Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje veikia paroda „Sūduviai pasaulyje: Viktoras Petravičius, Adolfas Valeška, Viktoras Vizgirda“. Joje pristatomi trys gerai žinomi iš Sūduvos krašto kilę menininkų išeiviai, po emigracijos gyvenę ir kūrę Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši paroda prasmingai pažymi 2022-uosius – Sūduvos metus, o ji surengta bendradarbiaujant su Lietuvių išeivijos dailės fondu ir „Lewben Art Foundation“ (Vilnius). Visi kūriniai Marijampolėje rodomi pirmą kartą.
Spalvinga ir įdomi asmenybė
Parodą pristačiusi dailės istorikė, kritikė, humanitarinių mokslų daktarė Rasa Žukienė sakė, jog visi trys menininkai gyveno ir kūrė nelengvomis sąlygomis, karo audrų nublokšti į užsienį turėjo dirbti įvairius darbus, kad galėtų pragyventi, bet kūryba jiems visada buvo labai svarbi. Ji teigė, kad nors parodoje yra nedaug dailės darbų, bet jie labai svarbūs, charakteringi šiems menininkams ir puikiai atskleidžia jų talento puses. R. Žukienė išsamiai pristatė kiekvieną autorių, pakomentavo jų darbus.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
V. Petravičius (1906–1989) gimė Šakių rajone, Bedalių kaime. Jis labai gerai žinomas kaip grafikas, o Marijampolėje šįsyk eksponuojamas jo tapybos darbas, sukurtas 1956 metais. 1926–1935 metais menininkas mokėsi Kauno meno mokykloje, taip pat lankė privačią M. Dobužinskio dailės studiją Kaune. 1935–1938 m. V. Petravičius studijavo Paryžiuje, Nacionalinėje menų ir amatų konservatorijoje bei Dailės mokykloje. Vėliau dėstė Kauno taikomosios dailės mokykloje, Vilniaus dailės akademijoje, o 1944-aisiais pasitraukė į Austriją, po metų apsigyveno Miunchene, kur atidarė privačią dailės studiją, įsteigė tarptautinę dailės akademiją. 1949 m. dailininkas atsidūrė Amerikoje, apsigyveno Čikagoje.
Kūrybos pradžioje V. Petravičius kūrė iliustracijas lietuvių liaudies pasakoms. 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje jo iliustruota „Gulbė karaliaus pati“ gavo Didįjį prizą. Spalvotuose kūrėjo raižiniuose naujai atsispindėjo tautosakinės, mitologinės, istorinės temos. Dailininkas iliustravo daug knygų, išraižė nemažai ekslibrisų, suprojektavo plakatų, taip pat nutapė peizažų, portretų, figūrinių scenų, sukūrė mozaikų, vitražų, teatro dekoracijų, skulptūrų iš betono, medžio.
Žinoma mūsų kraštietė dailininkė ir meno mecenatė, Marijampolės garbės pilietė Magdalena Birutė Stankūnienė ne kartą yra sakiusi, kad V. Petravičių ji laiko svarbiausiu savo mokytoju ir kūrybos įkvėpėju. Dailininkė yra pasakojusi, kad menininkas išsiskyrė ir savo įvaizdžiu, buvo įspūdingos išvaizdos, mėgo spalvingai rengtis, fotografuotis, visada buvo ir liko laisvas žmogus, kuriam kūryba reiškė viską. V. Petravičius labai mėgo bendrauti su žmonėmis, kartais juos ir šokiruoti. Amerikoje jis buvo labai populiarus ir turėjo daugybę gerbėjų.
Prieš mirtį sugrįžo į Lietuvą
Pristatydama kitą parodos autorių A. Valešką (1906–1994) R. Žukienė pasakojo, jog 1939–1940 metais jis vadovavo bažnytinio meno muziejui Kaune, kuris dabar yra Kauno arkivyskupijos muziejus. Pasak R. Žukienės, kitas garsus lietuvių dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas buvo apkaltinęs A. Valešką dėl kai kurių dailės kūrinių dingimo, o šis aiškinęs, kad jie niekur nedingo. Anot menotyrininkės, tuo metu lietuviai dailininkai neretai tarpusavyje buvo pasidalinę į kelias grupuotes, tarp kurių būta įvairių nesutarimų.
