiek suvalgys

Dar vienas įdomus dalykas indų virtuvėje – maisto gaminama tik tiek, kiek jo reikės vienam kartui pavalgyti. Ši tradicija, sako Rūta, atėjusi iš pačios Indijos tradicijos – dėl karščių pagamintas maistas greitai sugestų. Žinoma, šaldytuvai šiais laikais yra ir Indijoje – gal ne visi juos turi, bet absoliuti dauguma tikrai turi. Tačiau tradicija yra tradicija: gamini tiek, kiek suvalgai. Sakyčiau, labai racionalu ir taupu.

Paklausta, ar prieskonių gausa maiste – taip pat dėl Indijos klimato ypatumų, Rūta atvira: išties šioje šalyje ne visi gyventojai laikosi higienos reikalavimų. O ir oras labai užterštas dulkėmis – ryte atsikėlęs namuose gali rašyti ant palangių, grindų, baldų. Mieste dieną (ir naktį taip pat) neįmanoma išeiti vaikščioti – toks smogas, kad eini tarsi rūke. Mat žemdirbiai, nuėmę derlių, yra pratę deginti tai, kas liko (apie pievų, ražienų deginimą žinome ir Lietuvoje). Teršalai pasiekia miestus, kuriuose ir taip dėl automobilių gausos oras labai prastas. Tikimasi, kad prieskoniai, kurie turi ne tik skonį ir kvapą, bet ir įvairių sveikatinančių savybių, indams padeda išlikti sveikiems.

O kaip cepelinai?

Rūta pasakoja, kad Arvindas nesipriešina nei cepelinams, nei lietuviškiems kotletams, nei šaltibarščiams. Tiesa, kai Rūta pagamina lietuviškus pietus, Arvindas atsidaro savo turtingąsias spinteles ir pasiima čili dribsnių prie cepelinų, kokio nors aštrumyno prie kotletų ar balandėlių.

Užtat atsigerti mielai renkasi anglišką arbatą (su pienu). Jos per dieną gali išgerti nežinia kiek. Kavą pamėgo tik tada, kai šeima nusipirko (tiksliau – tai buvo Rūtos noras) kavos aparatą: pradžioje ji viena gėrė kavą, kol Arvindas neperskaitė rimto mokslinio straipsnio apie kavos naudą sveikatai. Dabar kava yra mėgiamas šeimos gėrimas.

Tai ką gi valgo indai?

Rūta prisipažįsta, kad grįžusi į Lietuvą ji pasigenda maisto skonio – receptoriai jau priprato prie skoningesnio, kvapnesnio maisto nei Lietuvoje. Paklausta, kas jai indų virtuvėje „Nr. 1“ ir „Nr. 2“, paminėjo du patiekalus – vištienos karį ir tokį vegetarišką, ypač skanų bulvių bei žiedinių kopūstų troškinį.
Moteris visai negaili receptų – prašom, gaminkit į sveikatą, nes toks maistas iš tiesų – tik į sveikatą. Pagrindinis dalykas, kurį reikia įsidėmėti gaminant – pirmiausia aliejuje pakepinti prieskonius – taip atsiskleidžia visas jų gėris!

Alu-gobi (bulvių ir žiedinių kopūstų troškinys)

