Paskutinį kovo šeštadienį Žeimelyje (Pakruojo r.) buvo atidengtas paminklas Teodorui Grotusui (Theodor von Grottuss), tą dieną minint 200-ąsias jo mirties metines. Mažas miestelis kažin ar kada matė tiek garbingų svečių: atvyko daug žymių Lietuvos mokslininkų, Grotuso fondo atstovai ir baronų Grotusų palikuonys, svečių iš Vokietijos ir Japonijos, Seimo narių… Paminklo autorius – marijampolietis Kęstutis Balčiūnas. Gal tik labai retas pas mus žinotų, kuo nusipelnė žmogus, kuris taip pagerbiamas, ne kiekvienas pasakytų, kodėl Lietuvos pakraštyje atsidūrė marijampoliečio kūrinys…
Vertas dviejų Nobelio premijų…
…Taip dažnai įvertinami Teodoro Grotuso elektrolizės, fotochemijos dėsnių bei kiti atradimai, jis buvo pirmasis Lietuvos fizikochemikas, geologas, jo vienintelio pavardė įrašyta pasaulio fizikos ir chemijos enciklopedijose. Laikoma, kad jo darbai įkvėpė ir Maiklą Faradėjų, ir Albertą Einšteiną bei kitus mokslininkus. Nors Nobelio premija atsirado tik praėjus kone šimtmečiui po T. Grotuso mirties, jo darbai gyvena iki šiol…
Jis gimė 1785 metais sausio 20 dieną Leipcige Gedučių (jie šalia Žeimelio) dvarininkų bajorų šeimoje, kuri tuo metu keliavo po Vokietiją. Tėvas buvo pianistas, kompozitorius. Sūnų mokė Gedučių dvare – kviesti ne tik kalbų, bet ir filosofijos bei kitų sričių mokytojai, tad gavo puikų išsilavinimą. Turėjo meninių gabumų, traukė gamta, tačiau itin domėjosi chemija bei fizika. Studijos Paryžiuje, Neapolyje, Peterburge (vienu metu gilinantis į kelias sritis), pažintys su to meto garsiais profesoriais ir konkretūs tyrinėjimai bei jų rezultatai lėmė pripažinimą. 1807 m. išrinktas Paryžiaus galvanikų draugijos nariu, 1808 m. tapo Turino mokslo ir menų akademijos nariu korespondentu, 1814-aisiais – Dorpato (Tartu) universiteto profesoriumi, tais pačiais metais jam suteiktas Miuncheno mokslų akademijos nario korespondento vardas, buvo Kuršo literatūros ir meno draugijos narys… Už vardų ir titulų – didieji jo tyrinėjimai ir atradimai.
Algirdo Balčiūno nuotrauka
Dėl įvairių (labiausiai – sveikatos) problemų T. Grotusas didžiąją gyvenimo dalį praleido Gedučiuose, dvare ir dirbo – kartais gana primityviomis priemonėmis, čia pasiekė pasaulinės svarbos rezultatų. Deja, 1822 metų kovo 26 dieną gyvenimas tragiškai nutrūko… Jo gyvenimo linija mįslinga ir paslaptinga – net nežinoma, kur garsaus mokslininko kapas: buvo palaidotas dvaro rūsyje, vėliau palaikai perkelti kitur – kiek ieškota, taip ir liko nežinomybėje…
„Asmenybė nepaprasta, darbus sunku pervertinti…“
Marijampoliečiui Kęstučiui Balčiūnui, kitaip nei daugumai mūsų, Teodoro Grotuso vardas žinomas visą gyvenimą. Nes skulptoriaus gimtinė – Lauksodžio kaimas netoli Žeimelio, čia gyvendamas ir besimokydamas ne tik žinojo, kad netoli yra Gedučių dvaras, bet ir tuos pačius kelelius, kuriais labai seniai vaikščiojo baronai Grotusai, visas apylinkes ištyrinėjo. Ir apie mokslininko ypatingus darbus girdėjo. Ne jis vienas – Žeimelio moksleiviai, kuriuos mokytojas Juozas Šliavas „užkrėtė“ kraštotyros virusu – domėjosi savo krašto praeitimi, rengė ekspedicijas ir Latvijoje. „Daug dirbome su latviais – iki Bauskės buvo žinomas Grotusų vardas, o Žeimelio krašte – jo motinos giminės dvarelis. Jei ne mokytojas Šliavas, tikrai nebūtume taip gerai pažinę savo krašto – visomis prasmėmis, – sakė daug metų Marijampolėje gyvenantis Kęstutis Balčiūnas. – Tai buvo nepaprastas mokytojas, labai daug davęs ir mums, mokiniams, ir daug nusipelnęs Žeimeliui. Juk jis buvo ir Žiemgalos muziejaus įkūrėjas“.
