Šiemet minime Sūduvos metus ir tai puiki proga pakalbėti apie kalbą bei suvalkiečių tarmę. 2006 m. buvo išleista akademiko Zigmo Zinkevičiaus knyga „Lietuvių tarmių kilmė“, kurioje jis teigia, kad dabartinės lietuvių kalbos tarmės pradėjo formuotis dar IX-X amžiuose. Jau tuomet lietuvių kalbos klodas buvo suskilęs į du protodialektus: rytinį ir vakarinį. Knygoje „Lietuvių bendrinė kalba, jos kilmė ir raida“ akademikas rašo ir apie dažnai minimą faktą, jog lietuvių bendrinė kalba atsirado iš suvalkiečių tarmės XIX a. pabaigoje, nors, pasak jo, jau pačiuose pirmuose XVI a. rankraščiuose pastebime tam tikrus norminimo reiškinius.

„Žmonės stengėsi prisiderinti prie kitų tarmių. Man rūpėjo ištirti ir aprašyti visą mūsų kalbos norminimo istoriją nuo pačių seniausių rašytinių tekstų iki šių dienų. Paaiškėjo, kad tam tikrais laikotarpiais buvo kuriama ne viena bendrinė kalba, o net trys. Viena iš jų, sukurta Mažojoje Lietuvoje, labiausiai ir įsigalėjo. Ji buvo gerai sutvarkyta, todėl XIX a. pabaigoje mūsų tautinio atgimimo veikėjai, ypač Jonas Jablonskis, ją pritaikė visos Lietuvos reikalui. Prie jos kūrimo, be abejo, prisidėjo daug kalbininkų“, – teigia Z. Zinkevičius.

Apie nuolatinius mūsų kalbos pokyčius, apie tai, kaip suvalkiečių tarmė tapo bendrinės kalbos pagrindu, kodėl reikia tarmes išsaugoti ir ar kalbėti suvalkietiškai yra menko išsilavinimo požymis, papasakojo kalbininkas, Valstybinės kalbos inspekcijos Inspektavimo skyriaus vedėjas Arūnas DAMBRAUSKAS.

A. Dambrauskas neslepia nuomonės, kad kalbėti savo tarme yra ne minusas, o privalumas. Autoriaus nuotrauka

– Gal galite apibūdinti kalbos raidą, pokyčius, dėl ko jie vyksta ir kokie yra?

– Visų kalbų, taip pat ir lietuvių kalbos, raida yra neišvengiamas ir natūralus dalykas. Ją lemia daug nesustabdomų veiksnių: besikeičiantys žmonių įpročiai įvairiose gyvenimo srityse, spartus gyvenimo tempas, interneto ir technologijų įsiveržimas į mūsų gyvenimą ir jų plėtra. Negalėtume atmesti ir politikos, ekonomikos veiksnių, nes dėl jų nyksta silp­nesnės kalbos, kuriomis kalba mažesnėse teritorijose gyvenančios tautos, o vyrauti ima didžiosios kalbos.

Kinta ir patys žmonės, jų aplinka (technologinė, informacinė ir kalbinė), mąstysena, gyvenimo būdas (kontaktų gausa, kelionės, migracijos procesai). Apsišvietusioji mūsų visuomenės dalis supranta, kad bendrinę lietuvių kalbą reikia saugoti ir išlaikyti ateities kartoms, nors globalėjančiame pasaulyje tai padaryti tampa sudėtinga. Viso pasaulio tautos, kurios bent kiek aktyviau susiduria su didžiosiomis kalbomis, prisitaiko prie jų ir savo kalbose vartoja populiariųjų pasaulio kalbų žodžius, sąmoningai ar net nejausdamos perima juos.

Šiame šimtmetyje didžiausią įtaką visoms kalboms daro anglų kalba, nes ji yra susijusi su viso pasaulio globalizacija. Be abejo, ji yra paveikusi ir lietuvių kalbą: labiausiai iš anglų kalbos perėmėme leksikos skolinius, barbarizmus, o lietuvių kalbos gramatikos, žodžių darybos, fonetikos pokyčiams esminės įtakos ji nėra padariusi.

