Kiek iš jų besemtum – neišsemsi, kiek bebandytum nuslopinti gyvybingą jų pulsavimą – nepajėgsi (o kiek tokių, bandžiusių užkasti, užversti, užkimšti ar bent nukreipti ieškančio bei klausiančio kelius kitur, buvo!). Nes niekas nepajėgus sustabdyti vyksmo Visatoje, gamtos jėgų, nešančių mums ir gėrį, ir nemažai išbandymų – tam, kad nepasijustume esą visažiniai, kad nepaliautume ieškoję…

Pacituotus žodžius Marijampolės muziejaus rūsyje surengtos autorinės parodos „Šviesos keliu“ atidaryme ištarė medžio darbų meistras Algimantas Sakalauskas. Ir tai nėra skambi frazė – tai jo paties ieškojimų, dvasinių išgyvenimų, noro perprasti ne tik tai, ką matome ar girdime, bet ir tai, kas buvo iki mūsų ir tebėra jau kitose dimensijose, išraiška. Neatsitiktinai parodos pavadinimo antroji dalis – „koplytstulpiai, stogastulpiai – kosmoso saitai“. Ekspozicijoje jie – saitai ir laidininkai – užfiksuoti daugybėje nuotraukų, nes „išsivaikščioję“ po daugybę vietų ne tik Lietuvoje, o „gyvai“ eksponuojami medžio darbai, kurie galėjo tilpti į šią erdvę.

„Besiveržiančios senosios kultūros versmės glumina ir stebina tuos, kurie vėl iš naujo ir iš naujo atranda šį kraštą, jo žmones“, – sakė Algimantas Sakalauskas antrosios savo darbų parodos Marijampolėje atidaryme. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Algimanto Sakalausko tarsi nereikia labai pristatinėti: pradedant 1989-aisiais, kai Veiveriuose, Skausmo kalnelyje (masinėje partizanų laidojimo kapavietėje) dar slapčiomis iškilo pirmasis didelis jo kūrinys, koplytstulpiai, stogastulpiai, didžiosios skulptūros vis skleidė žinią apie meistrą. Vieni nuo kitų žmonės – pavieniai ir kolektyvai, organizacijos, kurių tuo metu užgimė ne viena – susižinodavo, norėjo ypatingai pažymėti išskirtinę vietą, įamžinti žmogų ar… apsaugoti savo asmeninę erdvę, namus. Vienas naujausių ypatingų kūrinių – praėjusį rudenį Salomėjai Nėriai skirtasis Vilkaviškyje.

Dirba ir gyvena Algimantas Prienuose, tačiau, kaip yra kažkada sakęs, jis – „visoje Sūduvoje“, į gimtinę Dailučių kaime (Vilkaviškio r.) važiuoja per visą kraštą… Jį labai brangina. Ir parodos atidarymo metu sakė: „Sūduva mane įpareigoja oriai jaustis, vien šis žodis tarsi pažadina. Įpareigoja ir tai, kad žemėlapiuose jau prieš 1000 metų paminėta Lietuva. Savo darbais atkartoju tai, ką sako genai. Kai klausia, kiek esu padaręs didelių darbų, tikrai net nežinau. Galiu spėti, kad dabar – apie 800. Daug? O gal tai tik kelio pradžia? Niekada nežinai, kaip viskas pasisuks ir klostysis. Pastatai kryžių – „uždarai“ negatyvą, atidarai dieviškuosius vartus… Dėl to žmonės nuo seno statė kryžius – ne bet kur. Žinojo toje vietoje kažką įvykus arba – intuityviai, jausdami energetinius srautus…“

Viena tokia energetiškai stiprių vietų – Angelų kalva netoli Trakų. Artėjant Lietuvos paminėjimo 1000-mečiui vietos bendruomenė sumanė ypatingai įamžinti šią datą. Tuo metu ši vieta tebuvo apleistas, neprižiūrimas plotas. Algimantas Sakalauskas buvo vienas tų, kuris intuityviai patikėjo idėja ir sumanymo realumu (nors protas gal ir prieštaravo). Dabar jis sako, kad būtent vietovės išskirtinumas – iš ten buvo vežami akmenys Trakų pilies statybai, ten žemė tebemena istorijos tėkmę) – lėmė, jog iš tiesų idėja įgavo sparnus ir pritraukė daug žmonių. Kiekvienas iš daugiau nei pusšimčio angelų turi savo vardą. Čia žmonės atvažiuoja pabūti ramybėje, nes angelas, mus saugodamas, ja ir apgobia…

Medžio kalbą supranta visi…

…Nors visada buvo ieškantis, nerimstantis, meniškos prigimties būsimasis medžio skulptorius menų nesimokė. Ėjimas į tai prasidėjo, kaip pats rašo, kai „pieva atrodė mišku, o senelio klėtis – paslaptinga stebuklų šalimi. Skiedrų kalnai, nebaigtų spintų ir kitų baldų labirintai – o ką jau kalbėti apie kvapus…“ Senelis savanoris pateko į Sibirą, tad susirasti atsakymus į kylančius klausimus teko pačiam: lankant parodas, muziejus, bendraujant su amatininkais, menininkais, skaitant knygas.

Simboliniai geometriniai ženklai, ornamentai – seniausi pasaulyje, tai – ištisas mokslas, apie kurio klodus Algimantas galėtų kalbėti valandomis. Gilinimasis į šiuos dalykus atvėrė ir kitokį istorijos bei pasaulio sanklodos suvokimą.

Atgimusi Lietuvos kryždirbystė (amatas, meistrystė ir perdavimas iš kartos į kartą) įrašyta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą – tai ir Algimanto Sakalausko, ir kitų šį ypatingą amatą atgaivinusių meistrų nuopelnas. Lietuvos medine skulptūra domimasi pasaulyje, jos unikalumu stebisi šios srities žinovai. 1999 metais A. Sakalauskas dalyvavo kūrybinėje stovykloje Japonijoje ir nustebo, kaip tolimoje šalyje giliai suvokiama tai, kas svarbu mums. Ugnies deivės Gabijos skulptūra tebėra ten. Yra jo darbų ir kitose šalyse (yra dalyvavęs dešimtyse tarptautinių simpoziu-mų, Lietuvoje ne vieną ir pats organizavęs).

Žinoma, Algimantas dirba ne vienas – didieji darbai nebūtų baigti ir neįprasmintų idėją be kalvių pagalbos. O šiaip – ne kieno kito, o būtent jo iniciatyva dar 1990-aisiais Prienuose pradėjo burtis medžio drožėjų grupė, beveik po dešimtmečio tapusi VšĮ „Prienų drožėjai“ (dabar – „Medinė drožyba“). Čia medžio paslaptis gali atskleisti jaunieji meistreliai – jei tik turi noro. Algimantas Sakalauskas yra pelnęs ir premijų, ir valstybinių apdovanojimų, tačiau didžiausias atpildas ateina tada, kai žmogus, žvelgdamas į darbą, sako pajutęs kažką ypatingo…
Paroda, skirta Sūduvos metams, veiks iki balandžio 30 dienos.

Nijolė LINIONIENĖ