Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Suvalkų koridorius

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Australijoje sutiktą diasporą marijampolietė vadina garbingais Lietuvos ambasadoriais

Brigita Kavaliauskaitė – marijampolietė, jai 26-eri. Baigusi Rygiškių Jono gimnaziją, Muzikos mokykloje – šokių klasę, dalyvavusi daugybėje tarptautinių projektų, koncertų, mainų programų, studijų metais ir po jų pamačiusi daug pasaulio, šiandien ji savo patirtį ir žinias pritaiko Lietuvoje, Vilniuje. Kalbiname ją neseniai grįžusią iš Australijos, kurioje savanoriavo lietuvių bendruomenėje. „Australijoje sutiktą diasporą (tautos dalį, gyvenančią ne savo istorinėje tėvynėje – autorės pastaba) norėčiau pavadinti garbingais Lietuvos ambasadoriais, skirtinguose pasaulio kampeliuose su pasididžiavimu keliančiais Lietuvos vėliavą, kalbančiais apie mūsų istoriją, kultūrą, papročius. Širdyse jie – visuomet lietuviai!“ – sako Brigita.

Australijoje Brigita susipažino ir su koalomis.

Australijoje Brigita susipažino ir su koalomis.

Galimybių pagyventi svetur – apstu

– Man visada buvo įdomu, kaip lietuviai gyvena kituose pasaulio kampeliuose. Kuo jie tiki, ką jie veikia, ko siekia, su kokiomis problemomis susiduria ir kaip randa teisingus sprendimus joms išspręsti. Visada įdomu pamatyti kitų šalių kraštovaizdžius, „pačiupinėti“ jų kultūrą ir įprastą kasdienybę. Kiekvienas naujai sutiktas žmogus, aplankyta šalis yra tarsi informacinė skrynia, kurią teisingai pravėrus gali save nepamatuojamai praturtinti, – pokalbį pradeda Brigita, pridurdama, kad būtent toks smalsumas jai suteikė nemažai galimybių kurį laiką pagyventi svetur.

– Kaip Tau pavyko įsisukti į tarptautinius projektus, studijuoti užsienyje? Juk ne kiekvienas studentas patiria tai, ką patyrei tu?

– Studijavau ir baigiau ISM vadybos ir ekonomikos universitetą, tarptautinio verslo ir komunikacijos studijas. Jų metu turėjau galimybę visus metus praleisti Portugalijoje, Porte. Pusę laikotarpio pagal „Erasmus+“ mainų programą mokiausi „Catolica Porto“ verslo mokykloje, o likusią pusę metų dirbau prabangių baldų įmonėje „Covet Group“, apie kurią rašiau savo baigiamąjį bakalauro darbą. Kita įdomi patirtis – darbas portveino įmonėje „Graham’s Port Lodge“, kur turėjau galimybę daug išmokti ir sužinoti apie tam regionui būdingą gėrimą, jo gamybą, vynuogynus. Kai kurios patirtys leido labiau „pasimatuoti“ studijų metais įgytas žinias, pavyzdžiui marketingą, jo strategiją. Tačiau, mano akimis, ne mažiau svarbus yra ir savęs pažinimas, akiračio plėtimas, tavo paties, kaip asmenybės, augimas esant mažiau pažįstamoje aplinkoje ar net industrijoje.

Viens du – ir Australijoje? Ne!

– Kodėl savanorystei rinkaisi Australiją?

– Niekuomet nepamiršiu akimirkos, kuomet skrisdama iš Portugalijos į Vilnių gintis savo baigiamojo bakalauro darbo, oro uoste gavau Migracijos tarnybos laišką, jog man patvirtina viza – buvo sunku patikėti, kad aš keliausiu į „Down Under“ (toks yra žemyno slapyvardis, nes Australija yra žemiau pusiaujo)! Į Australiją išvykau po 10 dienų, vos atsiėmusi bakalauro diplomą. Beveik pusę metų gyvenau Brisbano mieste, Kvynslando (Queensland) valstijoje.

