Beveik penkiolika metų Jungtinėje Karalystėje pragyvenęs ir ten šaknis įleidęs pilviškietis Rolandas Janavičius sako, kad iš esmės viskas svetimoje šalyje sekėsi gerai. Ir darbus turėjo, ir namus, ir dukrą į mokyklą pradėjo leisti. Tačiau kuo ilgiau gyveno, tuo labiau ilgėjosi Lietuvos. Ilgesys privertė pagalvoti apie sugrįžimą namo.
Teko rinktis – sportas ar mokslas
Pilviškių miestelyje (Vilkaviškio r. sav.) gimęs ir užaugęs 36 metų R. Janavičius pasakoja, kad nuo mažens domėjosi sportu. Ypač jam buvo įdomūs kovos menai. Nuo dvylikos metų pas trenerį Kęstutį Smirnovą Rolandas lankė dziudo. Vėliau perėjo prie džiudžitsu kovos meno. „Man labai patiko šis sportas, nors tikrai reikėjo daug kantrybės, atkaklumo, darbo, kad prisijaukinčiau džiudžitsu kovos meną. Kai pradėjome treniruotis, vos į salę tilpdavome visi norintys, ir berniukai, ir mergaitės. Daug kas svarstė – nueisiu, išmoksiu muštis, bet muštis ten nemokė, reikėjo dirbti, todėl vos ne pusė norinčių atkrito, nes džiudžitsu reikalauja atsidavimo. Nedirbsi, nieko nepasieksi“, – pasakojo Rolandas. Jam sekėsi, vykdavo į varžybas, nugalėdavo. Pasak Rolando, patikdavo pasiruošimo, varžybų laukimo adrenalinas. Taip aktyviai sportuodamas baigė vidurinę mokyklą. O tada – kryžkelė, kur eiti toliau. Rolandas norėjo sukti sporto keliu. Tuo metu ant bangos buvo mišrieji kovos menai (MMA), Lietuvoje vykdavo turnyrai. „Norėjau ruoštis tokioms kovoms ir siekti rezultatų. Tėvai spaudė, kad rinkčiausi mokslą. Teko rinktis – sportas ar mokslas. Sutarėme, kad jeigu įstosiu į institutą, rinksiuosi mokslą, jeigu ne – suksiu sporto keliu. Rolandas įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą kūno kultūros specialybę ir su intensyviu sportu teko atsisveikinti, nes Vilniuje nebuvo galimybių toliau aktyviai sportuoti, mokslo įstaiga nesuteikė trenerio. Nors neslepia – sporto ilgėjosi.
Dirbti – į užsienį
Baigęs studijas Rolandas sako pasidavęs avantiūrai. Tuo metu tarp jaunimo buvo populiaru vykti į užsienį padirbėti. Ir jis pasuko tuo keliu. Galvojo pabus dvejus metus, užsidirbs pinigų ir sugrįš į Lietuvą. 2007 metais išvyko į Škotiją, pradėjo dirbti statybose, vėliau žuvies fabrike. Džiugino ir viliojo laisvė, daug uždirbdamas gali daug laisviau gyventi, daugiau sau leisti. Po poros metų į Škotiją atvyko ir Rolando draugė Erika. Abu dirbdavo, užsidirbę keliaudavo, taupydavosi ateičiai. Dviese užsienyje buvo smagiau. Pora 2015 metais susituokė, įsigijo nuosavą namą, susilaukė dukros. Viskas kaip ir sekėsi gerai, bet, anot Rolando, kuo ilgiau užsienį gyveno, tau labiau norėjosi grįžti į Lietuvą. Į galvą lįsdavo įvairios mintys. „Savęs klausdavau, kodėl aš svetimoje valstybėje tiek daug ir nelengvai dirbu. Jeigu aš tiek daug dirbčiau Lietuvoje, man irgi pavyktų. Grįžus atostogų į Pilviškius, kai reikėdavo po dviejų trijų savaičių išvykti, atrodydavo, kad kažkas širdį išplėšia“, – pasakojo Rolandas. Vyras svarsto, kad nors ir ilgai gyveno užsienyje, šalis netapo sava, slėgė atskirtis nuo artimųjų, draugų. Škotijoje buvo darbo draugai, sporto bendraminčiai, bet tokių šiltų ryšių, kaip Lietuvoje nesusiklostė.
Dar labiau namo norėjo jo žmona Erika. Moteris svajojo gimtinėje dirbti kirpėja. Geriausiai Škotijoje jautėsi čia gimusi jų dukra Gabrielė, jau pradėjusi lankyti mokykloje paruošiamąją klasę. Jai ten mokytis labai patiko. Pasak Rolando, mergaitė ir dabar dar vis klausia, kada jie grįš.
Rolandas pasakoja, kad šiuo metu Didžiojoje Britanijoje tendencijos keičiasi, vis daugiau lietuvių, lenkų palieka šią šalį ir grįžta namo. Jų vietas užima rumunai, bulgarai, vengrai.
Atrado brazilišką džiudžitsu
Gryno oro gurkšnis Rolandui buvo Škotijoje atrastos braziliško džiudžitsu treniruotės. „Žinojau, kad yra tokia kovos menų šaka, kad daug žmonių eina sportuoti, tačiau vis nedrįsau pats prisijungti. Pagaliau save įveikiau, nuėjau į pirmą treniruotę. Iš pradžių galvojau, kad man intensyviai dešimt metų sportavusiam čia nebus nieko naujo, kas mane galėtų nustebinti. Tačiau labai klydau. Mane sužavėjo braziliškas džiudžitsu. Supratau, kad noriu pažinti šį kovos meną, kad turiu daug ką atrasti, ko išmokti. Šis sportas pulsuoja gera energija, jeigu įsitraukei – tai visam gyvenimui“, – kalbėjo vyras.