Kybartuose gimęs ir Berlyne, Paryžiuje bei Romoje po tapybos studijų Kaune tobulinęsis A. Valeška buvo tapytojas, vitražistas, dekoratorius, scenografas, meno bei kultūros tyrinėtojas, dailės kritikas, bažnytinio meno saugotojas, laikomas moderniosios bažnytinės dailės pradininku. Dailininkas priklausė jaunajai lietuvių modernistų dailininkų kartai, savo kūryboje modernizmo atradimus jungusiai su lietuvių liaudies meno, tautiškumo idėjomis. Jis rašė dailės kritikos straipsnius į „Naująją Romuvą“, „Ateitį“, „Lietuvos aidą“, „Draugą“, „Vilniaus balsą“.
1949 metais A. Valeška emigravo į JAV, kur 1951 m. įsteigė dekoratyviojo meno studiją Čikagoje. Jis kūrė vitražus, mozaikas, keramikos darbus įvairių konfesijų maldos namams, dekoravo visuomeninės paskirties pastatus, 1954–1956 metais Čikagos dailės institute dėstė vitražą, o nuo 1984 m. gyveno Indianoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. dailininkas grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune, kur po metų ir mirė.
Už meninius nuopelnus visuomenei dailininkas ne kartą pagerbtas Amerikoje, o 2016 metais Kauno rajone, Rokuose, esanti gatvė pavadinta jo vardu. Už nuopelnus Lietuvai A. Valeškos pavardė įrašyta ir Kybartų žymiausių žmonių sąraše.
Teko dirbti ir batų fabrike
Kalbėdama apie trečiąjį naujosios parodos autorių V. Vizgirdą (1904–1993) R. Žukienė priminė, kad jis gimė Kazlų Rūdos krašte, Domininkonių viensėdyje, kuris buvo jo motinos gimtinė. V. Vizgirdos darbuose labai dažnai galima rasti gimtojo krašto motyvų, jiems būdinga žalia spalva, dailininkas yra įamžinęs drobėse Višakio Rūdos apylinkes – jų peizažą bei šienapjūtę.
Po studijų Kauno meno mokykloje, kurią baigė bronzos medaliu, jis išvyko studijuoti dailės į Paryžių, o grįžęs į Lietuvą dėstė piešimą Raseinių ir Pagėgių gimnazijose, Kauno amatų mokykloje ir dažytojų kursuose. 1937–1938 m. V. Vizgirda vadovavo Lietuvos dailininkų sąjungai, 1940–1941 m. buvo Vilniaus dailės mokyklos inspektorius, 1941–1943 m. – Vilniaus dailės akademijos direktorius. 1944 metais emigravo iš Lietuvos, 1950 m. atvyko į JAV.
– Norint išgyventi dailininkui yra tekę dirbti ir batų fabrike odos lekalų pjaustytoju. Atsidūręs emigracijoje, jis labai ilgėjosi Lietuvos, sovietmečiu joje lankėsi net tris kartus, pirmąkart – 1966 metais. Tada Dailininkų sąjungoje V. Vizgirda susitiko su mūsų dailininkais, domėjosi jų darbais ir yra išlikusi fotografija iš to susitikimo, kur svečias tiesiog apgultas mūsų menininkų. Jis rašė ir straipsnius apie lietuvių menininkus Amerikoje, – pasakojo R. Žukienė.
V. Vizgirda nuolat dalyvavo įvairiose parodose, jo kūryba eksponuota įvairiuose Amerikos miestuose, taip pat Kaune, Vilniuje, Druskininkuose, taip pat 1998 metais Paežerių dvare. Dailininkas mirė Amerikoje 1993 metais. Jo kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, Telšių „Alkos“, Šiaulių „Aušros“ muziejuose, Rygos dailės muziejuje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje.
Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centro, kurio patalpose įsikūrusi galerija, direktorė Meilė Apanavičienė džiaugėsi, kad parodoje pristatomi garsių mūsų kraštiečių darbai, iš kurių dvi drobės priklauso šios galerijos kolekcijai. Ji dėkojo Lietuvių išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ atstovėms, kurios padėjo parengti šią parodą bei perdavė pačios B. Kleizaitės-Vasaris sveikinimus bei linkėjimus. Paroda galerijoje veiks iki gegužės 30 dienos.
Algis VAŠKEVIČIUS