Brigita Kavaliauskaitė – marijampolietė, jai 26-eri. Baigusi Rygiškių Jono gimnaziją, Muzikos mokykloje – šokių klasę, dalyvavusi daugybėje tarptautinių projektų, koncertų, mainų programų, studijų metais ir po jų pamačiusi daug pasaulio, šiandien ji savo patirtį ir žinias pritaiko Lietuvoje, Vilniuje. Kalbiname ją neseniai grįžusią iš Australijos, kurioje savanoriavo lietuvių bendruomenėje. „Australijoje sutiktą diasporą (tautos dalį, gyvenančią ne savo istorinėje tėvynėje – autorės pastaba) norėčiau pavadinti garbingais Lietuvos ambasadoriais, skirtinguose pasaulio kampeliuose su pasididžiavimu keliančiais Lietuvos vėliavą, kalbančiais apie mūsų istoriją, kultūrą, papročius. Širdyse jie – visuomet lietuviai!“ – sako Brigita.

Australijoje Brigita susipažino ir su koalomis.

Galimybių pagyventi svetur – apstu

– Man visada buvo įdomu, kaip lietuviai gyvena kituose pasaulio kampeliuose. Kuo jie tiki, ką jie veikia, ko siekia, su kokiomis problemomis susiduria ir kaip randa teisingus sprendimus joms išspręsti. Visada įdomu pamatyti kitų šalių kraštovaizdžius, „pačiupinėti“ jų kultūrą ir įprastą kasdienybę. Kiekvienas naujai sutiktas žmogus, aplankyta šalis yra tarsi informacinė skrynia, kurią teisingai pravėrus gali save nepamatuojamai praturtinti, – pokalbį pradeda Brigita, pridurdama, kad būtent toks smalsumas jai suteikė nemažai galimybių kurį laiką pagyventi svetur.

– Kaip Tau pavyko įsisukti į tarptautinius projektus, studijuoti užsienyje? Juk ne kiekvienas studentas patiria tai, ką patyrei tu?

– Studijavau ir baigiau ISM vadybos ir ekonomikos universitetą, tarptautinio verslo ir komunikacijos studijas. Jų metu turėjau galimybę visus metus praleisti Portugalijoje, Porte. Pusę laikotarpio pagal „Erasmus+“ mainų programą mokiausi „Catolica Porto“ verslo mokykloje, o likusią pusę metų dirbau prabangių baldų įmonėje „Covet Group“, apie kurią rašiau savo baigiamąjį bakalauro darbą. Kita įdomi patirtis – darbas portveino įmonėje „Graham’s Port Lodge“, kur turėjau galimybę daug išmokti ir sužinoti apie tam regionui būdingą gėrimą, jo gamybą, vynuogynus. Kai kurios patirtys leido labiau „pasimatuoti“ studijų metais įgytas žinias, pavyzdžiui marketingą, jo strategiją. Tačiau, mano akimis, ne mažiau svarbus yra ir savęs pažinimas, akiračio plėtimas, tavo paties, kaip asmenybės, augimas esant mažiau pažįstamoje aplinkoje ar net industrijoje.

Viens du – ir Australijoje? Ne!

– Kodėl savanorystei rinkaisi Australiją?

– Niekuomet nepamiršiu akimirkos, kuomet skrisdama iš Portugalijos į Vilnių gintis savo baigiamojo bakalauro darbo, oro uoste gavau Migracijos tarnybos laišką, jog man patvirtina viza – buvo sunku patikėti, kad aš keliausiu į „Down Under“ (toks yra žemyno slapyvardis, nes Australija yra žemiau pusiaujo)! Į Australiją išvykau po 10 dienų, vos atsiėmusi bakalauro diplomą. Beveik pusę metų gyvenau Brisbano mieste, Kvynslando (Queensland) valstijoje.

– Tai kaip – viens du ir išvykai į Australiją?

– Tikrai ne viens du. Laimėjau stipendiją Švietimo mainų paramos fondo organizuotame konkurse praktikai lituanistinėse mokyk­lėlėse. Ir nors aktyvių lietuvių bendruomenių buvo galima aptikti nuo Brazilijos, Argentinos, JAV iki Ispanijos, Islandijos, Indijos, labiausiai mano akį patraukė Australija vien dėl savo kitoniškumo, dažnai knygose matytų kengūrų, Urulu uolos, atogrąžų miškų. Norėjau tai išvysti savo akimis.

Lietuvos ambasadoriai

– Neoficialiais duomenimis, užsienyje gyvena maždaug 1,3 mln. lietuvių kilmės asmenų (apie 30 proc. lietuvių tautos). Dažnai stereotipiškai manoma, kad emigrantai – Tėvynę išdavę, tautiečius gimtinėje vargti palikę žmonės. Ar iš tiesų diasporą galima taip apibūdinti?

Kiekvienai pamokai Brigita ruošdavosi itin atidžiai.

