…reiškia gyventi. Nes būti kitur ar kitaip – jau nebegali. Nes tai, kas patirta (ir kiekvieną ypatingą sekundę prieš žengiant į sceną, prasidedant renginiui ar jam pasibaigus, užkalbinant žmogų ar svaigstant iš saldumo jį išklausius) lieka ilgam. Kita vertus, čia pat – ir kartus pelynų gurkšnis, pramaišiui su saldumu: neretai ir atskirti vieną nuo kito neįmanoma… Tai – lyg nuolat ir vis iš naujo kuriamas paveikslas: su daugybe spalvų ir atspalvių, jau laiko šydu pridengtų vaizdinių ir aštrių, naujumu švytinčių detalių, prasimušusių iš po to šydo – gal dar tik užuominų, kurios laukia savojo (tavo) sprendimo.

Rasa Januškienė įsitikinusi, kad kultūros darbuotojo misija – pakylėti žmogų nuo žemės. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos 

Jei reikėtų suskaičiuoti, kiek per darbo redakcijoje metus būta Kalvarijoje, kiek kartų kalbinta visokiausių žmonių (daugiausia su kultūra susijusių) bei rašyta apie jų darbus, laiko reikėtų daug… Rasa Januškienė, Kalvarijos savivaldybės kultūros centro etninės kultūros specialistė, viena tų, su kuo bendrauta itin daug. Kiek bepamenu kultūrinių vyksmų Kalvarijoje, gal nebuvo tokio, kuriame vienu pirmųjų smuikų nebūtų grojusi Rasa – nebūtinai visiems prieš akis. Dažnai atokiau, nematoma, akylai sekanti tai, kas ir kaip vyksta…

„Inžinieriai yra meniškos prigimties…“

Vis dėlto versdami šio Kultūros centro istorijos puslapius jos vardą sąrašuose rastume nuo 1998 metų. O iki tol? Rasa yra inžinierė-technologė, baigusi buvusį Kauno politechnikos institutą. Tekstilininkė, po studijų dirbusi įmonėse – ir dabartiniame „Vernite“. Tai kaip atsidūrė laive, kuris vadinasi „Kultūra“ ir nuolat visokių vėtrų mėtomas į visas puses? „Daug mano bendramokslių buvo tikrai meniškos prigimties, ne vienas po studijų pasirinko su menais susijusią veiklą, dirba kūrybinį darbą… Mokykloje dainavau chore, o studijų metais – dar kitos erdvės. Nuo tada mano meilė teatrui yra didžiausia iš likimo gauta dovana. Studentiško teatro spektakliai, bendravimas su tokiomis asmenybėmis, kaip Leonardas Zelčius, Vytautas Grigolis ir kitais, bendravimas, kuris neapsiribojo tik teatru, davė daugiau nei kokie mokslai. Pokalbiai su jais apie Lietuvos istoriją – tuos dalykus, kurių mes arba nežinojome, arba garsiai apie tai niekas nekalbėdavo, gilinimasis… Tai manyje išliko: ir dabar noriu gilintis, kiekvienu atveju ieškoti ir „iškapstyti“ dar ką nors, kad ir smulkmenėlę.“ Vienas naujausių, daug niekam nematomo darbo ir pastangų pareikalavęs, projektas – pernai vykę „Kūrybiniai teatro vakarai“ ir baigiamasis akcentas – šventė, skirta Magdeburgo teisių privilegijos suteikimo Kalvarijai jubiliejui.

„Didžiausia vertybė – žmonės“

Iš Rasos lūpų tai – ne šiaip skambi frazė, o džiaugsmo ir padėkos kupino pasakojimo, kuris būtų labai platus ir išsamus, apibendrinimas. Nes jau seniai ji ėmė įsiklausyti į tai, ką pasakoja, prisimena vyresnieji. Ėmė ne tik klausytis, bet ir klausinėti, užrašinėti. Iš to 2007-aisiais gimė leidinys „Kalvarijos krašto advento ir Kūčių papročiai“, kurio sudarytoja yra Rasa Januškienė. Ji užrašė ir daugumą beveik aštuoniasdešimties pateikėjų pasakojimų (kitus – kiti kultūros darbuotojai). Tai buvo vienas pirmųjų tokių leidinių apie šio krašto etnokultūrą, papročius.
Ilgus metus ieškota ir kaupta medžiaga knygai „Kalvarijos krašto teatras šimtmečio vygėj“ (sudarytojai Rasa Januškienė, Kęstutis Krasnickas ir Aurimas Galianovas), kurios reikšmę sunku pervertinti. Daugybę dalykų, buvusių tik prielaidomis ar užuominomis, teko išgryninti ir sulaukti patvirtinimo – tai tikras faktas.

Panašiai buvo ir su teatrinių vakarų projektu: kiekvieną kartą pateikiant gražiai „įrėmintą“ Kalvarijos istorinį, kultūrinį faktą pirmiausia reikėjo įsitikinti jo tikrumu. Neretai su reikiamais žmonėmis suvesdavo intuicija – daug buvo bendrauta su pažįstamais (ir visai nepažįstamais, bet galimai galinčiais padėti) žmonėmis iš Lenkijos institucijų. Apie šį projektą, taip pat ir paskutinį renginį, kuriame pati vaidino… juokdarį-metraštininką, pašnekovė sako, kad tai „buvo ir gavimas (savęs turtinimas), ir išsipildymas. Šiame projekte buvo daug sudedamųjų dalių – scenarijuje juk minimi istoriniai faktai, juos reikėjo patraukliai atskleisti… O priėjus iki šiandienos norėjosi parodyti bendradarbius, žmones, įvairiai prisidėjusius prie projekto, jiems to iškilmingo renginio metu padėkoti. Juokdario vaidmuo, daug ką nustebinęs, buvo jungiamoji grandis, jis leido išlaisvėti, pasakyti tai, ką ir norėjosi pasakyti…“