Tad kai baigiantis studijoms reikėjo pasirinkti diplominį darbą, būsimasis skulptorius surizikavo ir nutarė sukurti paminklo Teodorui Grotusui maketą. Iššūkių buvo visokių – pradedant tuo, kad tai buvo laikas, kai daug ką buvo stengiamasi nustumti kuo toliau į užmarštį… Sudėtinga buvo ir todėl, kad mokslininko atvaizdų neišlikę – žinomas portretas profiliu. „Todėl stengiausi įsijausti į tą epochą, kurioje gyveno Grotusas: aštuonioliktas ir devynioliktas amžius, jų sandūra. Ne tik Gedučiai, bet ir Paryžius, kitos Europos šalys – taigi, ir ten vyravęs aprangos kodas, mados… Aplinka, kur susitikinėdavo su anaiptol ne eiliniais žmonėmis. Todėl nutariau, kad jis sėdės krėsle (pagal autentišką 1820 metų krėslą kūriau), o dėmesį sutelksiu ne tik į veido bruožus, bet ir į aprangą, detales. Daug gilinausi, studijavau dailės kūrinius, drabužius Ermitaže, muziejuose – per įvaizdį norėjau atspindėti epochą. Rankoje jis laiko popierių – testamentą, kuriuo išdalijo savo turtą, tačiau jo valios nebuvo paisyta…“
Skulptūrą K. Balčiūnas sukūrė 1986-aisiais, darbas buvo gerai įvertintas – ir prireikė 36 metų, kol paminklas, jau iš bronzos nulietas, papuošė Žeimelio pagrindinę aikštę. Skulptorius pripažįsta, kad buvo daug jaudulio ne vien jaunystės svajonei išsipildžius. „Renginys, kuriame dalyvavo Lietuvos mokslo šviesuliai, užsienio šalių diplomatai dar kartą paliudijo, kokio masto mokslininkas buvo Teodoras Grotusas“. Renginio metu skulptoriui negailėta gerų žodžių, jam įteiktas Pakruojo rajono savivaldybės Padėkos ženklas.
Bendrai susitelkus
Kol šis paminklas Žeimelyje atsirado, prireikė netrumpo laiko, būta daug svarstymų, diskusijų. Tik sutelkus Pakruojo rajono valdžios, Lietuvos mokslų akademijos, Grotuso fondo, mokslininko giminaičių ir nemažo būrio rėmėjų pastangas tai, apie ką seniai kalbėta, įvyko. Kiek anksčiau kovą įvyko konferencija T. Grotuso mirties 200-osioms metinėms paminėti, joje nagrinėta ne tik mokslinė veikla, bet ir kalbėta apie šios giminės praeitį, bandyta apžvelgti geneologinius tyrinėjimus.
„Būsite Pakruojyje – būtinai užsukite į Žeimelį. Daug įdomaus apie šį prie Latvijos esantį kraštą galima sužinoti Žiemgalos muziejuje, paminklas stovi prie Vienybės ąžuolo, pasodinto 1923 metais, o pamiškėje augantis senas ąžuolas vadinamas Grotuso vardu (sakoma, kad jis mėgdavęs po juo sėdėti)“, – savo kraštu ir kraštiečiais didžiuojasi Kęstutis Balčiūnas.
Nijolė LINIONIENĖ