• Į gilesnį puodą pilame aliejaus ir suberiame kuminą (ne miltelius, bet sėklas), prieskonis netrukus išleidžia malonų kvapą.
• Supjaustome 3–4 svogūnus kubeliais ir suberiame į aliejų – kepiname ant silpnos ugnies.
• Didesniais kubeliais supjaustome keletą bulvių ir sudedame į tą patį puodą, kad apkeptų. Puodą uždengiame.
• Supjaustome gabaliukais žiedinį kopūstą ir sudedame jį prie bulvių. Patariama sudėti du trečdalius, likusius reikės sudėti vėliau.
• Supjaustome ir sudedame į puodą papriką bei 2–3 pomidorus. Viskas tegul pasitroškina apie 10–15 minučių.
• Tada sudedame likusį žiedinio kopūsto trečdalį ir vėl uždengiame puodą. Pamaišyti teks dažnokai, kad troškinys neprikibtų prie dugno.
• Pilame likusius prieskonius: druskos, ciberžolės, indiško prieskonio „Gara masala“ (jo galima nusipirkti ir Lietuvoje), įdedame truputį čili miltelių arba šviežių ar džiovintų čili pipiriukų („bird eye“). Dar kiek paverdame, kad visi ingredientai susidraugautų.
  Viskas!
  Indai šį troškinį valgo su indiška duona čepati arba nanu. Kad būtų dar skaniau, naudoja nedidelį kiekį pagardų (konservuotų „Mixed pickle“, „Green chilli pickle“) ir paprastą natūralų jogurtą.
  

  Pasigaminti itin skanų vištienos troškinį tereikės kumino sėklų, ciberžolės, juodųjų pipirų, kardamono ir, žinoma, vištienos kario prieskonių „Chicken curry masala“.

Su daržovių troškiniu, sako Arvindas, skanu aštresni pagardai.

Ypatingasis indiškas vištienos karis

Šiam itin skaniam patiekalui reikės vištienos šlaunelių mėsos. Rūta vieną kumpelį pjauna į tris dalis – tai optimalus dydis. Paprastai ji šį patiekalą gamina iš kilogramo vištienos.
Taigi – pradedam gaminti!

• Supjaustytą vištieną apiberiame druska, vištienos kario prieskoniais („Chicken curry masala“). Paliekame pasimarinuoti.
• Vėl imame aukštą puodą, pilame aliejų, į jį dedame kumino sėklų ir įmetame kokius 6 gvazdikėlius, įdedame juodųjų pipirų žirnelių, 4–5 kardamonus. Viską pakaitiname.
• Pasiruošiame trinto imbiero ir česnako – abiejų maždaug po 1 valgomąjį šaukštą. Viską sudedame į aliejų ir pakepiname ant lėtos ugnies, tik stebime, kad česnakas nesudegtų.
• Imame 4 didelius svogūnus. Juos reikėtų arba stambiai sutarkuoti, arba susmulkinti elektriniu smulkintuvu kartu su pomidorais. Jei neturime šviežių, galime naudoti konservuotus pomidorus savose sultyse, tik reikėtų juos susmulkinti. Svogūnų ir pomidorų masę supilame į puodą. Kaitiname apie 20 minučių viską maišydami.
• Kol veiksmas vyksta puode, į įkaitintą orkaitę ant skardos sudėkime pasimarinavusią vištieną ir gražiai apskrudinkime ją.
• Į puodą su padažu įpilkime apie 100 ml vandens ir sudėkime šiuos gražius mėsos gabaliukus, tegul sau troškinasi!
• Kad patiekalas būtų vertas aukščiausių balų, dedame į puodą kalendros, ciberžolės, kumino sėklų, čili miltelių (arba žalių čiliukų) ir gerą šaukštą „Chicken cury masala“ prieskonių. Pagal skonį – druskos.
  Ir dar apie 30 minučių tegul visi ingredientai lėtai bičiuliaujasi. Nepamirškime nuolat pamaišyti.

Šį vištienos karį Rūta su Arvindu gamino specialiai, kad nuotrauką atsiųstų mums. Skonis, sakė, buvo nuostabus!

Paskanausite ir tikrai pasakysite: „Jau kaip gardu!“.

Indai vištienos karį valgo su Tilda Basmati ryžiais arba su jau minėta indiška duona. Dar pasigamina ir salotų – supjausto žiedeliais rausvuosius svogūnus, deda pusiau perpjautų žaliųjų čili pipiriukų, pomidorų, apšlaksto žaliosios citrinos sultimis.

Skanaus!

Nuotraukos iš asmeninio Rūtos ir Arvindo archyvo