Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje neseniai apsilankęs ir susitikime „Kur ieškoti Užnemunės tapatybės pagrindų: Suvalkijoj, Sūduvoj ar..?“ dalyvavęs žinomas Lietuvos istorikas, profesorius, ilgametis televizijos laidų vedėjas Alfredas Bumblauskas sulaukė didelio žiūrovų būrio. Į anksčiau dėl jo ligos atidėtą susitikimą šįsyk susirinko tikrai daug žmonių, ir pats svečias jautėsi ir elgėsi šiek tiek kaip šoumenas, mėgavosi dėmesiu ir džiaugėsi jam skirtais plojimais.
Viso susitikimo metu istorikas negailėjo pagyrų šiam kraštui, kuriam jis mieliau naudoja Suvalkijos pavadinimą, nors pastaruoju metu girdisi vis daugiau balsų įteisinti Sūduvos pavadinimą. Pasak A. Bumblausko, jei su pačia Marijampole viskas paprasčiau ir aišku, tai su Sūduva yra sudėtingiau, ir dar ne viskas yra aišku bei žinoma. Kaip vienas iš iki šiol neatsakytų klausimų yra, kodėl Raudonoji armija, atėjusi iki Šešupės 1940 metų birželio 15-ąją, čia sustojo net trims dienoms? Kas ją sustabdė?
Profesorius priminė ir tuos laikus, kai Užnemunės kraštas buvo atitekęs Prūsijai, kalbėjo apie cukrinio runkelio svarbą šiam kraštui, taip pat apie tai, kad čia pirmiausia Lietuvoje atėjo ir prūsiška sanitarija – atsirado lauko tualetai, kurias jis pavadino „būdelėmis su širdele“. Svarbu ir tai, kad čia įsigaliojo Napoleono kodeksas, garantavęs pagrindines žmogaus laisves, taip pat buvo naikinami dvarai, nors tų dvarų palyginti nedaug ir buvo.
– Suvalkija yra istorinis Lietuvos regionas, suvaidinęs didžiulį vaidmenį šalies istorijos vystymesi. Jūsų krašte atsirado tautinis atgimimas, iš čia buvo kilę trys didieji tautos žmonės Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir Jonas Jablonskis. Jūsų kraštas davė šešis Vasario 16-osios akto signatarus; dar penkis iš jų davė Šiaulių gimnazija, keturis – Mintaujos gimnazija. Tikrai turite kuo pasigirti ir didžiuotis, turint galvoje, kad apskrityje yra vos penkios savivaldybės, o iš viso Lietuvoje jų net šešiasdešimt, – kalbėjo svečias.
Pasak jo, pats Marijampolės miestas yra gana jaunas, didelę įtaką jo įkūrimui turėjo grafai Butleriai, pakvietę čia vienuolius marijonus. Profesorius atkreipė dėmesį ir į tai, kad Vilkaviškio vyskupijos ribos nesutampa su Marijampolės apskritimi, ir, pavyzdžiui, Kauno rajone esantis Linksmakalnis, žinomas kaip buvęs uždaras karinis miestelis, taip pat priklauso šiai vyskupijai.
Prisipažinęs, kad yra Suvalkijos pavadinimo šalininkas ir pagrindęs tai savo argumentais, profesorius vėl sugrįžo į tolimą praeitį, prisiminė Vytauto Didžiojo laikus, paminėjo įdomų faktą, kad Lietuvoje yra vos 16 mūrinių pilių, o Vokietijoje jų per 260, ir teigė, jog šį kraštą galima vadinti ir Sūduva ar Suvalkija, ir Jotva ar Dainava. Svarbi yra ir pačių žmonių nuomonė, kuris pavadinimas jiems artimesnis.
Vėl sugrįžęs į mūsų dienas A. Bumblauskas teigė, kad marijampoliečiai kartu su Telšių apskrities gyventojais buvo pirmieji kapitalistai po Lietuvos Nepriklausomybės susigrąžinimo. Jis akcentavo, kad šiam kraštui skyrė daug dėmesio savo straipsnyje naujajame, penktajame Lietuvos istorijos tome.
Savo pasakojimą profesorius iliustravo skaidrėmis, kuriose marijampoliečiai pamatė ir paminklą cukriniam runkeliui prie pirmojo šalyje cukraus fabriko, pernai minėjusio įkūrimo 90-metį. A. Bumblauskas taip pat parodė nemažai įvairių žemėlapių, lentelių, o pasakojimą baigė prisiminęs čia vykstančius „Malonny“ gatvės meno renginius ir paminėjęs garsias marijampolietes operos solistę Violetą Urmaną bei savo kolegę Lietuvos televizijoje laidų vedėją Ugnę Galadauskaitę-Siparę.
Pakvietęs žiūrovus klausti rūpimų klausimų profesorius išgirdo Marijampoliečių bendrijos pirmininko Gintaro Skamaročiaus pasisakymą, kuriame šis oponavo profesoriaus teiginiams dėl šio krašto praeities, jog čia buvusi dykra, tai yra, mažiau gyvenamų ar visai negyvenamų žemių juosta. Oponento nuomone, tai, jog kadais čia gyveno žmonės, rodo ir išlikę vietovardžiai, ir Kryžiuočių ordino įrašai apie keliones per šį kraštą, ir kiti faktai. G. Skamaročius teigė jau anksčiau pastebėjęs profesoriaus ir jam pritariančiųjų grupės pasisakymuose nemažai antilietuviškumo, jis pasigedo A. Bumblausko kalboje ir Karaliaučiaus krašto universiteto bei visos Mažosios Lietuvos reikšmės akcentavimo. Diskusijai vis labiau įsisiūbuojant oponentus ramino ir susitikimo rengėjai, ir pati bibliotekos direktorė Daiva Kirtiklienė, prašiusi kilusius ginčus atidėti kitam kartui ir kitai vietai.
Po renginio pakalbintas G. Skamaročius „Suvalkiečiui“ sakė, jog jis jautęs pareigą išdėstyti ir kitą nuomonę, norėjęs parodyti, kad tikrai yra žmonių, nors jų gal ir nedaug, kurie domisi ir gilinasi į istoriją.
– Aš iš profesoriaus pasigedau paprasčiausios pagarbos oponentui, kitai nuomonei, o jo naudoti epitetai buvo tiesiog įžeidžiantys. Stengiausi būti mandagus, pranešimo metu svečio nenutraukinėjau, nereplikavau, o suteikus žodį auditorijai pasakiau tai, ką tyliai kalbėjo ir kiti šalia manęs sėdėję renginio dalyviai, – teigė Marijampoliečių bendrijos pirmininkas.
Algis VAŠKEVIČIUS