– Tai kaip – viens du ir išvykai į Australiją?

– Tikrai ne viens du. Laimėjau stipendiją Švietimo mainų paramos fondo organizuotame konkurse praktikai lituanistinėse mokyk­lėlėse. Ir nors aktyvių lietuvių bendruomenių buvo galima aptikti nuo Brazilijos, Argentinos, JAV iki Ispanijos, Islandijos, Indijos, labiausiai mano akį patraukė Australija vien dėl savo kitoniškumo, dažnai knygose matytų kengūrų, Urulu uolos, atogrąžų miškų. Norėjau tai išvysti savo akimis.

Lietuvos ambasadoriai

– Neoficialiais duomenimis, užsienyje gyvena maždaug 1,3 mln. lietuvių kilmės asmenų (apie 30 proc. lietuvių tautos). Dažnai stereotipiškai manoma, kad emigrantai – Tėvynę išdavę, tautiečius gimtinėje vargti palikę žmonės. Ar iš tiesų diasporą galima taip apibūdinti?

 Kiekvienai pamokai Brigita ruošdavosi itin atidžiai.

Kiekvienai pamokai Brigita ruošdavosi itin atidžiai.

– Didžioji dalis lietuvių Australijoje atsirado po 2-ojo pasaulinio karo, jų tėvams ar seneliams ieškojus saugesnio prieglobsčio (dar kitaip vadinama „dipukų“ banga), kiti buvo meilės emigrantai, dar kiti – ieškantys geresnio gyvenimo, didesnių galimybių. Dėl to su šiuo teiginiu nesutikčiau, kadangi nemaža dalis lietuvių svetur atsirado dėl įvairių gyvenime susiklosčiusių aplinkybių.
Australijoje sutiktą diasporą norėčiau pavadinti garbingais Lietuvos ambasadoriais, skirtinguose pasaulio kampeliuose su pasididžiavimu keliančiais Lietuvos vėliavą, kalbančiais apie mūsų istoriją, kultūrą, papročius. Širdyse jie – visuomet lietuviai! Niekuomet nepamiršiu Velykų, sutiktų Australijoje su Ritos Grigutienės šeima. Jaučiausi lyg būčiau Lietuvoje. Ant sienos puikavosi Lietuvos vėliava, ant stalo – marginti kiaušiniai ir tradiciniai lietuviški patiekalai. Stebėjausi, kiek daug meilės, ryžto, noro visa tai išsaugoti turi išeivija. Atmintyje ilgai neišblės ir Australijoje švęstos Joninės. Nors ir iš kiek labiau egzotiškų augalų, tačiau pynėme tradicinius vainikus, ėjome pro pačių sutvertus kupolės vartus, ieškojome paparčio žiedo, šokome tautinius ratelius, žaidėme kitus gan gerai mums žinomus žaidimus. Apsupta jų, ir pati pradėjau labiau vertinti mūsų paveldą, istoriją.

– O kokia Australijos lietuvių kasdienybė? Ką jie veikia, kuo užsiima?

– Australijoje teko susidurti su be galo įdomiais lietuvaičiais. Dalis jų dirba vietinėse korporacijose, įmonėse, kiti – įkūrę savo verslus. Pavyzdžiui, prieš keletą dešimčių metų į Australiją atvykusi Rita Grigutienė yra įkūrusi savo mados studiją „J&R Formal Boutique“. Ji organizuoja įvairius mados šou, o įspūdinga tai, kad Rita turėjo galimybę aprengti konkurso „Mrs. Australija 2019“ nugalėtoją! Jos kelias niekuomet nebuvo lengvas, tačiau Rita yra puikus pavyzdys, kad užsidegimas, sunkus darbas, ryžtas ir drąsa atveria svajonių duris.

