Praėjusį penktadienį Marijampolės dramos teatre surengtas tradicinis, jau ne pirmus metus organizuojamas Sūduvos dienos paminėjimas, o jo metu paskelbta ir Sūduvos metų pradžia. Renginį organizavo Marijampoliečių bendrija, vadovaujama Gintaro Skamaročiaus, ir Etninės kultūros globos taryba.
Renginio pradžioje G. Skamaročius, kuris yra ir Etninės kultūros globos tarybos specialistas Sūduvos krašte, perskaitė Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimą minėjimo dalyviams. Šiame sveikinime Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos galia glūdi jos žmonėse, taip pat dėkojo už tai, jog yra tęsiamos ir puoselėjamos krašto tradicijos. G. Nausėda linkėjo, kad šie Sūduvos metai dar labiau sutelktų ir įkvėptų Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius kraštiečius.
Seimo narys Andrius Vyšniauskas džiaugėsi, kad į renginį atvyko ne tik marijampoliečiai, bet ir nemažas būrys dalyvių iš kitų regionų. Jis pabrėžė, jog Sūduvos metai yra labai reikšmingas įvykis, kuriuo siekiama visai šaliai parodyti, kokį svarbų regioną mes turime. „Nuo pat prieš 600 metų pasirašytos Melno taikos sutarties šis regionas tapo Lietuvos vartais į Vakarus, o XIX amžiuje jis pirmasis išsivadavo iš baudžiavos ir vėliau tapo tautinio atgimimo lopšiu“, – priminė Seimo narys.
A. Vyšniauskas perskaitė Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen sveikinimą, kuriame ji pabrėžė, jog Sūduvos kraštas padarė labai didelę įtaką Lietuvos kultūrai, lietuvių kalbai, ir linkėjo neblėstančios energijos toliau kuriant ir puoselėjant savo kraštą.
Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkė docentė Dalia Urbanavičienė teigė, jog jau seniai galvota, kaip išskirti ir išgarsinti Sūduvos krašto reikšmę bei svarbą, ir Melno taikos 600 metų sukaktis, kuri yra minima šiemet, tam labai tiko.
D. Urbanavičienė renginyje perskaitė ir pranešimą, kuriame priminė, jog Sūduvos vardas pirmą kartą paminėtas mokslininko Ptolemėjaus dar 150-aisiais metais, nors kiti šaltiniai leidžia minėti dar ankstesnes datas, o kaip kraštas jis paminėtas jau 1231 metais Danijos mokesčių knygoje. Pranešėja kalbėjo ir apie tarmių paplitimą, kėlė kol kas mokslininkų dar neatsakytus klausimus, ar tikrai visa Sūduva virto dykra po kryžiuočių užkariavimų, kokia Sūduvos dalis ir kada priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir kitus.
Docentė nemažai dėmesio savo pranešime skyrė ir krašto pavadinimui. Pasak jos, Suvalkijos pavadinimą lėmė Suvalkų gubernijos egzistavimas 1867–1915 metais. Tarpukariu daug mokslininkų ir kalbininkų siekė sugrąžinti Sūduvos krašto pavadinimą, jis vis labiau įsitvirtino, net didžiausia karo pabėgėlių leidykla buvo pavadinta „Sūduva“/„Sudavija“ (1945–1949 m. veikė Vokietijoje, vėliau – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje).
Sovietmečiu vėl pradėjo įsitvirtinti Suvalkijos pavadinimas, kraštas dažnai vadinamas ir Užnemune. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę Sūduvos vardo įtvirtinimas prasidėjo dar kartą, o 2001 metais įkuriant Etninės kultūros globos tarybos padalinius etnografiniuose regionuose, siekiant kompromiso, buvo patvirtintas Suvalkijos (Sūduvos) regiono pavadinimas.
Pranešėja sakė, kad Sūduvos pavadinimas per pastarąjį dešimtmetį ėmė vis labiau populiarėti tarp regiono gyventojų, Sūduvos vardu pasivadino bendruomenių įkurtos vietos veiklos grupės, įvairios asociacijos, sporto komandos ir klubai, šis pavadinimas naudojamas pristatant regioną oficialiuose kelionių giduose ir pan. Suvalkijos (Sūduvos) regioninė etninės kultūros globos taryba 2013 metų pradžioje pateikė Etninės kultūros globos tarybai ir Aplinkos ministerijai siūlymą įtvirtinti vien Sūduvos pavadinimą, remdamasi tada atlikta apklausa, kurios metu 44 procentai apklaustųjų pasisakė už Sūduvos pavadinimą, 26 proc. – už Suvalkijos, 20 proc. buvo už Suvalkijos (Sūduvos) ir likusi dalis – už Sūduvos (Suvalkijos) pavadinimą.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija teigia, kad ir Suvalkija, ir Sūduva yra taisyklingi vartotini žodžiai, o vardas Sūduva vartotinas daugiausia istoriniame kontekste – tai istorinės srities, kurioje kažkada gyveno sūduviai (jotvingiai ar gal tiksliau – šiauriniai jotvingiai), pagrindinis norminis pavadinimas.
Po šio pranešimo susirinkusieji klausėsi Marijampolės kultūros centro apeiginio dainavimo ansamblio „Dijūta“ atliekamų kūrinių ir tikėjosi išgirsti žinomo mokslininko, archeologo, akademiko, Seimo nario Eugenijaus Jovaišos pranešimą. Deja, dėl pandemijos jis negalėjo atvykti į renginį, tad buvo parodytas pagal jo tyrinėjimus sukurtas animacinis pasakojimas, įdomiai pristatęs jo kasinėjimų atradimus senuosiuose II–III amžiaus baltų genčių kapinynuose Dauglaukiuose, Tauragės rajone.
Renginyje Sūduvos krašto dainas taip pat atliko Marijampolės kultūros centro modernaus folkloro grupė „Balti vėjai“, šio centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Žolynukai“ jaunieji atlikėjai, kurie buvo pasipuošę kostiumais su Sūduvos krašto tautiniais raštais. Marijampolės meno mokyklos merginos scenoje pademonstravo archajinius sūduvių papuošalus – apyrankes, įvairias sages, sąsagas, kurias sukūrė žinomas juvelyras marijampolietis Kazimieras Barišauskas.
Pats G. Skamaročius perskaitė pranešimą, kuriame minėjo, jog baltų gentys, gintaras istoriniuose šaltiniuose yra aprašyti dar gerokai anksčiau, ir mokslininkų, istorikų dar laukia nemažai darbo, renkant medžiagą apie šio krašto istoriją ir praeitį.
Minėjimui baigiantis žodį tarė Seimo narė, darbo grupės, pasiūliusios šiuos metus paskelbti Sūduvos metais, narė Irena Haase, pabrėžusi, kad šiemet turėsime daug svarbių ir reikšmingų renginių šiai datai paminėti. G. Skamaročius renginio režisierei ir vedėjai Vitai Gvazdaitienei įteikė Marijampoliečių bendrijos apdovanojimą, o į sceną su savo vėliavomis žengę įvairių miestelių, seniūnijų atstovai oficialiai paskelbė Sūduvos metų pradžią.
Algis VAŠKEVIČIUS