– Didžioji dalis lietuvių Australijoje atsirado po 2-ojo pasaulinio karo, jų tėvams ar seneliams ieškojus saugesnio prieglobsčio (dar kitaip vadinama „dipukų“ banga), kiti buvo meilės emigrantai, dar kiti – ieškantys geresnio gyvenimo, didesnių galimybių. Dėl to su šiuo teiginiu nesutikčiau, kadangi nemaža dalis lietuvių svetur atsirado dėl įvairių gyvenime susiklosčiusių aplinkybių.
Australijoje sutiktą diasporą norėčiau pavadinti garbingais Lietuvos ambasadoriais, skirtinguose pasaulio kampeliuose su pasididžiavimu keliančiais Lietuvos vėliavą, kalbančiais apie mūsų istoriją, kultūrą, papročius. Širdyse jie – visuomet lietuviai! Niekuomet nepamiršiu Velykų, sutiktų Australijoje su Ritos Grigutienės šeima. Jaučiausi lyg būčiau Lietuvoje. Ant sienos puikavosi Lietuvos vėliava, ant stalo – marginti kiaušiniai ir tradiciniai lietuviški patiekalai. Stebėjausi, kiek daug meilės, ryžto, noro visa tai išsaugoti turi išeivija. Atmintyje ilgai neišblės ir Australijoje švęstos Joninės. Nors ir iš kiek labiau egzotiškų augalų, tačiau pynėme tradicinius vainikus, ėjome pro pačių sutvertus kupolės vartus, ieškojome paparčio žiedo, šokome tautinius ratelius, žaidėme kitus gan gerai mums žinomus žaidimus. Apsupta jų, ir pati pradėjau labiau vertinti mūsų paveldą, istoriją.

– O kokia Australijos lietuvių kasdienybė? Ką jie veikia, kuo užsiima?

– Australijoje teko susidurti su be galo įdomiais lietuvaičiais. Dalis jų dirba vietinėse korporacijose, įmonėse, kiti – įkūrę savo verslus. Pavyzdžiui, prieš keletą dešimčių metų į Australiją atvykusi Rita Grigutienė yra įkūrusi savo mados studiją „J&R Formal Boutique“. Ji organizuoja įvairius mados šou, o įspūdinga tai, kad Rita turėjo galimybę aprengti konkurso „Mrs. Australija 2019“ nugalėtoją! Jos kelias niekuomet nebuvo lengvas, tačiau Rita yra puikus pavyzdys, kad užsidegimas, sunkus darbas, ryžtas ir drąsa atveria svajonių duris.

Kita lietuvaitė, beje, marijampolietė Edita Ritmejerytė Australijoje gyvena jau 12 su puse metų. Čia ji atvyko studijuoti gamtos mokslų bakalauro, o paskui įstojo į cheminės ekologijos doktorantūros studijas Melburno universitete. Prieš pusantrų metų Edita gavo darbo pasiūlymą Australijos tropinės sveikatos ir medicinos institute (AITHM) ir persikėlė į Kernso (Cairns) miestą, daugiausia žinomą dėl ten esančių koralinių rifų. Įdomu, kad Editos tikslas AITHM projekte buvo pritaikyti aborigenų tradicinės medicinos žinias ieškant naujų bioaktyvių junginių iš vietinių augalų.

Dirbti Lietuvai zalima įvairiai

– Tikėkimės, kad Editos mokslinė veikla bus naudinga ne tik Australijai, bet ir Europai, galbūt ir Lietuvai. Ar teko sutikti Australijos lietuvių, kurie pasisėmę žinių planuotų grįžti į Lietuvą?
– Nė vienas iš mano sutiktų lietuvių bent šiuo metu neplanuoja grįžti į Lietuvą. Ir tai ne dėl kokių nors Lietuvos trūkumų – ilgai gyvendami Australijoje jie sukuria savo gyvenimus, šeimas, socialinį ratą, ten įleidžia šaknis, todėl grįžimas nebūtų lengvas. Visgi, esu girdėjusi, jog dalis lietuvių steigia verslus, kurių partneriais tampa būtent Lietuvos lietuviai. Gal tai bent kažkiek išpildo jų norą būti uostu tarp dviejų žemynų.

Edita Ritmejerytė: „Manau, kad darbas Lietuvos labui pirmiausia yra patriotiškumas ir aplinkinių edukavimas apie savo kultūrą ir šaknis“.

Manau, kad dirbti Lietuvos labui galima ir kitais būdais, pavyzdžiui, puoselėjant jos kultūrą svetur. Jau minėta Edita Ritmejerytė pasakojo, kad kol gyveno Melburne, aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje, šoko tautinius šokius, su kolektyvu dalyvavo dviejose dainų šventėse, dirbo lietuvių klubo administracijoje, buvo netgi Australijos lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė. Kai jai pasakiau, kad laikraštis domisi lietuvių gyvenimu užsienyje, Edita savo nuomonę išsakė teigdama, kad darbas Lietuvos labui pirmiausia yra patriotiškumas ir aplinkinių švietimas apie savo kultūrą ir šaknis. „Aš visuomet su pasididžiavimu pasakoju apie Lietuvą, esu pakvietusi ne vieną kolegą ar bendramokslį prisijungti prie mūsų tautinių šokių kolektyvo, kiti mielai atvyksta paragauti lietuviškų tradicinių patiekalų“, – rašė Edita.