Pasak Rolando, nustebino, kad mokytis braziliško džiudžitsu nėra amžiaus ribos. Žmonės sportuoti pradeda 35–40 metų, tačiau klubą lankė ir dar vyresni. Pavyzdžiui, daugiau nei šešiasdešimties sulaukęs vyras, kuris sportuoja ligi šiol. Rolando įsitikinimu, niekada nevėlu atrasti šį kovos meną ir pradėti sportuoti. Lietuvoje daug žmonių save be reikalo nuvertina, nedrįsta užsiimti tuo, apie ką svajoja. Tereikia žengti pirmą žingsnį, tai svarbiausias dalykas.
Rolandas galėtų nesustodamas pasakoti apie braziliško džiudžitsu naudą. Pasak jo, sportas išugdo žmogų kaip asmenybę. Išmoko atkaklumo, kantrybės, įpratina dirbti. Tie patys dėsniai kaip šiame sporte, veikia ir gyvenime. Jeigu būsi darbštus, atkaklus, kantrus, pasieksi daug. „Talentas nulemia penkis procentus sėkmės, visa kita – juodas darbas“, – įsitikinęs vyras. Rolando teigimu, braziliškas džiudžitsu labai naudingas ir vaikams. Jie išmoksta disciplinos, įpranta laikytis režimo, planuoti savo dieną, formuojasi atsakomybė.
Pasak Rolando, braziliškasis džiudžitsu palyginti jauna kovos meno šaka, bet ji turi daug puikių bruožų. „Šiame sporte nėra smūgių, agresyvumo, tai daugiau strateginis dvikovinis sportas.
Sugrįžo namo
Po ilgų svarstymų pardavę namą, Rolandas praėjusių metų pabaigoje su šeima grįžo į Lietuvą, į savo gimtąjį kraštą. Grįždamas turėjo viziją, kuo norėtų užsiimti. Planai sukosi apie braziliškąjį džiudžitso. „Susirašiau su treneriu, supratau, kad niša nėra užimta ir pradėjau planuoti, kad galėčiau vesti braziliško džiudžitso užsiėmimus Lietuvoje.
Nuo šių metų sausio Rolandas jau pradėjo Vilkaviškyje ir Marijampolėje vesti braziliško džiudžitsu ir graplingo treniruotes. Dirba su dviem amžiaus grupėmis. Šešerių–devynerių metų vaikais bei dešimties ir vyresnių. Rolandui trenerio darbas patinka, jis sako, kad braziliškasis džiudžitsu Marijampolėje dar tik skinasi kelią. Aišku, su mažaisiais nelengva. Reikia daug žinių, sugebėti išlaikyti vaikų dėmesį. Treniruotės vyksta Vilkaviškio profesinio rengimo skyriaus salėje.
Kovos menų treniruotes Rolandas veda ir Marijampolėje. Jos vyksta taip pat Profesinio rengimo centre, mažojoje sporto salėje A korpuse, Kauno gatvėje 117. Sportuoja įvairaus amžiaus vyrai. „Man su jais labai smagu dirbti. Ir žiniomis pasidalinu, ir pats pasportuoju. Rengiamės ir varžyboms. Aš jau dalyvavau dviejose graplingo varžybose meistrų kategorijoje, prieš keletą savaičių – meistrų kategorijoje su kimono. Džiaugiuosi, kad sėkmė neaplenkė, bet man įdomiau ne pačiam siekti laimėjimų, bet sportuoti dėl savęs, populiarinti šį kovos menų sportą, padėti jį atrasti kietiems“, – sako Rolandas, turintis juodą diržą braziliško džiudžitso ir dziudo. Vyras įsitikinęs, kad pasaulis būtų daug geresnis, taikesnis, jeigu daugiau žmonių sportuotų. Nereikia žiūrėti į kovos menų sportą kaip į muštynes, bet kaip į gyvenimo būdą, filosofiją. Pasak Rolando, džiudžitsu mus išmoko nepalankiose gyvenimo situacijoje priimti teisingą sprendimą ir jaustis geriau.
Paklaustas, ar nesigaili savo sprendimo, juk teko viską keisti, Škotijoje gyvenimas jau tekėjo įprasta vaga, buvo įpratęs prie šios tautos kultūros, darbo organizavimo, Rolandas atviras – kad ir kokių sunkumų kyla čia, Lietuvoje, būna sunkesnių akimirkų, reikia prisitaikyti iš naujo prie gyvenimo, džiaugiasi sugrįžęs ir tiki, kad namuose viskas klostysi dar geriau. Šeima jau nusipirko Tarpučiuose sklypą, ruošiasi namo statyboms. Žmona Erika įgyvendina savo svajonę, dukra Gabrielė lanko darželį. Rolando širdžiai mielas treniruotes atranda vis daugiau žmonių.
Braziliško džiudžitsu užsiėmimai vyksta pirmadieniais bei trečiadieniais, Vilkaviškio ir Marijampolės profesinio rengimo centruose. Vilkaviškyje – nuo 14.45 val., Marijampolėje –nuo 18 val. Pasiskambinę telefonu 8 608 01642 sužinosite daugiau informacijos.
Loreta TUMELIENĖ