Kita lietuvaitė, beje, marijampolietė Edita Ritmejerytė Australijoje gyvena jau 12 su puse metų. Čia ji atvyko studijuoti gamtos mokslų bakalauro, o paskui įstojo į cheminės ekologijos doktorantūros studijas Melburno universitete. Prieš pusantrų metų Edita gavo darbo pasiūlymą Australijos tropinės sveikatos ir medicinos institute (AITHM) ir persikėlė į Kernso (Cairns) miestą, daugiausia žinomą dėl ten esančių koralinių rifų. Įdomu, kad Editos tikslas AITHM projekte buvo pritaikyti aborigenų tradicinės medicinos žinias ieškant naujų bioaktyvių junginių iš vietinių augalų.

Dirbti Lietuvai zalima įvairiai

– Tikėkimės, kad Editos mokslinė veikla bus naudinga ne tik Australijai, bet ir Europai, galbūt ir Lietuvai. Ar teko sutikti Australijos lietuvių, kurie pasisėmę žinių planuotų grįžti į Lietuvą?
– Nė vienas iš mano sutiktų lietuvių bent šiuo metu neplanuoja grįžti į Lietuvą. Ir tai ne dėl kokių nors Lietuvos trūkumų – ilgai gyvendami Australijoje jie sukuria savo gyvenimus, šeimas, socialinį ratą, ten įleidžia šaknis, todėl grįžimas nebūtų lengvas. Visgi, esu girdėjusi, jog dalis lietuvių steigia verslus, kurių partneriais tampa būtent Lietuvos lietuviai. Gal tai bent kažkiek išpildo jų norą būti uostu tarp dviejų žemynų.

Edita Ritmejerytė: „Manau, kad darbas Lietuvos labui pirmiausia yra patriotiškumas ir aplinkinių edukavimas apie savo kultūrą ir šaknis“.

Edita Ritmejerytė: „Manau, kad darbas Lietuvos labui pirmiausia yra patriotiškumas ir aplinkinių edukavimas apie savo kultūrą ir šaknis“.

Manau, kad dirbti Lietuvos labui galima ir kitais būdais, pavyzdžiui, puoselėjant jos kultūrą svetur. Jau minėta Edita Ritmejerytė pasakojo, kad kol gyveno Melburne, aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje, šoko tautinius šokius, su kolektyvu dalyvavo dviejose dainų šventėse, dirbo lietuvių klubo administracijoje, buvo netgi Australijos lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė. Kai jai pasakiau, kad laikraštis domisi lietuvių gyvenimu užsienyje, Edita savo nuomonę išsakė teigdama, kad darbas Lietuvos labui pirmiausia yra patriotiškumas ir aplinkinių švietimas apie savo kultūrą ir šaknis. „Aš visuomet su pasididžiavimu pasakoju apie Lietuvą, esu pakvietusi ne vieną kolegą ar bendramokslį prisijungti prie mūsų tautinių šokių kolektyvo, kiti mielai atvyksta paragauti lietuviškų tradicinių patiekalų“, – rašė Edita.

Nors Edita šiuo metu į Lietuvą grįžti neplanuoja, Lietuvą ji vadina savo tėvyne ir nuolat galvoja, kaip susieti savo ateitį su Lietuva. Galbūt tai galėtų realizuotis stažuotėmis Lietuvoje arba priimant studentus iš Lietuvos dirbti Australijoje.

– Minėjai, kad Australijoje aktyvūs lietuvaičiai kuria bendruomenes?

– Taip, ir manau, kad tai išties yra geri darbai saugant lietuvybę. Jie organizuoja lietuviškas šventes, įvairias veiklas, kurios padeda išlaikyti papročius, moko vaikus lietuvių kalbos.
Kartais ima atrodyti, kad kai kurie svetur gyvenantys lietuvaičiai jaučia dar didesnę garbę, malonumą pasipuošdami tautiniais rūbais, apsijuosdami juostomis, šokdami liaudies šokius nei kai kurie lietuviai. Jie puoselėja savo šaknis ir jas be galo vertina, kadangi tai – jų identitetas.

– Ar teko atvirai pasikalbėti, kaip jie būdami kitame, labai tolimame žemyne vertina Lietuvą, jos žmones?

