Negirdėtas vardas? Beveik visiems – tikrai taip. O tai yra, kaip rašoma oficialiuose šaltiniuose, „vienas įdomiausių ir talentingiausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Mažosios Lietuvos menininkų – pirmasis šio krašto lietuvių kilmės vokiečių kompozitorius, pianistas, pedagogas. (…) Jo įvairių žanrų kūriniuose ryškiai atsiskleidė Rytų Prūsijos tematika, Mažosios Lietuvos vaizdai, patriotizmo kupini jausmai.“ Tuo įsitikinti dabar jau galime pasiklausę kūrinių, įrašytų dvigubame albume „Aus Litauen“ („Iš Lietuvos“). Albumo leidėjas – VšĮ „Sambalsiai“.

Paskatino ieškoti

Marijampolietis Darius Klišys (atlikėjas, kompozitorius, pedagogas) ne ką daugiau informacijos sako atsitiktinai radęs, bevartydamas prieš keletą dešimtmečių išleistą leidinį apie Mažąją Lietuvą. Suintrigavo nesuvokietinta lietuviška kompozitoriaus pavardė – Maksas Lauriškus (Max Laurischkus), tai, kad 1876 metais gimęs Įsrutyje (dabar Černiachovskas Kaliningrado srityje) – taigi visai šalia, kad pristatomas kaip ryškus kūrėjas, o nieko apie jį nežinota…

Darius Klišys, kurį daug kas žino kaip birbynės virtuozą, imasi ypač įdomių ir sudėtingų projektų. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Pradėjus domėtis pasirodė, kad informacijos gausa netrykšta ir internetas – tad teko ieškoti kitų kelių ir šaltinių. Iš paveikslo, kuris pamažu susidėliojo iš įvairių dalelių, tapo aišku, kad iš tiesų tai buvo to meto gabus ir aktyvus, novatoriškas muzikos kūrėjas bei atlikėjas, o svarbiausia – jo kūryba niekur nedingusi. Kone šimtmetį visų kūrinių natos, išleistos Berlyne, Hamburge, Leipcige, pragulėjo Berlyno nacionalinėje bibliotekoje. Kodėl tie kūriniai nebuvo atliekami, įrašomi – nežinia. Tad minėtas albumas – pirmasis, kuriame taip plačiai pateikta M. Lauriškaus kūryba.
– Įrašyta visa fisharmonijai skirta kūryba, beveik viskas – mediniams pučiamiesiems inst-rumentas, taip pat fortepijoniniai kūriniai, – džiaugėsi Darius Klišys, maždaug prieš metus ėmęsis sudėtingo darbo (galėtume sakyti – misijos). – Tai tikrai didis kompozitorius bei, kaip paaiškėjo iš rastos informacijos, buvo atlikėjas-virtuozas. Gaila, kad jo gyvenimas nebuvo ilgas – mirė 1929 metais, dar būtų galėjęs daug nuveikti…

Kūryboje daug lietuviškų atspalvių…

Albumas vadinasi „Iš Lietuvos“ – ir tai nėra specialiai pritemptas (norint suintriguoti) dalykas. Taip vadinasi vienas gražiausių šio žanro kūrinių: 1910 metais parašyta siuita medinių pučiamųjų kvintetui. Visos penkios jos dalys atliepia šiam pavadinimui: „Apie šalį ir jos žmones“, „Vakaro atmosfera“, „Daina“, „Kaimo serenada“, „Metturgis“.

Kaip albumo įžanginiame tekste rašo muzikologė Gaja Klišytė, remdamasi patikimais šaltiniais, Įsrutyje gimęs M. Lauriškus anksti ėmė muzikuoti, baigęs gimnaziją įstojo į aukštąją Berlyno muzikos akademiją, 1897 metais baigė muzikos kompozicijos studijas ir ten pat dirbo. „Nuosekliai įsisavinta vokiškoji muzikos mokykla, ilgi gyvenimo metai Berlyno kultūrinėje aplinkoje neabejotinai jį daro vokiečių kompozitoriumi, tačiau jo kūryboje įvairiais aspektais atsiskleidžia ir nuolatos išryškėja bei aiškiai juntama Prūsijos lietuvio tautinė prigimtis.“

Apie tai, kad kompozitorius ne viename kūrinių plėtoja savo gimtojo krašto temas, buvo rašoma ir to meto Vokietijos spaudoje apžvelgiant dar jauno kompozitoriaus kūrybą. Nors ne vieno kūrinio pavadinime skamba užuominų apie Lietuvą, dar labiau ilgesys, noras neužmiršti savo šaknų išryškėja pačioje muzikoje – temų vystyme, melodikoje. Apie kamerinį kūrinį „Svajonės prie Kuršių marių“ pats autorius 1926 metais rašė: „Aš kuriu tik absoliučią, tik nevaizduojančią muziką. Bet visuose mano darbuose pasirodo rytprūsis, kuriuo aš esu ir visada juo liksiu. Mano kūriniuose dažnai pasikartojančios barkarolės ir elegijos atsirado iš patirtų įspūdžių prie Kuršių marių. Net kiek skurdoka, melancholiška Rytprūsių gamta atsispindi mano muzikoje“.