Kiek įvairiausių renginių vesta, kiek kartų eita į sceną – nė pati nesuskaičiuotų…

Rasa sako visada norinti viską žinoti gyvai, iš pačių žmonių. Tad ir pakalbinanti visada – ne tik prireikus ko konkretaus, bet ir atsitiktinai, kelionėse sutiktus, nepažįstamus. Ji įsitikinusi, kad žmones reikia burti – tai rodo ir pastarojo meto Kultūros centro projektai, skirti senjorams, išvykos. Yra žmonių, kurie nenori, tarsi bijo aplinkos ir aplinkinių, niekur neina, bijo išvažiuoti. Smagu, kai kuris, kartą kitą pabandęs, nebenori būti užsidaręs, bet būna ir atvirkščiai… Ji pati, sako, dirbdama išdrąsėjusi – ne tik kalbinti, klausti, bet ir reikšti nuomonę. Daug ko išmoko per seminarus, kuriuos Nacio­nalinis kultūros centras nuosekliai rengia etnokultūros bei kitiems specialistams.

„Didžiuojuosi, kad esu sūduvė“

Nelabai seniai per LRT televiziją buvo laida apie Kalvarijos kultūros centro etnografinį ansamblį „Diemedis“, vadovaujamą Žydruolės Mankauskaitės-Zenevičienės. Jis šiemet švenčia 25-metį. Tarp kitų buvo kalbinta ir Rasa Januškienė – kaip viena seniausių jo dalyvių ir kultūros darbuotoja. Ji sako, kad buvimas „Diemedyje“ gali apibūdinti jos dabartį ir tai, kas buvo iki tol. Buvimą kultūros lauke. Ryžosi ateiti čia pakalbinta tuometės direktorės Zitos Zablackaitės, įžiūrėjusios joje neabejingą žmogų. Jeigu dabar matytų – džiaugtųsi, kad neapsiriko…

„Natūralu, kad aš ansamblyje, čia mano pasirinkimas – rengiuosi tautiniu kostiumu, man smagu jį dėvėti, rodyti kitiems, vaikams paaiškinti… Noriu, kad jie matytų ir suprastų, kodėl yra taip, o ne kitaip. Pajutau, kad noriu šviesti kitus – tai prasiveržė ne taip seniai, aiškinti, pamokyti neįkyriai. Konsultuoju vaikus apie etnokultūrą, ruošėmės olimpiadai. Didžiuojuosi, kad esu sūduvė, kapsė ir noriu šį jausmą perteikti kitiems. Esu už tarmę! Kažkada seminaruose kiti, didesni Lietuvos regionai būdavo tokie aktyvūs – ir dainuodavo, ir kitaip reikšdavosi, o mes buvome tylesni, mūsų ir mažiau… Dabar jau taip nebėra, tikrai esame aktyvesni, gal atėjo daugiau jaunesnių. Tie seminarai davė labai daug.

Net neįsivaizduoju savęs ne kolektyve – jei ateinu, būnu ilgai. „Titnago“ teatre dirbau ir pastatymų dalies vedėja, kažkiek vaidinau, vedžiau renginius. Režisierius Kęstutis Krasnickas, kiti žmonės mano bendraminčiai. Kaip sakiau – teatras likimo dovana, domiuosi, daug važinėju į spektaklius.“

Dar vienas kolektyvas, kuriam Rasa dėkinga už daug ką – choras „Sonantem“, vadovaujamas Ausmos Sakalauskaitės, jame įvairaus amžiaus žmonės. Rasa, kaip ir kiti dalyviai, čia patyrė naują, išskirtinį sąlytį su muzika. Seminarai, mokymai, projektai, kelionės jai asmeniškai atvėrė naujovių ir perspektyvų bei planų ateičiai.

„Svajoju nuvykti į Pompėją…“

Todėl (nustebino pasakiusi) ir mokosi italų kalbos? Iš dalies. Choro „Sonantem“ draugystė su kolegomis iš Italijos, susitikimai ir kelionės paskatino labiau domėtis šios šalies istorija ir kultūra. Rasa sako, kad tik žodį kitą mokėdamas su žmonėmis bendrauji visai kitaip, atsiranda ryšys. O sužinoti jai norisi daug – aplankyti irgi daug ką, nes iš tiesų kultūros jungia žmones. Todėl ir mokosi italų kalbos: ne pagal kokią nors, o savo sistemą. Svarbų vaidmenį čia vaidina knygos („į knygas žiūriu kaip į stebuklą“). Ir visai nesvarbu, kada šioms svajonėms bus lemta išsipildyti – bet tikrai bus.

…O kol kas – nauji projektai, tarsi žinomi, bet kaskart vis nauji darbai ir vaidmenys. Tai kokia gi kultūros darbuotojo užduotis – o gal ir misija? „Man atrodo – žmogų pakylėti nuo žemės, – sako Rasa. – Ne sakyti jam, kad tu daryk taip ar kitaip, o parodyti ir įrodyti kaip. Aš pati ne visada galėdavau priimti kitų nuomonę – dabar jau galiu ir priimu. Kaip pamoką. Begyvendamas keitiesi, bręsti ir suvoki, kad kitam įsakyti negali. Įsakyti gali tik sau. Kultūros žmogumi būti sunku, nes tai daryti reikia dažnai. Juk, tarkime, renginio vedėjas turi šviesti: skleisti pozityvą, jis negali atrodyti bet kaip, jo akys turi švytėti. O jeigu eini į sceną iškart po netekties šeimoje? Tada įsakai sau – ir vaidini spektaklyje taip, kaip reikia. Arba vedi renginį…“