– Žinoma, kad teko. Štai jau keletą metų Australijoje gyvenanti lietuvė Gintarė Valūnaitė sako, kad „visi pasirenkame, ką, kur, kaip norime veikti gyvenime, tai kiekvieno žmogaus sprendimas. Manau, kad tiek išeiviai, tiek lietuvaičiai, likę gimtinėje, yra laimingi būdami ten, kur yra“. Jau minėta Edita Ritmejerytė taip pat šiltai kalba apie gimtinėje likusius žmones: „Lietuviai nepaprastai darbšti ir kruopšti tauta. Didžiuojuosi, kad dažnas lietuvis laisvai kalba bent keletu užsienio kalbų. Anglakalbėse valstybėse tai praktiškai neegzistuojantis dalykas. Džiaugiuosi, kad modernėjant Lietuvai mes sugebame tai suderinti su mūsų kultūra ir tradicijomis“.

Savanorystė: „Širdis dainuodavo!“

– Ko mokei lietuvius, gyvendama Australijoje?

– Mokiau lietuvių kalbos ir kultūros. Darbo dienomis vesdavau individualias pamokas, o savaitgaliais – bendrus visos grupės užsiėmimus, kurie dažniausiai buvo skirti žaidimams, šokiams, dainoms, rankdarbiams, protmūšiams. Šis darbas buvo įdomus tuo, kad teko dirbti tiek su šešerių metų vaikais, tiek su paaugliais, tiek su puikiai kalbančiais lietuviais, turinčiais gramatikos spragų. Dirbau ir su žmonėmis, kurie sunkiai ištardavo keletą lietuviškų žodžių. Nebuvo medžiagos, kuri tiktų visiems, tad prieš kiekvieną pamoką sukdavau galvą, kaip kiekvieną mokinuką sudominti, koks turinys jam būtų įdomus, kokiais metodais informacija yra įsisavinama greičiausiai.

Bendravimas su išeivių vaikais man kėlė didžiulį džiaugsmą, širdis dainuodavo, kuomet jie mane pasitikdavo šaukdami: „Labas, kaip sekasi?“, o išlydėdavo mojuodami ir sakydami: „Iki pasimatymo!“ Dauguma jų Lietuvą jau yra aplankę, tačiau visi kalbėdavo apie norą sugrįžti, pamatyti tikrą žiemą, sniegą (Brisbane, mieste, kuriame dirbau, žiemą temperatūra siekia 11–20 laipsnių šilumos).

Žinia apie karą pasiekė ir Australiją

– Kaip suprantu, Australijoje įsigijai daug naujų draugų, iki šiol bendrauji su jais socialiniuose tinkluose. Gal teko kalbėtis apie karą, vykstantį Ukrainoje?
– Karo pradžia Ukrainoje sutapo su itin nuostolingais, seniai Australijoje regėtais potvyniais. Rytinėje žemyno pusėje, kurioje gyvena kalbinti lietuviai, per 80 valandų iškrito 85 proc. viso metų lietaus, tad daugiau nei 300 tūkstančių žmonių liko be namų, potvynis nusinešė ir beveik dvi dešimtis gyvybių. Dėl šios priežasties žmonės neturėjo galimybės protestuoti, keliai buvo sugadinti, miestuose neveikė traukiniai, žmonės tiesiog neturėjo galimybių į juos įvažiuoti.

O Melburne, Sidnėjuje protestai vyko. Kovo 6 dieną, sekmadienį, protestas įvyko ir Brisbano centre, kuriame dalyvavo apie tūkstantis žmonių iš Ukrainos, Lietuvos, Lat­vijos, Estijos, Vokietijos, Austrijos ir Portugalijos.

Pasaulis viską stebi, viską supranta. Ir tiki, kad Ukraina nugalės. Nes vietos Putino režimui šiuolaikiniame pasaulyje tiesiog nėra.

– Ačiū už pokalbį ir skirtą laiką.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.