Prieš kelis dešimtmečius dar buvo jaučiama slavų kalbų įtaka, nes jų gramatinė struktūra yra gana panaši į lietuvių. Daugiausia perėmėme skolinių iš lenkų, baltarusių, vokiečių kalbų, daug mažiau – iš rusų. Šią įtaką nulėmė ir istorinės, kultūrinės, geografinės priežastys. Pastaruoju metu į daugelį gyvenimo sričių, kaip jau minėta, vis labiau skverbiasi anglų kalba.

– Kaip atsitiko, kad būtent suvalkiečių tarmė tapo bendrinės kalbos pagrindu?

– Lietuvių bendrinei kalbai, kaip absoliučiai daugumai bendrinių kalbų, būdinga tai, kad jos pagrindą sudaro viena tarmė. Kilus bendrinės kalbos idėjai ir atsiradus poreikiui norminti kalbą, ilgai nesutarta, kuri tarmė turėtų būti bendrinės kalbos pamatas. Ne vienas XIX a. šviesuolis, rašytojas, kalbos tyrinėtojas bandė įrodyti, kad jo tarmė tinkamiausia. Diskusijos baigėsi 1901 metais, pasirodžius įžymiojo lietuvių kalbininko Jono Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikai“, kurioje jis aiškiai nusakė, kad lietuvių bendrinė kalba (tada rašomoji kalba) turinti remtis viena tarme: „šitos gramatikos kalba bus „paprastoji suvalkiečių tarmė“, tik bus ji, kur reikiant, ir kitomis tarmėmis sustiprinama ir suremiama“.

Ypač įdomiai J. Jablonskis pasisako dėl rašomosios kalbos tarmės: „Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgija kokia norint viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tiktai savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomoje tarmėje dėl kokios norint priežasties yra išnykę, nebevartojami“.

Lietuvių kalbininkas Petras Skardžius rašė: „Galime aiškiai matyti, kuriuo keliu J. Jablonskis yra pasiryžęs eiti, tvarkydamas ir tobulindamas lietuvių bendrinę rašomąją kalbą. Pasirinkęs šios kalbos pagrindu suvalkiečių, iš tikrųjų – Didžiosios Lietuvos vakarų aukštaičių, tarmę, beveik tokią pat, kaip ir Mažosios Lietuvos lietuvių aukštaičių, jis nepaneigia ir kitų tarmių, kurios, jo nuomone, turi papildyti rašomosios kalbos tarmę“.

Vakarų aukštaičių kauniškių tarmei tapti bendrinės lietuvių kalbos pagrindu padėjo ir tai, kad didžioji dalis tautinio atgimimo ir lietuvių periodinės spaudos veikėjų buvo kilę iš Suvalkų gubernijos ir kalbėjo vakarų aukštaičių pietinėmis šnektomis. Taigi bendrinės kalbos pagrindu buvo pasirinkta ta tarmė, kurią vartojo daugiau intelektualų, daugiau žmonių, investavusių savo gyvenimą į kalbą, gramatikas, knygų spausdinimą, mokyklas.

– Ar metams bėgant tarmės nyksta, kokią apskritai jos daro įtaką (jei daro) bendrinei kalbai?

– Urbanizacija, industrializacija ir stiprėjanti visų šalies gyventojų integracija, globalizacijos procesai negali nedaryti niveliuojamos įtakos tarmėms ir apskritai kalbai.
Tarmės, kad ir apniveliuotos, pasikeitusios, Lietuvoje dar gyvuoja ir gyvuos, kol bus gyva lietuvių kalba. Išnykusias tarmes gaivinti būtų beprasmiška, tačiau kelti gyvuojančių tarmių kaip mūsų dvasinės įvairovės liudininkių ir tapatybės žymenų prestižą ir iš jų toliau semtis raiškos priemonių bendrinei vartosenai ir ypač meninei kūrybai – būtina. Juk tarmė – tai ne tik fonetika, ne tik atskiri žodžiai. Tai – ir sakinio sandaros savitumas, intonacija, ritmika. Tokie dalykai gerokai lėčiau niveliuojami ir prarandami.