Nors Edita šiuo metu į Lietuvą grįžti neplanuoja, Lietuvą ji vadina savo tėvyne ir nuolat galvoja, kaip susieti savo ateitį su Lietuva. Galbūt tai galėtų realizuotis stažuotėmis Lietuvoje arba priimant studentus iš Lietuvos dirbti Australijoje.

– Minėjai, kad Australijoje aktyvūs lietuvaičiai kuria bendruomenes?

– Taip, ir manau, kad tai išties yra geri darbai saugant lietuvybę. Jie organizuoja lietuviškas šventes, įvairias veiklas, kurios padeda išlaikyti papročius, moko vaikus lietuvių kalbos.
Kartais ima atrodyti, kad kai kurie svetur gyvenantys lietuvaičiai jaučia dar didesnę garbę, malonumą pasipuošdami tautiniais rūbais, apsijuosdami juostomis, šokdami liaudies šokius nei kai kurie lietuviai. Jie puoselėja savo šaknis ir jas be galo vertina, kadangi tai – jų identitetas.

– Ar teko atvirai pasikalbėti, kaip jie būdami kitame, labai tolimame žemyne vertina Lietuvą, jos žmones?

– Žinoma, kad teko. Štai jau keletą metų Australijoje gyvenanti lietuvė Gintarė Valūnaitė sako, kad „visi pasirenkame, ką, kur, kaip norime veikti gyvenime, tai kiekvieno žmogaus sprendimas. Manau, kad tiek išeiviai, tiek lietuvaičiai, likę gimtinėje, yra laimingi būdami ten, kur yra“. Jau minėta Edita Ritmejerytė taip pat šiltai kalba apie gimtinėje likusius žmones: „Lietuviai nepaprastai darbšti ir kruopšti tauta. Didžiuojuosi, kad dažnas lietuvis laisvai kalba bent keletu užsienio kalbų. Anglakalbėse valstybėse tai praktiškai neegzistuojantis dalykas. Džiaugiuosi, kad modernėjant Lietuvai mes sugebame tai suderinti su mūsų kultūra ir tradicijomis“.

Savanorystė: „Širdis dainuodavo!“

– Ko mokei lietuvius, gyvendama Australijoje?

– Mokiau lietuvių kalbos ir kultūros. Darbo dienomis vesdavau individualias pamokas, o savaitgaliais – bendrus visos grupės užsiėmimus, kurie dažniausiai buvo skirti žaidimams, šokiams, dainoms, rankdarbiams, protmūšiams. Šis darbas buvo įdomus tuo, kad teko dirbti tiek su šešerių metų vaikais, tiek su paaugliais, tiek su puikiai kalbančiais lietuviais, turinčiais gramatikos spragų. Dirbau ir su žmonėmis, kurie sunkiai ištardavo keletą lietuviškų žodžių. Nebuvo medžiagos, kuri tiktų visiems, tad prieš kiekvieną pamoką sukdavau galvą, kaip kiekvieną mokinuką sudominti, koks turinys jam būtų įdomus, kokiais metodais informacija yra įsisavinama greičiausiai.

Bendravimas su išeivių vaikais man kėlė didžiulį džiaugsmą, širdis dainuodavo, kuomet jie mane pasitikdavo šaukdami: „Labas, kaip sekasi?“, o išlydėdavo mojuodami ir sakydami: „Iki pasimatymo!“ Dauguma jų Lietuvą jau yra aplankę, tačiau visi kalbėdavo apie norą sugrįžti, pamatyti tikrą žiemą, sniegą (Brisbane, mieste, kuriame dirbau, žiemą temperatūra siekia 11–20 laipsnių šilumos).

Žinia apie karą pasiekė ir Australiją

– Kaip suprantu, Australijoje įsigijai daug naujų draugų, iki šiol bendrauji su jais socialiniuose tinkluose. Gal teko kalbėtis apie karą, vykstantį Ukrainoje?
– Karo pradžia Ukrainoje sutapo su itin nuostolingais, seniai Australijoje regėtais potvyniais. Rytinėje žemyno pusėje, kurioje gyvena kalbinti lietuviai, per 80 valandų iškrito 85 proc. viso metų lietaus, tad daugiau nei 300 tūkstančių žmonių liko be namų, potvynis nusinešė ir beveik dvi dešimtis gyvybių. Dėl šios priežasties žmonės neturėjo galimybės protestuoti, keliai buvo sugadinti, miestuose neveikė traukiniai, žmonės tiesiog neturėjo galimybių į juos įvažiuoti.

O Melburne, Sidnėjuje protestai vyko. Kovo 6 dieną, sekmadienį, protestas įvyko ir Brisbano centre, kuriame dalyvavo apie tūkstantis žmonių iš Ukrainos, Lietuvos, Lat­vijos, Estijos, Vokietijos, Austrijos ir Portugalijos.

Pasaulis viską stebi, viską supranta. Ir tiki, kad Ukraina nugalės. Nes vietos Putino režimui šiuolaikiniame pasaulyje tiesiog nėra.

– Ačiū už pokalbį ir skirtą laiką.