Pasak Dariaus Klišio, lietuvių kilmės menininkų yra buvę ir tebėra daugelyje kraštų, tačiau reto jų kūryboje „tiek daug Lietuvos… Jis lyginamas net su Sibelijumi ir kitais, kurie rėmėsi savo liaudies, tautos paveldu, palikimu. Man pačiam jo muzika labai patinka, atrodo nostalgiška ir, kas svarbu, novatoriška tiems laikams. Tarp romantizmo ir modernizmo.“

„Buvo nelengva, bet vertėjo“

Darius Klišys jau yra „nėręs“ ne į vieną sudėtingą, bet būtinai įdomią, netradicinę muzikos projektų gelmę. Ši buvo dar kitokia daugeliu aspektų. Susirinkti reikiamą informaciją, įsigyti natas iš minėtos Berlyno bibliotekos buvo tik pradžia. Dviejose plokštelėse – per pusantros valandos muzikos, daugybė kūrinių, atliktų skirtingais instrumentais, su įvairios sudėties ansambliais. Nelabai ką apie tokias veiklas žinantiems tai atrodo net nelabai realu (o be viso kito – dar ir pandemijos viražai, griovę planus ir susitarimus), nes dirbo kelių šalių atlikėjai. „Tai tikrai didelis ir brangus projektas – labai džiaugiuosi, kad Lietuvos kultūros taryba, iš kurios ir gavome rėmimą, pastaruoju metu vis labiau atkreipia dėmesį į tai, kas vyksta regionuose, kuo jie gyvena ir ką daro ten gyvenantys kultūrai neabejingi žmonės“.

Didelio ir nelengvo darbo rezultatas – dovana vertinantiems ir šiandienos, ir praeities kūrėjus.

Albumas buvo įrašinėjamas trijuose Vokietijos miestuose, dalyvavo ir Lietuvos, ir Vokietijos atlikėjai. Maksas Lauriškus nemažai kūrinių parašė fisharmonijai. Pašnekovas sako, kad čia ne tas instrumentas, kokį dažnai suvokiame kaip bažnytinį (esame jų ir matę) – „ant bangos“ toje epochoje buvo koncertinės fisharmonijos: plataus diapazono, tarytum to meto sintezatorius… Tai buvo moderni muzika. Dabar tokių instrumentų pasaulyje likę gal dvi dešimtys – nei Lietuvoje, nei Lenkijoje tokio nėra. Kristofas Lamas įrašė ir solinių kūrinių, muzikavo kartu su kitais atlikėjais, taip pat parengė tekstą apie fisharmoniją M. Lauriškaus kūryboje…

…Dar viena kūrybinė kelionė?

Pasirodo, tai ne tik idėja, bet ir konkretus darbas, konkretūs horizontai – nors ir tolimi. Prisimenate? Praėjusią vasarą dideliame projekte dalyvavo menininkas ir mokslininkas Audrius Plioplys iš Čikagos, matėme nemažai jo kūrybos. Neseniai jis pasidalijo informacija, kad kuria bendrą projektą su Dariumi Klišiu. Bekalbant apie albumą, buvo proga pasitikslinti. Tikrai.

– Kai dalyvavau A. Plioplio parodos „Sibiro sielos“ atidaryme, man ji padarė stiprų įspūdį: patiko ir idėja, ir pavadinimas, ir vizualizacija – įsivaizdavau čia skambančią muziką, – užklaustas patvirtino muzikas. – Kreipiausi į autorių – ar nenorėtų vaizdo sujungti su muzika, jam ši idėja patiko. Pietų Afrikos Respublikoje vyks elektroninės muzikos festivalis: mes jau įtraukti į programą. Tai bus apie pusės valandos muzikos ir vaizdų projektas, taip pat mano pranešimas apie birbynės integravimą į elektroninę muziką. Būtų puiku, jei visa tai galėtų įvykti gyvai…

…Štai taip. Koks begaliniai platus ir turtingas mūsų kultūros (kūrybos plačiausia prasme) laukas. Tereikia neabejingų ir netinginčių dirbti.