Intonaciniais, ekspresiniais ir emociniais ištekliais tarmės bendrinę kalbą labai praturtina.

– Jūsų nuomone, ar yra gėda kalbėti savo tarme, ar visur ir visada yra būtina bendrinė kalba, ar tai menko išsilavinimo ir nekultūringumo požymis?

– Svarbu, kur ir kada kalbėti savo tarme. Juk nekalbėsime tarmiškai su žmogum iš kito Lietuvos krašto (jis net ir nesupras, ką jam norime pasakyti). Keistai atrodytų ir šnekėjimas bendrine kalba su savo seneliais, visą gyvenimą gyvenusiais kaime ir vartojusiais tik savo tarmę arba su klasės draugu, susitikus jį kur nors parduotuvėje savo gimtajame miestelyje. Gėda būtų ne kalbėti savo tarme, o galvoti, kad tavo tarmė yra menko išsilavinimo ir nekultūringumo požymis.

Bendrinė kalba būtina oficialiose vietose, bendruose visos šalies renginiuose, mokslo įstaigose ir pan., o tarmės tegul turi savo vietą, pašnekovus ir klausytojus, tegul jos būna atgaiva grįžus į savo regioną, tėviškę, į gimtuosius namus. Žinoma, jokia ne gėda ir visur kitur tam tikromis progomis ar specialiai kam nors paprašius parodyti, kad moki tarmę, kad ji tau svarbi ir brangi, kad savo pavyzdžiu skatini ir kitus žmones nepamiršti savo tarmės, perduoti ją ateinančioms kartoms.

– Ar turėtume vertinti ir puoselėti tarmes, perduoti jas savo vaikams?

– Tarmė yra aukščiausios kultūros forma, nes ji susiformavo per šimtmečius. Ji yra gludinta per ilgą laiką ir yra didelė kultūros vertybė – prilygsta aukščiausiems literatūros paminklams ir kitoms meno vertybėms.

Didžiausia tarmėms kylanti grėsmė – gyventojų migracija. Persikėlę į naują vietą, jie prisitaiko ir pamiršta savo tradicijas, todėl būtina kalbėti savo gimtosiomis tarmėmis, kad jos išliktų gyvos ateities kartoms.

Vertinti ir puoselėti tarmes yra būtina, jei apskritai norime išsaugoti savo kultūrą, savitumą, kalbą. Juk niekam pasaulyje (turime galvoje išsimokslinusius žmones) nekyla abejonių dėl to, kad tarmės turi būti vartojamos kuo plačiau. Tai kalbinis ir kultūrinis paveldas, tai papildoma tarmiškai kalbančio žmogaus vertė, jo turtas, gebėjimas pasaulį suvokti ir jį nusakyti savitai, susikalbėti su kitais tą tarmę vartojančiais. Didelis dalykas – sugebėti tarmę perduoti savo vaikams, kuriuos veikia įvairiausi kalbiniai, technologiniai ir psichologiniai procesai. Jei tarmė bus vartojama šeimoje, tarp artimiausių žmonių, su draugais, jei ji bus gyva kasdienybėje – ji išliks ir žmogaus sąmonėje, ir gyvenime.

Mažėjant kaimo gyventojų ir tarmėms vis labiau migruojant į miestus, juose kuriasi įvairūs regioniniai sambūriai. Jų veikloje ne paskutinis vaidmuo tenka tarmėms, šnektoms, tarminiam kalbėjimui, dainavimui, grožinei kūrybai. 2013-ieji Lietuvoje net buvo paskelbti Tarmių metais – tiek įvairiausių renginių buvo, tiek žmonių juose dar kartą įsitikino, koks turtas žmogui turėti tarmę, ją mokėti ir ją vartoti.

Deja, tarmių ateitis komplikuota, nes jaunoji mūsų karta ir didmiesčiuose, ir visoje Lietuvoje tarmes perima mažai ir nenoriai, net ir tose vietovėse, kur tarmės dar stiprios.

Algis VAŠKEVIČIUS