Taip mėgėjiško teatro esmę pabandė apibūdinti Žibutė Labutienė, jau ketvirtą dešimtmetį vis tebeminanti kelelius per kultūros lauką (šitaip dabar vaizdingai vis vadinamas darbas, kuris iš tiesų nėra tik romantiškas klaidžiojimas po žalią lauką su pabirusiomis vasaros gėlėmis). Kiekvienas netrumpai dirbęs pasakys, kad prieš prisiskinant Joninių puokštę tenka išrauti ir nemažai dagių… Bet mes ne vien apie tai – mes apie teatrą.

Apie teatrą Plutiškėse, atgimusį (tikėkimės – ilgam) gal po penketo dešimtmečių… Bibliotekos metraštyje užfiksuota, kad 1961-aisiais jauni mokytojai sumanė pastatyti Juozo Miliūno pjesę „Taip liepia širdis“, režisavo jų „įprašytas“ mokytojas Patackas. Apie 1964 metus buvo pastatyta Petronėlės Česnulevičiūtės pjesė „O debesys plaukia“, ją režisavo mokytoja Ona Šaudienė. Su šiuo spektakliu ir gastroliuota. Veiklos būta ir daugiau, labiau ją patyrinėti dar, matyt, ateis laikas.

Trys mylinčios ir norinčios būti mylimos moterys ir Koziris, situaciją vertinęs iš šalies…
Sigitos MIKALAUSKIENĖS nuotrauka

O Žibutė Večerskaitė-Labutienė, gimusi ir augusi Plutiškėse, sako, kad spektakliai visą laiką buvo statomi vidurinėje mokykloje. Daug dėmesio čia buvo skiriama literatūrai, mokinių kūrybai, saviraiškai: ji pati buvo ir skaitovė, ir vaidindavo – mokyklos scenoje ir pasigavo „teatro virusą“. Nutarė tapti aktore, stojo į tuometę Konservatoriją (Muzikos ir teatro akademiją), tik pritrūko sėkmės. „Na, galvojau, nieko man nereikia, niekur aš nestosiu – bet draugė įkalbėjo pabandyti į Klaipėdos fakultetus, nes ten irgi „beveik tas pats“. Nuvažiavome – aš įstojau, o draugė, kuri paskatino, deja, ne… Tiesa, įstojau ne į teatro, bet į renginių režisūros specialybę: mokantis daug disciplinų buvo tos pačios, tik diplominis darbas skyrėsi. Ir taip 1990-aisiais su paskyrimu atvažiavau į Kazlų Rūdą.“

Organizavo ir vedė renginius, pati juose dalyvavo, netrumpai buvo Kultūros centro direktore. Ilgą laiką su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis Kazlų Rūdoje gyvavo teatras (gal labiausiai prisimename studiją „Kazlų vaidilos“ bei tai, kad čia buvo pastatyta… operetė).

Gaivaus vėjo įnešė režisierius Algirdas Populaigis, žmonės mėgo populiarias komedijas, bet buvo ir tokių spektaklių kaip „Kančių sala“. Pašnekovė sako, kad įvairūs gyvenimo virsmai, pokyčiai natūraliai išblaško žmones, tad ir mėgėjų teatro veikla banguoja priklausydama nuo daugelio dalykų. Kazlų Rūdoje ji dirbo su režisierėmis Milda Mažėtyte, Virginija Samuoliene.

Žibutė Labutienė įsitikinusi, kad teatras turi žmonėms suteikti džiaugsmo ir šioje scenoje norėtų pastatyti dar ne vieną pjesę.

…Dabar Žibutės pagrindinis darbas Plutiškių bibliotekoje, tačiau ji vadovauja ir „Vabalkšnės“ etnografiniam ansambliui bei yra bendruomenės pirmininkė. Ir, sako, gimtinėje vėl sustiprėjo noras suburti teatrą. „Teatro visada norėjau – ir bendruomenės planuose įrašėme tokį įsipareigojimą. O aš jei pažadu – visada įvykdau. Paskelbėme, kad buriame teatro mylėtojus, kviečiame norinčius vaidinti žmones… Kaip visada, aktyviausios moterys, vyrų teko „skolintis“. Pasirinko žinomą veikalą – Žemaitės „Tris mylimas“. Repetuoti, ruoštis trukdė ir virusas, tai vieną, tai kitą dalyvį kuriam laikui uždaręs namuose. Paraleliai Žibutė dirbo ir su „Vabalkšne“ – specialiai spektakliui mokėsi dainų. „Labai džiaugiuosi, kad tai pateisino lūkesčius: kai pirmą kartą susirinkome į bendrą repeticiją, žmonės net nustebo, kad visai neblogai viskas vyksta. O man labai smagu, kad aktoriai nugalėjo įtampą, atsiskleidė, dainininkai tapo vyksmo dalimi… Žinoma, jaudinomės prieš pirmą spektaklį, bet iš žiūrovų sulaukėme ir pritarimo, ir gėlių“, – sako režisierė ir priduria, kad yra pasirengę visur važiuoti ir atvežti geros nuotaikos, jei tik kas kvies. Iš karto po premjeros pasirodė Būdos kultūros namuose – pasisekimas buvo didelis, dar ir namuose sulaukia užklausimų, kada vėl bus spektak­lis, nes ne visi matė.

Teatras žavus tuo, kad istoriją galima papasakoti labai įvairiai. Štai Plutiškių spektaklyje žinomą siužetą nauju rūbu apgaubė dainos, o režisierė sudėjo akcentus taip, kaip jai atrodė geriausia – pagal personažų ir atlikėjų charakterius. Motiną, ūkio šeimininkę suvaidino paštininkė Vilija Mickevičienė, dukrą Petronėlę – mokytoja Aušra Kaminskienė, Domicėlės vaidmuo atiteko pačiai Žibutei. Sako, nemėgstanti vaidinti savo spektakliuose, bet šį kartą taip susiklostė aplinkybės. Apsukruolį, saldžiabalsį Liudviką, dėl kurio palankumo varžosi visos trys, įkūnijo Eduardas Norkus, o protingąjį Kozirį – Remigijus Janušaitis…

…Su šiuo spektakliu veikiausiai dar bus ne kartą keliaujama, jis bus vaidinamas įvairiose scenose. Ir tai tik pradžia: režisierė jau turi įdomių minčių ateičiai, tad Teatro dienos proga belieka palinkėti sėk­mės – ir drąsos eiti į sceną tiems, kas šį kartą gal suabejojo.

Nijolė LINIONIENĖ