Kai Ilona Čepononienė (39) skelbimų portale pamatė parduodamą indaują, suprato, kad jai jos reikia. Na labai labai reikia. Kam? Dar sunku buvo tiksliai įvardinti, nes tuomet ji dirbo garsiajame „Smilgių ūkyje“, gaminančiame daugybę ekologiškų skanumynų. O laikas parodė – ši indauja buvo bene pirmasis žingsnis į nuosavą „Ilonos krautuvėlę“.
Marijampolietė, prieš nuomodama nedidukes patalpas Marijampolėje, Vytauto gatvėje, matavo – ar tikrai jos indauja čia tilps ir ar gražiai atrodys. Tilpo. Indaujoje įsipatogino ne indai, bet daugybė ekologiškų produktų, o kad visai neprarastų baldo statuso, Ilona čia įkurdino ir savo mėgiamus arbatinukus, itin papuošiančius visą krautuvėlės interjerą. Galvodama apie nuosavą verslą, Ilona daug dėmesio skyrė estetikai. Bet turbūt pagrindinis dalykas, dėl ko čia norisi užsukti – tai šiltas bendravimas, profesionalūs patarimai ir, žinoma, produkcija. – Drįstu sakyti, kad tai vienintelė specializuota augalinio maisto krautuvėlė Marijampolėje. Čia nerasite užsieninių produktų – viskas pagaminta Lietuvoje, o daugiausia – mūsų krašte, – sako Ilona.
Išties Ilonos verslas unikalus tuo, kad orientuotas į mūsų krašto augintojus ir gamintojus. Nustebsite, kiek kokybiškų, įdomių ir skanių produktų pagaminama Sūduvos širdyje! Jei Ilona pasiūlys šiltos arbatos, žinokite, kad žolelės rinktos švariose mūsų pievose ir miškuose. Jei paskanausite užtepėlių – jos nustebins įdomiais skoniais ir natūraliais aromatais. Vis dažniau rinkoje susiduriame ir su liofilizuotais produktais – džiovinant juos dideliame šaltyje, išsaugoma visas 100 procentų vitamino C ir kitos vertingosios medžiagos, kurios išlieka ilgai – apie 20 metų. Jei paskanautumėte, pavyzdžiui, liofilizuotų svogūnų laiškų, pagalvotumėte, kad jie – tarsi tik ką nuskinti darže, taigi galite lengvai „apgauti“ ankstyvuosius šaltibarščius, įbėrę jų į dubenį. O liofilizuoti pomidoriukai burnoje netrukus atsiskleis tikru naminių pomidorų skoniu ir aromatu. Tą patį galima pasakyti apie imbierus, česnako gabaliukus ir kitus su meile pagamintus produktus.
Ilona džiaugiasi, kad ji vienintelė mieste gali pirkėjams pasiūlyti pavasarį itin mėgiamų produktų – įvairių daigelių. O jei vis dar pasigendate parduotuvėse druskos, tai čia jos tikrai yra, tik ypatingesnės – prieskoninės.
Ilona draugauja su Marijampolės senjorų ir neįgaliųjų dienos centru „Židinys“, kuris siuva simpatiškus pirkinių krepšelius. Neįgalieji iš to kažkiek užsidirba, o mes, pirkėjai, pridėję į juos lauktuvių iš svetingosios Suvalkijos (brandintų sėklų duonelių (įvairių skonių), sulčių, užtepėlių, džiovintų vaisių ir uogų, imbiero „shoto“, šaltai spaustų aliejų), galime drąsiai važiuoti į svečius – niekas nepadyvys, kad „bile ką“ lauktuvių atvežėme.
Paklausta, kokie saitai atsirado su kitais verslais, Ilona nespėja lenkti pirštus: tarsi iš dangaus nukrito pačios įvairiausios įmonės, gaminančios sveikus produktus, tinkamus ne tik veganams ir vegetarams, bet ir, kaip sakoma, „kožnam pabažnam“, kuris, atėjęs pavasariui, nori sveikų kokteilių, įvairiais būdais konservuotų daržovių ir kitų skanumynų bei sveikumynų, pagamintų su meile. Bendradarbiavimas, sako Ilona, yra geriausias verslo variklis. Gamintojams reikia Ilonos paslaugų, Ilonai reikia augintojų, gamintojų produktų, buhalterijos specialistų paslaugų.
Jei dažniau lankotės Ilonos krautuvėlėje, pastebėjote, kad beveik visada galite pataikyti į degustaciją. O artimiausiuose šeimininkės planuose – degustacija „Suvalkijos skonių atradimai“.
Ir dar. Sakoma, kad smulkusis verslas – valstybės kraujas. Smulkiajame versle daugelyje šalių dirba didžioji dalis gyventojų, po kruopelytę sunešančių didelę dalį valstybės biudžeto. Todėl labai norėtųsi, kad „Ilonos krautuvėlei“ ir panašioms įmonėms sektųsi, kad kuo daugiau miestelėnų ir miesto svečių jas atrastų.